Dviejų tautų teorija: Pakistano sukūrimo ideologinis pagrindas ir ginčai

Dviejų tautų teorija: analitinė apžvalga apie Pakistano sukūrimo ideologiją, jos vaidmenį Indijos padalijime 1947 m., prieštaras ir politinius bei socialinius ginčus.

Dviejų tautų teorija (urdu: دو قومی نظریہ do qaumī nazariya) yra Pakistano sukūrimo pagrindas. Dviejų tautų teorija paprasčiausiai reiškia, kad kultūriniai, politiniai, religiniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp dviejų pagrindinių Subkontinento bendruomenių – induistų ir musulmonų – yra tokie reikšmingi, jog lemia atskirų politinių identitetų susiformavimą. Šie skirtumai prisidėjo prie skirtingų politinių vizijų atsiradimo, kurios galiausiai lėmė Indijos subkontinento padalijimą į dvi nepriklausomas valstybes 1947 m. Dviejų tautų teorija buvo Pakistano judėjimo (t. y. Pakistano kaip musulmonų nacionalinės valstybės Pietų Azijoje) ideologinis pamatinis principas ir tapo vienu iš svarbiausių Indijos padalijimo argumento elementų.

Istorinė raida ir svarbiausi veikėjai

Idėjų ištakos siejamos su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios diskursais apie bendruomenių tapatybę Britų Indijoje. Jau Sir Syed Ahmed Khan ir kiti musulmonų lyderiai pabrėždavo skirtumus tarp bendruomenių ir reikšmę musulmonų išsilavinimui bei politinei organizacijai. Filosofo-politiko Allama Muhammad Iqbal mintys apie atskirą musulmonų politinį subjektiškumą ir poreikį turėti savą politinę erdvę Pietų Azijoje dažnai laikomos vienu iš teorijos intelektualinių impulsų. Praktinę idėjos politiką išvystė ir pritaikė All-India Muslim League, kuri 1940 m. Lahoro rezoliucija (Lahore Resolution) oficialiai pareiškė reikalavimą dėl „nepriklausomų valstybinių vienetų“ musulmoniškai daugumai teritorijai – tai vėliau traktuojama kaip Pakistano idėjos konkretizacija.

Muhammadas Ali Jinnah, Muslimų lygos lyderis, suformulavo idėją taip, kad religija būtų lemiamas veiksnys nustatant Indijos musulmonų ir induistų tautinę priklausomybę, ir vadino tai musulmonų pabudimu, siekiant sukurti Pakistaną. Prie šios dinamikos prisidėjo ir auganti hinduistų nacionalizmo judėjimų veikla – pavyzdžiui, Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS) ir kitos panašios organizacijos ėmėsi tvirtinti induistų daugumos politinę ir kultūrinę dominavimą, kas dar labiau sustiprino abipusį susiskaldymą.

Teorijos interpretacijos ir praktinės pasekmės

Dviejų tautų teorija buvo interpretuojama skirtingai ir jos praktinės pasekmės priklausė nuo interpretacijos. Pagrindinės versijos:

• Konstitucinis modelis: manyta, kad Indijos teritorijoms, kuriose daugiau musulmonų, turi būti suteikta autonomija ar specialūs politiniai garantai, galbūt net teisė atsiskirti, tačiau be gyventojų masinių perkėlimų — hinduistai ir musulmonai toliau gyventų kaimynystėje.
• Separecinis modelis: teigta, jog induistai ir musulmonai yra „dvi skirtingos ir dažnai priešiškos gyvenimo formos“, kurios negali darniai sugyventi vienoje tautoje; pagal šią versiją pageidautinas visiškas teritorinis atskyrimas ir gyventojų migracija, kad būtų išvengta tarpusavio konfliktų.

PolitinisInstrumentalizavimas: praktikoje derybos tarp Muslimų lygos ir Indijos nacionalistų (pvz., Indijos nacionalinio kongreso) bei Britų imperijos sprendimai ir vėlesnis skubotas pasitraukimas 1947 m. nulėmė, kad sprendimas dėl ribų (Radcliffe linija) ir valstybinių institucijų kūrimas vyko chaotiškai, su dideliu smurto protrūkiu ir masine migracija.

