2011 m. Egipto revoliucija: Sausio 25 d. protestai ir Mubarakas

2011 m. Egipto revoliucija: Sausio 25 d. masiniai protestai prieš Mubaraką, cenzūra, interneto užtemimas, piliečių mobilizacija ir režimo sukrėtimas.

Per 2011 m. Egipto revoliuciją Egipte vyko daugybė demonstracijų ir riaušių. Sausio 25 d. — data, tapusi žinoma kaip Pykčio diena arba Sukilimo diena — žymi masinių protestų pradžią, vėliau išaugusią į plačiai aprašytą visuomeninį sukilimą prieš ilgalaikę prezidento valdžią.

Fonas ir priežastys

Protestai prasidėjo po to, kai panašus Tunise vyko sukilimas parodė, kad masinė mobilizacija gali nuversti priespaudos režimą. Daugelio egiptiečių nepasitenkinimas kauptasis metų metus dėl:

• policijos žiaurumo ir sisteminio piktnaudžiavimo;
• nepaprastosios padėties įstatymų ir susiaurintų pilietinių laisvių;
• nepakankamų laisvų rinkimų bei politinės korupcijos;
• žodžio laisvės ribojimo;
• didelio nedarbo, mažo minimalaus darbo užmokesčio ir nepakankamo būsto;
• maisto kainų infliacijos ir prastėjančių gyvenimo sąlygų.

Organizavimas ir dalyviai

Sausio 25-osios demonstracijas organizavo įvairios opozicijos grupės, aktyvistai ir pilietinės visuomenės organizacijos. Dalis protestų buvo inicijuota planuotų akcijų, kurias rėmė tokios grupės kaip aktyvistai ir jaunimo judėjimai. Tarp žinomų vardų buvo Mohamedas ElBaradei, kurį kai kas laikė galimu pereinamosios vyriausybės lyderiu, bei socialinės žiniasklaidos aktyvistai, pavyzdžiui, Wael Ghonim, prisidėję prie informacijos sklaidos internete.

Protestų eiga ir vietos

Demonstracijos išsiplėtė į svarbiausius šalies miestus: Kairą, Aleksandriją, Suecą ir Ismailiją. Pirmąją dieną vyriausybė bandė cenzūruoti žiniasklaidą ir riboti informacijos sklaidą — užblokuotos laikraščių ir naujienų stočių priemonės bei daugelis socialinių tinklų. Sausio 28 d. įvyko plataus masto interneto ir mobiliųjų telefonų „užtemimas“; prisijungimai buvo trukdomi iki kitos dienos ryto.

Sausio 25 d. protestai buvo neįprasti tuo, kad į gatves ėjo žmonės iš skirtingų socialinių, ekonominių sluoksnių ir tikėjimų — tai buvo plačios visuomenės išraiška, prilyginta didžiausioms demonstracijoms nuo 1977 m. Egipto duonos riaušių. Svarbiausiu simboliu tapo Kairą užpildžiusi Tahrir aikštė, kur susibūrė dešimtys tūkstančių žmonių.

Valdžios ir policijos atsakas

Egipto valdžia ėmėsi įvairių priemonių, kad apribotų demonstracijas ir atstatytų tvarką. Policijos ir specialiųjų pajėgų veiksmai apėmė:

• skydus, gumines kulkas, lazdas, ašarines dujas ir vandens patrankas;
• kartais — ir kovines šaudmenis (pranešama apie atvejus, kai panaudotas rimtesnis smurtas);
• komendanto valandos įvedimą ir gatvių blokavimą;
• interneto prieigos nutraukimą bei komunikacijos ribojimus.

Iki sausio 29 d. buvo suimta apie 1 000 žmonių, pranešta apie mažiausiai 53 mirties atvejus ir per 1 030 sužeistųjų — pločiai pateikti skaičiai kito laikui bėgant, o galutiniai nuostoliai buvo vertinami skirtingai skirtingų šaltinių.

Socialinių tinklų ir žiniasklaidos vaidmuo

Protestų sklaida sulaukė didelio tarptautinio dėmesio, daugiausia dėka "Twitter", "Facebook" ir "YouTube". Šios platformos padėjo aktyvistams koordinuoti veiksmus, skleisti liudijimus ir pritraukti tarptautinį stebėjimą. Dėl to vyriausybė stengėsi apriboti interneto prieigą, manydama, kad taip sulėtins organizavimą.

Politinės pasekmės ir tolesnės bylos

2011 m. vasario 11 d. H. Mubarakas atsistatydino iš prezidento posto, perduodamas galią kariuomenei. Po to prasidėjo sudėtinga pereinamoji fazė, kurioje dalyvavo tiek civilių aktyvistų grupės, tiek kariniai vadai. Gegužės 24 d. jam buvo nurodyta stoti prieš teismą dėl kaltinimų, susijusių su taikiais protestuotojais padarytais nuostoliais. 2012 m. H. Mubarakas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Vėlesni teisminiai procesai ir apeliacijos tęsėsi, todėl teisinis kelias buvo sudėtingas ir daugiasluoksnis.

Tolimesnis poveikis

Sausio–vasario 2011 protestai tapo svarbia dalimi platesnio „Arabų pavasario“ judėjimo. Jie parodė, kaip greitai socialinė mobilizacija ir technologijos gali paveikti politinę dinamiką. Ilgalaikės pasekmės buvo dviprasmiškos: iš vienos pusės — režimo pakeitimas ir politinės transformacijos pradžia, iš kitos — ilgalaikis nestabilumas, institucijų pertvarkymas ir vėlesni politiniai konfliktai. Vėlesniais metais politinė scena kito: įvyko rinkimų, vyriausybių formavimas, o galia vėl keitėsi — viskas rodo, kad revoliucija buvo tik pradžia ilgo ir sudėtingo pokyčių laikotarpio.

Kas svarbu prisiminti

• Sausio 25 d. demonstracijos 2011 m. tapo vienu reikšmingiausių Egipto istorijos momentų, atskleidusiu plačią visuomeninę nepasitenkinimo bangą;
• socialinių tinklų ir tradicinės žiniasklaidos vaidmuo buvo itin svarbus informacijos sklaidai ir tarptautiniam susidomėjimui;
• nors H. Mubarakas buvo priverstas atsistatydinti ir teista, šalies politinis gyvenimas po revoliucijos liko kompleksiškas ir nestabilus, o teisminiai procesai tęsėsi kelerius metus.

Šis įvykis dažnai minima tiek kaip pilietinės drąsos pavyzdys, tiek kaip priminimas, kad demokratiniai pokyčiai reikalauja ne tik aukų vienkartiniame maište, bet ir ilgalaikių institucinių bei socialinių pertvarkymų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip dar vadinama 2011 m. Egipto revoliucija?

K: Kada prasidėjo protestai?

K: Kas įvyko prieš prasidedant demonstracijoms?

K.: Dėl kokių dalykų žmonės dalyvavo demonstracijose ir protestavo?

K: Kaip vyriausybė bandė apriboti protestus?

Klausimas: Kaip socialinė žiniasklaida padėjo skleisti žinias apie tai, kas vyko per protestus?

K: Kas nutiko 2011 m. vasario 11 d.?

Paieška pagal raidę