Bruno Latouras — prancūzų filosofas, mokslo ir technologijų tyrinėtojas

Bruno Latouras — įtakingas prancūzų filosofas, mokslo ir technologijų tyrinėtojas; autorius „Laboratorinis gyvenimas“ ir „Mes niekada nebuvome modernūs“, formavęs šiuolaikines mokslo studijas.

Bruno Latouras (g. 1947 m. birželio 22 d. – 2022 m. spalio 9 d.) – prancūzų mąstytojas, kurį dažnai apibūdina kaip filosofą, sociologą ir antropologą, specializavusį mokslo ir technologijų tyrimuose. Latouras dėstė keliuose Europos universitetuose, įskaitant Paryžiaus kalnakasybos mokyklą (Mines ParisTech), Sciences Po ir Londono ekonomikos mokyklą. Jis yra kelių reikšmingų knygų autorius, tarp jų – Laboratorinis gyvenimas (1979, kartu su Steve Woolgar), Mokslas veikiant (1987) ir Mes niekada nebuvome modernūs (1991). 2007 m. jis buvo dešimtas dažniausiai cituojamas autorius socialinių mokslų srityje. 2013 m. Latourui suteikta prestižinė Holbergo premija už jo indėlį į mokslo ir kultūros filosofiją.

Pagrindinės idėjos ir metodai

Latouro indėlis ypač svarbus mokslo ir technologijų studijų (STS) kryptyje. Jo darbai pasižymi:

• Etno­grafiniu požiūriu į mokslo praktiką – jis tyrė laboratorijų darbą „iš vidaus“, analizuodamas, kaip faktai tampa priimtinomis žiniomis.
• Actor‑Network Theory (ANT) idėjomis – kartu su Michel Callon ir John Law Latouras plėtojo požiūrį, kad tiek žmonės, tiek daiktai (technologijos, įrenginiai, tekstai) yra tinklo dalys, kurios kartu kuria veiksmus ir rezultatą. ANT akcentuoja agentūrą ne tik žmonėms, bet ir „nežmogiškiems veikėjams“ (angl. actants).
• „Black boxing“ sąvoka – procesą, kai sudėtingi moksliniai ar techniniai įrenginiai tampa „juodaisiais dėžėmis“, t. y. jų vidaus veikimas nebesvarstomas tol, kol jie patikimai veikia.
• Kritika modernystei – Latouras ginčijo aiškų gamtos ir visuomenės atskyrimą, pateikdamas idėją apie hibridines sritis, kuriose biologinės, technologinės ir socialinės praktikos persimaišo.

Darbo temos vėlesnėse knygose

Vėliau Latouras daug dėmesio skyrė politinei ekologijai ir klimato politikos klausimams. Jis rašė apie tai, kaip klimato krizė reikalauja naujo politikos ir mokslinės atsakomybės supratimo, ir apie poreikį peržiūrėti tradicinius politikos, gamtos ir visuomenės skirtis.

Įtaka ir kritika

Latouro darbai padarė didelę įtaką sociologijai, antropologijai, filosofijai ir STS sričiai: jo idėjos plačiai aptarinėjamos akademijoje, taikomos technologijų analizėje, inovacijų tyrimuose ir aplinkos politikos studijose. Tačiau jis ir sulaukė kritikos — kai kurie mokslininkai jam prikaišiojo pernelyg reliatyvistinį požiūrį į tiesą ir mokslą arba polinkį suteikti lygias gale- galias žmogui ir daiktams. Diskusijos apie jo metodus ir išvadas prisidėjo prie platesnių teorinių ginčų apie mokslą, objektus ir politiką.

Pasiekimai ir palikimas

Be aukštų akademinių pareigų ir publikacijų, Latouras paliko svarbų metodologinį ir konceptualų palikimą: laboratorijų etnografija, tyrimų dėmesio perkėlimas nuo abstrakčių teorijų prie praktinių tinklų, ir nauji būdai mąstyti apie ryšius tarp žmonių, technologijų ir aplinkos. Jo idėjos toliau įtakoja STS tyrimus, viešąsias diskusijas apie technologijas ir politiką bei tarpdalykines studijas apie klimato kaitą.

Paieška pagal raidę