Humberto de Alencar Castelo Branco — pirmasis Brazilijos karinis prezidentas

Humberto de Alencar Castelo Branco — Brazilijos maršalas ir pirmasis karinis prezidentas po 1964 m. perversmo; jo valdžia, politika ir tragiška mirtis.

Maršalas Humberto de Alencar Castelo Branco (portugališkas tarimas: [ũ'bɛʁtu dʒi alẽ'kaʁ kas'tɛlu 'bɾɐ̃ku]) (1897 m. rugsėjo 20 d. - 1967 m. liepos 18 d.) - Brazilijos karinis lyderis ir politikas. Jis buvo pirmasis Brazilijos karinės vyriausybės prezidentas po 1964 m. karinio perversmo. Kastelo Branko žuvo 1967 m. liepos mėn. lėktuvo katastrofoje netrukus po to, kai baigėsi jo prezidentavimo laikotarpis.

Ankstyvasis gyvenimas ir karinė karjera

Humberto de Alencar Castelo Branco gimė 1897 m. rugsėjo 20 d. Fortaleza mieste (Ceará regione). Jis kilęs iš karininkų šeimos ir nuo jaunystės pasirinko karininko kelią. Per daugelį dešimtmečių Castelo Branco užėmė įvairias karininkų pareigas, įgijo aukštesniųjų vadovų patirties ir užsitikrino reputaciją kaip disciplina ir techninis profesionalas. Jam suteiktas maršalo laipsnis darė jį vienu iš labiausiai gerbiamų karinių vadovų šalyje tuo metu.

1964 m. perversmas ir prezidentavimas (1964–1967)

1964 m. balandį vykusio karinio perversmo metu Castelo Branco tapo pagrindine karinės chuntos figūra ir netrukus buvo paskirtas valstybės vadovu. Jo prezidentavimas žymėjo pereinamąjį etapą nuo demokratinės vyriausybės prie ilgalaikės autoritarinės santvarkos. Oficialiai jis ėjo pareigas 1964–1967 m., o jo valdymas buvo orientuotas į stabilizaciją ir represijų prieš kairiąją bei opozicines jėgas vedimą.

Politikos priemonės ir represijos

• Instituciniai aktai: Castelo Branco vyriausybė išleido keletą svarbių „institucinių aktų“ (Ato Institucional), kuriais buvo įtvirtintos plačios vykdomosios teisės, atleisti politiniai veikėjai, apribotos pilietinės teisės ir pertvarkyta partinė sistema. Šie aktai leido išplėsti valdžios galią ir suspenduoti politinius oponentus.
• Politinių teisių apribojimai: daugeliui politinių lyderių buvo laikinai ar nuolat apribotos politinės teisės, vyko areštai, deportacijos ir cenzūra. Tai prisidėjo prie politinės opozicijos susilpnėjimo.
• Ekonominė politika: vyriausybė įgyvendino ekonominės stabilizacijos ir fiskalinės disciplinos priemones, skatino užsienio investicijas ir technokratinį valdymą. Tai turėjo mišrią įtaką – kai kuriuos makroekonominius rodiklius pavyko stabilizuoti, tačiau socialinės įtampas ir nelygybę tai neišsprendė.
• Tarptautiniai santykiai: Castelo Branco valdžia veikė šaltojo karo kontekste ir sulaukė politinio bei ekonominio palaikymo iš Jungtinių Valstijų, kurios matė Braziliją kaip svarbią sąjungininkę regione kovojant su komunizmo plitimu.

Paveldas ir vertinimai

Castelo Branco palikimas yra prieštaringas. Jo šalininkai teigia, kad jis sutvarkė politinę krizę ir stabilizavo šalies ekonomiką po 1964 m. sukrėtimo, o kritikų vertinimu jis yra atsakingas už autoritarinės sistemos pradžią, žmogaus teisių pažeidimus ir ilgalaikį demokratijos suyrą Brazilijoje. Po jo kadencijos valdžią perėmė kitas karinis prezidentas, kuris tęsė centro-dydžio bei represinių praktikų liniją.

Mirtis

Humberto de Alencar Castelo Branco žuvo 1967 m. liepos 18 d. lėktuvo avarijoje. Jo žūtis įvyko netrukus po to, kai jis paliko prezidento postą, ir ją sutapo su periodu, kai šalies politinė sistema jau buvo pilnai perorientuota į karinės valdžios modelį.

Paieška pagal raidę