Edwin Parker "Cy" Twombly, Jr. (1928 m. balandžio 25 d. – 2011 m. liepos 5 d.) buvo amerikiečių dailininkas, plačiai pripažintas už originalų piešinio ir tapybos ribas griaunantį braižą. Slapyvardį "Cy" jis įgijo pagal savo tėvo ir beisbolo žvaigždės Cy Youngo vardą.

Gimė Lexington mieste, Virdžinijoje, Twombly studijavo Bostono meno mokykloje (School of the Museum of Fine Arts), vėliau mokėsi Art Students League Niujorke ir trumpai bendravo su ankstyvaisiais pokario avangardo kūrėjais Black Mountain College, kur susipažino su Robertu Rauschenbergu ir Jasperiu Johnsu. 1957 m. jis persikėlė į Italiją ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Romoje ir Apeninų pakrantės miesteliuose; ten gimė daugiausia jo kūrybinių idėjų ir mitų įkvėptos serijos.

Twombly išgarsėjo dėl didelio formato, laisvų ir spontaniškų ženklų, primenančių ranka rašytą kaligrafiją: stora, ritmiška linija, fragmentiškos paraštys, pabraižymai, taškai ir dėmės ant plačių, dažniausiai pilkos, rusvos arba baltos fono laukų. Jis naudojo tiek nuvalymą, tiek pridėjimą – braižą, eroziją, sluoksniavimą – todėl dauguma jo darbų balansavo tarp kaligrafiško stiliaus ir tapybos. Keli kūriniai iš vėlyvojo 1960–1970 m. laikotarpio dažnai vadinami „lentelės“ (angl. blackboard) paveikslais: jie primena mokyklinę lentą, kurioje yra pakartotinai rašomi ir trinami žodžiai ar simboliai, kartais panašūs į dideliu mastu užrašytus, kirčiuotus „e“ raides.

Jo ankstesniuose darbuose ženklas, linija ar dėmė pakeitė tradicinę figūrą ar objektą: kiekvienas ženklas turėjo savo istoriją ir emocinį krūvį. Vėlesniuose darbuose jis ėmėsi aiškesnių literatūrinių ir mitologinių nuorodų – tapydavo dideles serijas, kuriose vaizdai derėjo su tekstu, citatomis ar pavadinimais. Twombly dažnai cituodavo simbolistų poetus, ypač Stéphane'ą Mallarmé, taip pat įkvėpėsi klasikine literatūra (Homeru, Vergilijumi, Ovidijumi) ir graikų–romėnų mitais. Tai atsispindi tiek pavadinimuose, tiek pačiuose ženkluose: pavyzdžiui, jis sukūrė monumentalius kūrinių ciklus, kurie tiesiogiai žaidė su Homeru ir Vergilijumi (viena gerai žinoma serija – Fifty Days at Iliam), taip pat epizodines darbų serijas iš vieno žodžio ar vardo užrašų, kaip minėtoji aštuonių piešinių serija, sudaryta vien iš žodžio "VIRGILAS".

Tarp Twombly'io tapybos temų – žiaurūs istorijų motyvai, romantinės ir melancholiškos natos, fizinės medžiagos (kreidą primenantys pabraižymai, rašalo dryžiai, dažų paslėpimas) ir dažnai – meditatyvi, refleksyvi nuotaika. Jo darbai kartais apibūdinami kaip romantinis simbolizmas, nes vaizdinė kalba dažnai susiejo asmenines, literatūrines ir istorines nuorodas į vieną poetinį lauką.

Twombly kūryba padalydavo kritikus ir publiką: jis buvo labai mylimas tarp kolekcininkų ir kolegų menininkų, o tuo pačiu metu – ne kartą vertinamas kaip sudėtingas ar provokuojantis. 1994 m. parodoje, kurią kuravo Kirkas Varnedoe, Twombly'io kūrybą apibūdino kaip „įtakingą tarp menininkų, keliančią diskomfortą daugeliui kritikų ir sudėtingą ne tik plačiajai visuomenei, bet ir išprususiems pokario meno pradininkams“. Naujojo Pietų Velso meno galerijos direktorius (komentuodamas įsigijimą) apie Twombly'o Tris studijas iš Temerero (1998–99) sakė, kad „kartais žmonėms reikia šiek tiek padėti atpažinti puikų meno kūrinį, kuris gali būti šiek tiek nepažįstamas“.

Jo kūryba padarė tiesioginę įtaką vėlesnės kartos menininkams: dažnai minimi tokie vardai kaip Anselmas Kieferis, Francesco Clemente ir Julianas Schnabelis. Dabar Twombly darbai yra daugelio didžiųjų pasaulio muziejų kolekcijose ir jo parodos vyksta prestižinėse institucijose; taip pat jo drobės ir piešiniai pasiekė aukštas aukcionų kainas, kas liudija tiek kritinį, tiek komercinį susidomėjimą.

Svarbiausi Twombly kūrinių bruožai:

  • didelio formato drobės su plataus lauko fone;
  • laisvi, kartais agresyvūs ar meditaciniai braižai, paraštys ir užrašai;
  • nuorodos į poeziją, klasikinius mitus ir istoriją;
  • medžiagiškumo ir laiko pojūčio – trinimų, užtepimų ir sluoksnių – naudojimas;
  • tarp piešinio ir tapybos esanti ribos nykimas.

Cy Twombly mirė 2011 m. Romoje. Jo darbai ir toliau tiria kalbos, atminties ir mito santykį su ženklais ant drobės – būdami tiek asmeniniai, tiek universalūs, jie išlieka svarbiu post‑1950 m. meno kanonu sudarančiu elementu.