Ianas Stevensonas — reinkarnacijos tyrėjas, ištyręs 3 000 vaikų atvejų
Ianas Stevensonas, medicinos mokslų daktaras, buvo Kanados psichiatrijos profesorius. Jis dirbo Virdžinijos universitete parapsichologijos srityje.
Stevensonas manė, kad reinkarnacijos idėja gali padėti šiuolaikinei medicinai geriau suprasti žmogaus elgesio ir vystymosi aspektus. Per 40 metų jis daug keliavo, kad ištirtų 3 000 vaikystės atvejų, kurie jam kėlė įtarimų dėl praeitų gyvenimų galimybės. Stevensonas reinkarnaciją suprato kaip asmenybės išlikimą po mirties, nors niekada nesiūlė fizinio proceso, per kurį asmenybė galėtų išgyventi po mirties.
Apie Stevensono tyrimus rašoma Jimo B. Tuckerio knygoje "Gyvenimas prieš gyvenimą" (2005 m.).
Tyrimų metodika ir atrankos principai
Stevensonas siekė sistemingo, dokumentuoto požiūrio. Jo darbe dažnai pasikartodavo šie elementai:
- Išsamūs interviu: jis fiksavo vaikų prisiminimus apie tariamą ankstesnį gyvenimą, užrašydavo detales ir verbaliai užtikrindavo, kad informacija nebuvo perduota iš suaugusiųjų.
- Patikrinimas: Stevensonas, kai tik galėdavo, bandydavo patikrinti vaiko teiginius – ieškodavo atitikmenų istoriniuose ar asmeniniuose šaltiniuose, susisiekdavo su žmonėmis, susijusiais su tariamuoju praėjusiu gyvenimu.
- Fiziniai požymiai: jis kreipė dėmesį į nenormalius gimimo ženklus ar randus, kuriuos palygindavo su sužalojimais ar ligomis, apie kurias kalbėdavo vaikas ar apie kurias buvo pranešta tariamame ankstesniame gyvenime.
- Kontekstinė analizė: Stevensonas vertino kultūrinį ir socialinį aplinkos poveikį, siekdamas atmesti galimybę, kad vaiko pasakojimai yra tiesiog kultūrinės tradicijos ar suaugusiųjų įtakos rezultatas.
Pagrindinės išvados ir indėlis
Po dešimtmečių darbo Stevensonas padarė keletą nuolatinių pastabų:
- Vaikų prisiminimai apie tariamus ankstesnius gyvenimus dažnai prasideda ankstyvoje vaikystėje ir kartais laikui bėgant išblėsta.
- Vieni atvejai apima detales, kurias vėliau pavyksta patikrinti ir kurios pasirodo sunkiai paaiškinamos atsitiktinumu ar informacijos perdavimu.
- Kiti atvejai gali būti aiškinami pasąmoninėmis atmintimis, klaidomis ar apgaulėmis – todėl Stevensonas akcentavo kruopštų patikrinimą ir dokumentavimą.
Stevensono darbas sudarė plačią tyrimų bazę reinkarnacijos idėjų tyrimui ir paskatino tolimesnius bandymus suprasti neįprastus atvejus vaikų elgesyje bei atmintyje.
Kritika ir diskusijos
Stevensono tyrimai sulaukė ir pritarimo, ir reikšmingos kritikos. Kritikai atkreipė dėmesį į:
- galimą kultūrinį bei šeiminį įtakos efektą;
- subjektyvumo riziką interviu ir vertinimuose;
- alternatyvius paaiškinimus, tokius kaip sutapimai, klaidinga atmintis, vaikų linkimas pasakojimams ar sąmoningas/nėra sąmoningas informacijos gavimas iš aplinkos.
Tuo pačiu jo rengiami atvejų aprašymai ir bandymai juos patikrinti padėjo užduoti konkrečius metodologinius kriterijus tolimesniems tyrimams.
Paveldas
Stevensonas paliko platesnį parapsichologijos lauko mokslinį archyvą ir metodologinį pavyzdį, kaip kruopščiai dokumentuoti neįprastus atvejus. Jo darbai paskatino kitus tyrėjus, tokius kaip Jimas B. Tuckeris, tęsti tyrimus vaikų, kurie teigia prisimeną buvusius gyvenimus, srityje. Nepaisant to, klausimas dėl reinkarnacijos mechanizmų išlieka atviras ir tebėra aktyviai diskutuojamas tiek mokslo, tiek visuomenės sluoksniuose.
Reinkarnacijos tyrimai
Stivensonas nustatė, kad geriausi įrodymai, pagrindžiantys tikėjimą reinkarnacija, yra maži vaikai, kurie, paprastai būdami nuo 2 iki 5 metų amžiaus, pasakoja apie ankstesnį gyvenimą, kurį, jų teigimu, gyveno prieš gimdami. Jų pareiškimus dažnai lydi elgesys, kuris yra neįprastas jų šeimai, bet tinkamas tam gyvenimui, kurį vaikas teigia prisimenantis. Dažnai pastebimas "vaizdinių prisiminimų užmiršimas nuo 5 iki 8 metų amžiaus; dažna smurtinė mirtis, apie kurią teigiama ankstesniame gyvenime; subjektas pamini mirties būdą".
Maždaug 35 proc. tiriamųjų turi apgamų ar įgimtų defektų, kurie dažnai atitinka mirusio asmens, kurį tiriamasis prisimena, patirtas traumas ar ligas. Medicininiai dokumentai patvirtino šį atitikimą daugiau nei keturiasdešimčia atvejų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Ianas Stivensonas?
A: Ianas Stivensonas buvo kanadietis psichiatrijos profesorius, dirbęs Virdžinijos universitete parapsichologijos srityje.
K: Kuo Ianas Stivensonas tikėjo apie reinkarnaciją?
A: I. Stivensonas manė, kad reinkarnacijos idėja gali padėti šiuolaikinei medicinai geriau suprasti žmogaus elgesio ir raidos aspektus. Jis ją suvokė kaip asmenybės išlikimą po mirties, nors niekada nesiūlė fizinio proceso, kurio dėka asmenybė galėtų išgyventi po mirties.
Klausimas: Kiek laiko Stivensonas dirbo su savo tyrimais?
A: Stivensonas dirbo daugiau kaip 40 metų.
K: Kiek atvejų jis tyrė?
A.: Jis ištyrė 3 000 vaikystės atvejų, kurie jam leido manyti, kad egzistuoja praeities gyvenimai.
K: Apie ką rašoma Jimo B. Tuckerio knygoje?
A: Džimo B. Takerio knygoje "Gyvenimas prieš gyvenimą" (2005 m.) pasakojama apie Stivenono reinkarnacijos ir praeitų gyvenimų tyrimus.
K: Kur Stivensonas atliko savo tyrimus?
A: Stivensonas atliko tyrimus Virdžinijos universitete parapsichologijos srityje.
K: Kokio pobūdžio įrodymais jis grindė savo teorijas?
A.: Savo teorijoms apie reinkarnaciją ir išgyvenimą po mirties pagrįsti jis naudojo įrodymus, gautus iš 3 000 vaikystės atvejų, kurie jam leido manyti, kad egzistuoja praeitų gyvenimų galimybė.