Prieštaravimai ir teorijos kritika

Teorijai prieštaravo keli pagrindiniai argumentai:

• Vieningos Indijos idėja: daugelis Indijos nacionalistų ir intelektualų gynė „kompozicinės“ arba „pilietinės“ tautos sampratą, kurioje religija nebuvo vienintelis naratyvas, nulemiantis piliečių priklausomybę. Jie tikino, kad induistai ir musulmonai jau ilgus šimtmečius gyveno susipynusiose bendruomenėse ir sudarė vieną politinę visuomenę.
• Regioninis ir lingvistinis pluralizmas: kai kurie kritikai pažymėjo, kad nei musulmonai, nei induistai nebuvo etniškai ar kultūriškai homogeniški; didelę reikšmę turėjo regioninės, kalbinės ir kitos identiteto formos. Pvz., Pakistano beludžai, sindai, puštūnai ir Bengalo gyventojai buvo ir yra skirtingos subnacionalinės bendruomenės, kurios prieštaravo paprasčiai religinės logikos grindžiamam vienos tautos sampratai.
• Demokratinis ir moralinis argumentas: kritikai teigė, kad masiniai gyventojų perkėlimai ir religiniu pagrindu vykdomas teritorinis atskyrimas yra žmogaus teisių ir tarptautinės teisės požiūriu problemiški, o patirtas smurtas 1947 m. pasirodė kaip skaudi šio argumento etinė kaina.

Padalinimo pasekmės

1947 m. Paskutinis britų pasitraukimas įvyko kartu su Indijos subkontinento padalijimu į Indiją ir Pakistaną. Tai sukėlė vieną didžiausių XX a. gyventojų migracijų — pagal skirtingus vertinimus, nuo 10 iki 15 milijonų žmonių persikėlė tarp naujųjų valstybių, o keli šimtai tūkstančių žmonių žuvo dėl bendruomeninio smurto, pogromų ir chaoso. Kitos reikšmingos pasekmės:

• Ilgalaikis regioninis priešiškumas Indijos ir Pakistano santykiuose, keli karai ir nuolatinė ginkluota konfrontacija.
• Vidaus politikos iššūkiai abiejose valstybėse: mažumų teisių užtikrinimas, nacionalinių identitetų konsolidavimas, imigracijos ir ekonomikos kriziniai punktai.
• Pakistano atveju – sunkumai su regioniniu vientisumu: rytų Pakistane (dabar Bangladešas) lingvistiniai ir kultūriniai skirtumai bei ekonominiai lyginamieji nepriteklius galiausiai 1971 m. virto išsiskyrimu ir Bangladešo atsiradimu, kas parodė dviejų tautų teorijos ribotumą kaip vienintelio valstybingumo pagrindo.

Palikimas ir dabartinės diskusijos

Dviejų tautų teorija tebėra ginčų objektas tiek Indijoje, tiek Pakistane ir tarp tarptautinių istorikų bei politologų. Jos palikimas yra daugiabriaunis:

• Kultūrinis ir politinis palikimas Pakistane: teorija tapo svarbiu nacionalinio mito elementu, kuris turi įtakos konstituciniam ir teisiniam valstybės supratimui bei religinės ir pilietinės tapatybės santykiams.
• Istorinis ir moralinis debatas: skirtingos bendruomenės ir mokslininkai skirtingai vertina tiek teorijos pagrįstumą, tiek jos priežastis ir pasekmes; daug diskusijų vyksta apie tai, ar alternatyvūs, pilietinio pobūdžio nacionalizmo modeliai būtų galėję išvengti smurto ir migracijų.
• Šiuolaikinių politiškų tendencijų poveikis: augant religiniam ar tautiniam nacionalizmui tiek Indijoje, tiek Pakistane, Dviejų tautų teorijos interpretacijos vėl tampa aktualios politiniams procesams ir mažumų teisių diskusijoms.

Galutinai vertinant, Dviejų tautų teorija yra sudėtingas istorinis ir idėjinis reiškinys: ji vieniems tapo valstybingumo pagrindu ir išsigelbėjimo pasakojimu, o kitiems – problematišku argumentu, vedusiu prie plataus masto smurto ir sudėtingų geopolitinių padarinių. Istorijos ir politikos tyrimai ir toliau nagrinėja, kokiomis sąlygomis tokios idėjos virsta valstybėmis ir kokias socialines bei morales pasekmes jos palieka ateities kartoms.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra dviejų tautų teorija?

K: Kas pasiūlė šią teoriją?

K: Kokios yra kai kurios šios teorijos interpretacijos?

Klausimas: Kokie yra kai kurie šiai teorijai prieštaraujantys šaltiniai?

K: Kaip Muhammadas Ali Jinnah atsiliepė apie šią idėją?

Paieška pagal raidę