Davidas Ricardo (1772 m. balandžio 18 d. – 1823 m. rugsėjo 11 d.) buvo britų politinis ekonomistas, vienas pagrindinių klasikinės ekonomikos mąstytojų kartu su Thomu Malthusu, Adamu Smithu ir Johnu Stuartu Milliu. Gimęs Londone prekybininkų šeimoje, jis pradžioje dirbo finansų rinkose ir vėliau tapo Parlamento nariu; savo ekonomikos žinias susiformavo daugiausia savarankiškai. Ricardo svarbiausias darbas – knyga „On the Principles of Political Economy and Taxation“ (1817), kurioje jis pasiūlė kelias svarbias teorijas, iš kurių žinomiausia yra lyginamojo pranašumo idėja.
Lyginamojo pranašumo teorija teigia, kad šalims dažnai yra naudinga specializuotis tose prekėse ar paslaugose, kuriose jos turi palyginamuosius pranašumus (t. y. mažesnį alternatyvių kaštą), net jei viena šalis yra absoliučiai efektyvesnė gaminant abi prekes. Tokia specializacija ir tarptautinė prekyba leidžia visoms šalims gauti didesnę bendrą gamybą ir aukštesnį gyvenimo lygį, palyginus su tuo, jei kiekviena šalis stengtųsi būti savarankiška. Ricardo aiškino šią mintį naudodamas paprastus modelius ir pavyzdžius, rodydamas, jog nauda iš prekybos kyla ne tik iš absoliutaus efektyvumo, bet ir iš skirtumų alternatyviuose kaštuose.
Be lyginamojo pranašumo, Ricardo prisidėjo prie tokių sričių kaip renta ir jos teorija (paaiškinęs žemės rentos kilmę), darbo vertės teorija bei pajamų pasiskirstymo tarp darbo, kapitalo ir žemės. Jis taip pat kritikavo prekybos ribojimus ir protekcionistines priemones (pavyzdžiui, tuo metu aktualius \"corn laws\") ir gynė laisvosios prekybos principus kaip būdą skatinti visuotinę gerovę.
Rikardo lyginamojo pranašumo modelį, be kitų, ginčijo Joan Robinson ir Piero Sraffa, kurie kėlė klausimus dėl modelio prielaidų ir jo taikymo ribų. Nepaisant kritikos, Ricardo idėjos tebėra kertinis argumentas, remiantis kuriuo dažnai teisina tarptautinės laisvosios prekybos naudą. Lyginamojo pranašumo teorija tapo svarbia intelektualine baze, skatinančia globalizacijos procesus ir platesnę tarptautinę prekybą; tokias idėjas remia ir skatina institucijos, pavyzdžiui, EBPO ir Pasaulio prekybos organizacijos, pradininkės globalaus prekybos atvėrimo.
Svarbu pabrėžti, kad Ricardo modelis grindžiamas paprastomis prielaidomis – be transporto sąnaudų, su pilnu resursų judrumu tarp šakų ir be masto ekonomijos. Todėl šiuolaikinė prekybos politika atsižvelgia ir į papildomas aplinkybes: transporto kaštus, masto ekonomijas, kapitalo ir darbo judrumą, nacionalinę saugą, socialinius ir aplinkos apsaugos rodiklius bei pradinės industrijos apsaugos argumentus. Nepaisant to, lyginamojo pranašumo idėja vis dar plačiai taikoma kaip pagrindinis principas, aiškinantis tarptautinės prekybos naudą ir motyvuojantis ekonominę bendradarbiavimo politiką.