Benito Jerónimo Feijoo (1676–1764) — ispanų benediktinų vienuolis, eseistas

Benito Jerónimo Feijoo — ispanų benediktinų vienuolis ir esė autorius, XVIII a. prosvetintojas, prietarų griovėjas ir gamtamokslo šalininkas, pakeitęs Ispanijos mąstyseną.

Benito Jerónimo Feijoo y Montenegro (1676 m. spalio 8 d. – 1764 m. rugsėjo 26 d.) buvo Galisijos kilmės benediktinų vienuolis, aistringas apšvietos epochos mąstytojas ir populiarus eseistas, kuris skatino mokslinį mąstymą Galisijoje ir visoje Ispanijoje. Jo darbai kėlė klausimus apie švietimą, teisę, mediciną ir prietarus, kritikavo nepagrįstus įsitikinimus ir gynė empirinį bei racionalų požiūrį į pasaulį.

Biografija

Feijoo gimė mažame miestelyje Kasdemiro apylinkėse. Sulaukęs maždaug 12 metų įstojo į benediktinų vienuoliją, studijavo įvairiuose Galisijos ir Kastilijos mokslo centruose – tarp jų minimi Leonas ir Salamanka. Vėliau jis dėstė teologiją ir filosofiją Ovjedo universitete ir čia praleido didžiąją dalį savo gyvenimo; mirė Ovjede 1764 m. Feijoo, kaip vienuolis (dažnai minima kaip „tėvas Feijoo“), buvo žinomas dėl mokslinio smalsumo, pamokomojo stiliaus ir poleminių esė.

Pagrindiniai darbai

Feijoo paliko didelį rašytinį palikimą, iš kurių žymiausi yra jo daugiatomiai esė rinkiniai:

• „Teatro critico universal“ (1726–1739) – daugiausia poleminės ir aiškinamosios esė su tikslu paneigti klaidingas idėjas ir skleisti moksliškesnį požiūrį;
• „Cartas eruditas y curiosas“ – laiškai ir apmąstymai, skirti plačiajai auditorijai, aptariantys tiek praktinius, tiek teorinius klausimus.

Mokslinis požiūris ir temos

Feijoo buvo kompromisų nemėgstantis prietarų ir mitų kritikąs autorius, kuris rėmėsi empiriniais stebėjimais, logika ir sveiku protu. Pagrindinės jo aptartos temos:

• švietimo reforma ir platesnis mokslo prieinamumas visuomenei;
• teisės ir politinių institutų kritika bei racionalesni institucijų pagrindai;
• medicinos praktikos ir liaudiškų gydymo metodų analizė;
• prietarų, stebuklų ir liaudies tikėjimų demistifikavimas;
• gamtos mokslų populiarinimas ir empirinių metodų gynimas.

Jo tekstai pasižymėjo aiškia, pamokančia kalba, humoro ir ironijos priemonėmis, todėl jie pasiekdavo ne tik intelektualus, bet ir platesnę visuomenę.

Garsioji anekdotinė istorija

Feijoo yra siejamas su istorija, kurioje jis demonstravo, jog kai kurie tariami „demonų apsėdimai“ yra psichologinio pobūdžio ir gali būti paveikti įtaigos. Pasakojama, kad kartą atlikdamas imituotą egzorcizmą jis perskaitė iš „Dekamerono“ lotyniškas eilutes — ir „apsėstasis“ parodymas nurimo, tarsi išsilaisvinęs nuo demoniškos įtakos. Tokios istorijos iliustruoja Feijoo polinkį kritiškai tirti populiarius mistifikacijos atvejus ir aiškinti juos natūralistinėmis priežastimis. Taip pat minima anekdotinė nuoroda į vėlesnius pasakojimus (pvz., susijusius su 1910 m. Kubos asmeniu Julio A. Feijoo), kurie akcentuoja idėjos, kad psichologinė įtaka ir sugestija gali imituoti antgamtinius reiškinius.

Poveikis ir palikimas

Feijoo buvo vienas iš ryškiausių ispanų apšvietos (ilustración) figūrų, prisidėjęs prie mokslo ir kritinio mąstymo sklaidos Ispanijoje. Jo esė padėjo menkinti autoritetų ir prietarų galią, skatino švietimo modernizavimą bei respublikinę diskusiją apie empirinius metodus. Nors ne visi jo argumentai buvo be prieštaravimų, jo veikla prisidėjo prie 18 a. mąstymo atsinaujinimo ir vėlesnių mąstytojų formavimosi.

Feijoo raštai iki šiol vertinami kaip reikšmingas žingsnis Ispanijos intelektualinės istorijos kelrodei, o jo pavyzdys – priminimas apie mokslo, kritinio mąstymo ir prieštaravimų reikšmę visuomenės pažangai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Benito Jerónimo Feijoo y Montenegro?

K: Kur jis studijavo?

K: Kokie yra kai kurie jo darbai?

K.: Kokiomis temomis rašė tėvas Feijoo?

K: Kaip tėvas Feijoo įrodė, kad demonų apsėdimas yra psichologinis reiškinys?

K: Kada gimė tėvas Feijoo?

Paieška pagal raidę