1973 m. Pakistano konstitucija: istorija ir pagrindinės nuostatos

1973 m. Pakistano konstitucija: išsamus istorijos ir pagrindinių nuostatų apžvalga — federacija, parlamentinė sistema, islamo statusas, teisių garantijos ir provincijų autonomija.

1973 m. Pakistano konstitucija

Vyriausybės sudarymo ir politinių permainų kontekste viena iš svarbiausių užduočių buvo parengti naują, visos šalies sutartą konstitucinį aktą. Po 1971 m. įvykių (Kai Rytų Pakistano teritorija atskilo kaip Bangladešas) ir karo padėties pabaigos, 1972 m. balandį, remiantis 1970 m. rinkimų rezultatais, buvo sušaukta Asamblėja buvusiame Vakarų Pakistano regione. Iš įvairių partijų atstovų sudarytas konstitucinis komitetas diskutavo apie valstybės valdymo formą, provincijų autonomiją ir religinės bei kalbinės politikos nuostatas. Po intensyvių derybų Konstitucinis komitetas 1973 m. balandžio 10 d. pateikė ataskaitą, o Federalinė Asamblėja konstitucijos projektą priėmė 135 balsais „už“, trys asmenys susilaikė. Konstitucija įsigaliojo 1973 m. rugpjūčio 14 d., o rugpjūčio mėnesį Nacionalinė asamblėja išrinko Zulfikar Ali Bhutto ministru pirmininku.

Pagrindinės nuostatos

• Valstybės forma ir valdymas: Pakistanas yra federacinė respublika su parlamentine valdymo sistema. Vyriausybės vadovas yra ministras pirmininkas, renkamas iš daugumą turinčios partijos Nacionalinėje asamblėjoje.
• Islamas kaip valstybės principas: Konstitucijoje pabrėžiama islamo, kaip valstybinės religijos, svarba. Dėl to nustatomi tam tikri reikalavimai ir institucijos, siekiant, kad teisė ir politika būtų suderinta su islamiškomis nuostatomis.
• Religiniai reikalavimai pareigoms: Nustatyta, kad tiek prezidentas, tiek ministras pirmininkas turi būti musulmonai.
• Oficiali kalba: Urdu paskelbta nacionaline kalba, o anglų kalba buvo numatyta naudoti oficialiems reikalams per pereinamąjį laikotarpį (15 metų).
• Provincijų vaidmuo ir Senatas: Sukurtas Senatas (aukštieji rūmai), kurio nariai renkami daugiausia per provincijų atstovavimą, – taip provincijų interesams suteikiama apsauga centre. Senatas negali būti paleidžiamas net nepaprastosios padėties metu.
• Žmogaus teisės ir teismai: Konstitucija garantuoja pagrindines žmogaus teises, tuo pačiu nustatydama, kad šios teisės gali būti ribojamos įstatymų nustatytais apribojimais (pavyzdžiui, dėl nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos). Aukščiausiajam teismui ir Aukštiesiems teismams suteikta teisė ginčyti ir ginti šias pagrindines teises (teismų priežiūra).
• Prezidento vaidmuo: Prezidentas daugiausia veikia vykdydamas ministro pirmininko patarimus; prezidento įsakymus pasirašo ministras pirmininkas.
• Nepaprastosios padėties režimas: Nepaprastosios padėties sąlygomis federalinė vyriausybė įgyja platesnes įgalimybes priimti teisės aktus ir — pagal tam tikras nuostatas — laikinai riboti kai kurias pagrindines laisves.
• Konstitucijos keitimo tvarka: Konstitucijos pakeitimui priimti reikalinga didesnė nei dviejų trečdalių balsų dauguma žemuosiuose rūmuose ir daugumos balsų pritarimas aukštuosiuose rūmuose.
• Religinis ir švietimo aspektas: Konstitucijoje nurodyta, kad islamo mokymas ir tam tikri religiniai elementai turi būti skatinami švietimo sistemoje bei viešajame gyvenime.

Reikšmė ir pasekmės

1973 m. konstitucija žymėjo sugrįžimą prie parlamentinės demokratijos, atsisakant 1962 m. prezidentinio modelio. Svarbu, kad ją parengė ir priėmė demokratiniu būdu rinkta Asamblėja – tai suteikė dokumentui politinį ir teisinį legitimumą. Be to, konstitucija iš esmės stiprino provincijų padėtį per Senato instituciją, taip bandant sušvelninti baimes dėl pernelyg didelio centro dominavimo, kurios sustiprėjo po ankstesnių administracinių pertvarkymų.

Tuo pačiu konstitucija sudarė sąlygas, kad valstybės teisė ir politika būtų suderinta su islamiškomis nuostatomis, o tai vėlesniais dešimtmečiais tapo viena iš politinių ir teisinių diskusijų ašių. Konstitucija taip pat suteikė teismams teisę palaikyti ir ginti žmogaus teises, nors praktikoje šių teisių apsauga kildavo įtampos esant politiniams sukrėtimams.

Vėlesnės pataisos ir raidos iššūkiai

Nors 1973 m. konstitucija tapo pagrindiniu šalies teisės aktu, jos galiojimas kelis kartus buvo paveiktas politinių krizių ir karinių režimų. Konstitucija buvo laikinai sustabdoma bei vėliau modifikuota esant nepaprastosioms sąlygoms arba vykdant konstitucines pataisas. Kai kurie pakeitimai, įvesti vėliau, sustiprino religinius elementus teisėje ir administracijoje, kiti – keitė valdžių pusiausvyrą tarp centro ir provincijų.

Praktikoje Pakistano politinė istorija parodė, kad konstitucinis mechanizmas išliko pažeidžiamas prieš stiprius autoritarinius veiksmus ir kariškos valdžios intervencijas, todėl konstitucijos stabilumas ir vykdymas dažnai priklausė nuo platesnio politinio bei institucinio sambūvio kokybės.

Išvados

1973 m. konstitucija yra kertinis Pakistano modernios valstybės dokumentas, pažymėjęs grįžimą prie parlamentinės demokratijos ir bandantį suderinti federacinį valdymą bei islamišką identitetą. Ji apibrėžė pagrindines valstybės institucijas, suteikė teisinei sistemai naują autoritetą ir įtvirtino provincijų apsaugos mechanizmus per Senatą. Nepaisant to, jos pilnas poveikis ir ilgalaikis stabilumas buvo veikiami politinių krizių, nepaprastosios padėties režimų ir vėlesnių pataisų, todėl konstitucijos vaidmuo Pakistano politinėje raidoje išlieka dinamiškas ir kartais prieštaringas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokia buvo viena iš neatidėliotinų naujosios vyriausybės užduočių?

K: Kada buvo panaikinta karo padėtis?

K.: Kaip susirinko Asamblėja?

K: Kas sudarė Konstitucinį komitetą?

K: Kokie nesutarimai kilo komitete?

K.: Kiek laiko užtruko, kol komitetas pateikė savo ataskaitą?

K.: Kurią dieną jie pateikė savo ataskaitą?

Paieška pagal raidę