Kristina Prancūzijos (Christine Marie; 1606 m. vasario 10 d. – 1663 m. gruodžio 27 d.) buvo antroji Prancūzijos karaliaus Henriko IV ir Marijos Mediči duktė. Liudviko XIII sesuo, 1619 m., būdama keturiolikos metų, ištekėjo už būsimojo Savojos kunigaikščio Viktoro Amadėjaus I. Buvo sakoma, kad ji kartais buvo nepastovi ir lengvabūdiška, tačiau kaip sutuoktine ir regentė parodė didelį politinį sumanumą ir gebėjimą išlaikyti valdžią sudėtingomis aplinkybėmis. Išsilavinimą ir prancūzų kultūros įgūdžius gavusi Prancūzijos dvare, ji Savojoje įdiegė daugybę prancūziškų papročių, etiketo ir meno formų. Jos vyras 1637 m. užėmė Savojos sostą, todėl Kristina per santuoką tapo Savojos hercogiene. 1637 m. mirus Viktorui Amadėjui I, Kristina buvo paskirta regente savo sūnaus Pranciškaus Hiacinto vardu. Tačiau 1638 m. mirus Pranciškui Hiacintui, sostas atiteko jos antrajam likusiam gyvam sūnui, kuris tapo Karoliu Emanueliu II. Oficialiai regente ji buvo iki 1648 m. ir išlaikė didžiulę įtaką tuometinėje Savojos vyriausybėje, kuri baigėsi tik po jos mirties 1663 m.

Ankstyvieji metai ir santuoka

Kristina gimė Prancūzijos karališkoje šeimoje ir nuo mažens buvo įpratusi prie aukštosios kultūros, politinių intrigų bei diplomatinių ryšių. 1619 m. jos santuoka su Viktoru Amadėjumi I turėjo politinę reikšmę – ji stiprino ryšius tarp Prancūzijos ir Savojos ir užtikrino Prancūzijos įtaką Pietų Alpėse. Kaip hercogienė, Kristina aktyviai dalyvavo dvare, formavo jos etiketo normas ir skatino menų bei klasicistinės architektūros plėtrą.

Regentė ir politinė veikla

Po Viktoro Amadėjaus I mirties 1637 m. Kristina tapo regente. Jos regentūros laikotarpiu Savoja susidūrė su rimtais iššūkiais: dalis vietos didikų ir karališkos giminės atstovų priešinosi jos valdžiai, nuolat vyko politinės intrigos ir vietinės valdžios pasiskirstymo kovos. Kristina siekė apsaugoti savo vaikų teises į sostą ir išlaikyti Savojos nepriklausomumą, dažnai naudodama diplomatinius ryšius su Prancūzija.

Regentės valdymas taip pat pažymėtas karine ir diplomatine įtampa tarp Prancūzijos ir Ispanijos dėl įtakos Pietų Europoje. Kristina ne kartą kvietė prancūzų paramą ir derėjosi su didžiaisiais to laiko politikais, kad apsaugotų savo pozicijas ir šalies teritorinius interesus. Nors oficialiai regentė buvo iki 1648 m., jos politinė įtaka išliko ir vėliau – ji tebebuvo svarbus veiksnys Karolio Emanuelio II valdymo pradžioje.

Kultūra, rūmų gyvenimas ir palikimas

Kristina aktyviai skatino prancūziškos kultūros plėtrą Savojoje: ji įdiegė prancūzišką dvaro etiką, rėmė menininkus, teatrą ir muziką, taip pat prisidėjo prie architektūrinių projektų Turine ir kituose miestuose. Dėl savo vaidmens rūmų gyvenime ir regentūros ji vėliau buvo dažnai vadinama italų kalboje „Madama Reale“ (Madama Karalienė), pabrėžiant jos aukštą statusą ir įtakingumą.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Kristina turėjo kelis vaikus, iš kurių du įgavo ypatingą reikšmę Savojos istorijoje: trumpai valdęs Pranciškus Hiacintas (Pranciškaus Hiacinto vardu minimas aukščiau) ir vėlesnis hercogas Karolis Emanuelis II (Karoliu Emanueliu II), kurio vardu regentė iš pradžių ir valdė. Kristinos vaidmuo kaip motinos ir globėjos buvo svarbus – ji rūpinosi sūnų auklėjimu bei politiniu paruošimu.

Vėlesni metai ir mirtis

Po 1648 m., kai Karolis Emanuelis II tapo teisėtu valdovu, Kristina nors ir oficialiai neberegentavo, išlaikė įtaką politikoje ir rūmų gyvenime. Ji mirė 1663 m. gruodžio 27 d. – jos mirtis pažymėjo tam tikrą epochos pabaigą Savojos istorijoje, nes kartu su ja išnyko tiesioginis Prancūzijos dvaro asmenybės autoritetas, kuris ilgą laiką formavo šalies gyvenimą.

Paveldo vertinimas

Istorikai Kristiną vertina ambivalentiškai: vieni pabrėžia jos indėlį į valdžios stabilizavimą, diplomatiją ir kultūros plėtrą, kiti – kritikuoja jos priklausomybę nuo Prancūzijos interesų bei konfliktiškus santykius su dalimi vietinės aristokratijos. Vis dėlto jos regentūra paliko aiškų ženklą Savojos politinėje istorijoje ir dvarų kultūroje.