Džafaras ibn Muhamedas (As‑Sadiq) — šeštasis šiitų imamas ir teisininkas
Džafaras ibn Muhamedas (As‑Sadiq) — šeštasis šiitų imamas, gerbiamas teisininkas ir hadisų pasakotojas; jo mokymai nulėmė izmailių ir Džafarių susiskaldymą.
Džafaras ibn Muhamedas (arab. جعفر بن محمد) (702–765 m.), dar žinomas kaip As‑Sadiq (Tiesos žinovas), buvo šeštasis šiitų imamas. Jis buvo Zayn al‑Abidin anūkas ir Ali ibn Abi Talib palikuonis iš tėvo pusės bei Abu Bakr palikuonis iš motinos pusės. Džafaras As‑Sadiq yra plačiai gerbiamas tiek tarp sunitų, tiek tarp šiitų dėl savo mokslinės ir religinės veiklos. Jis buvo dvasingas žmogus, hadisų pasakotojas ir teisininkas, kurio autoritetas turėjo didelę įtaką vėlesnei islamiškai teologijai ir teisės tradicijoms.
Gyvenimas ir istorinis kontekstas
Džafaras As‑Sadiq gimė apie 702 m. ir daugiausia gyveno Medinoje. Jo gyvenimo laikotarpis sutapo su politinių pokyčių ir Abasidų dinastijos konsolidacija. Dėl savo kilmės — tiesioginis Ali palikuonis ir ryšys su pranašo Muhammado šeima — jis įgijo reikšmingą religinių mokslų autoritetą. Jis dėstė, aiškino Koraną, sistemino hadisus ir nagrinėjo praktinius teisės klausimus, o jo mokymuose svarbi buvo ir loginė, ir dvasinė analizė.
Mokymai ir teologinė‑teisė tradicija
Džafaro mokymas pabrėžė hadisų svarbą, tradicijų interpretaciją ir protinę (aql) analizę teisės klausimams spręsti. Iš jo mąstymo išsirutuliojo vėlesnė teisinė kryptis, kurią šiuolaikiniai šiitai vadina Džafari arba Ja‘fari teisės mokykla — pagrindinė dvylikinių (šiaurės) šiitų teisinė tradicija. Ši mokykla naudoja hadį, pranašo šeimos (Ahl al‑Bayt) nuostatas ir protingą samprotavimą sprendžiant naujas praktines problemas. Tačiau konkrečios terminologijos ir metodų niuansai vystėsi po jo mirties per jo pasekėjus ir teisės mokyklas.
Mokytojai, mokiniai ir mokslo įtaka
- Jam priskiriama didelė mokytojų ir mokinių gretos: daug įvairių tradicijų minima kaip jo mokiniai ir seka jo teisės bei teologijos interpretacijas.
- Į Džafaro mokyklą buvo orientuojami tiek šiitų, tiek kai kurie sunitų mokslininkai — dėl to jis tebėra vartojamas kaip jungiamoji figūra tarp skirtingų islamo tradicijų.
- Tradiciškai jam priskiriami ir mokslo bei alchemijos autorių ryšiai (pvz., jam dažnai siejami vardai kaip Jabir ibn Hayyan), tačiau tokie priskyrimai kartais yra ginčijami arba vertinami netiesiogiai. Kai kurie istorikai laiko, kad jis turėjo įtakos ankstyvajam natūrinių mokslų vystymuisi per savo mokinius ir mokyklas.
- Taip pat aptariama jo ryšis su vėlesniais teisininkais (pvz., Abu Hanifa ar Malik ibn Anas), tačiau tiesioginis mokytojo‑mokinio ryšys su kai kuriais iš jų yra ginčytinas — tai akcentuoja istorinių šaltinių įvairovė ir kompleksinis mokslo perdavimas tuo laikotarpiu.
Skyryba tarp pasekėjų ir sektų susidarymas
Po Džafaro ibn Muhamedo mirties tarp šiitų kilo nesutarimų dėl kito imamo paskirties. Kai kurie teigė, kad kitas imamas turėtų būti jo vyriausias sūnus Ismailas ibn Džafaras (miręs anksčiau už tėvą), o dauguma šiitų teigė, kad kitas imamas turėtų būti jo trečiasis sūnus Musa al Qazimas. Pirmoji grupė tapo žinoma kaip izmailiečiai, o antroji, didesnė grupė buvo pavadinta Džafariais arba dvyliktokais. Šis skilimas turėjo ilgalaikes pasekmes islamiškajai teologijai ir politiniams judėjimams, nes abi šakos vėliau vystė atskirus teologinius ir institucininius modelius.
Mirtis ir palikimas
Džafaras mirė 765 m., medinoje, ir yra pagerbiamas kaip vienas iš įtakingiausių tiek teisinių, tiek religinės minties autorių ankstyvajame islame. Kai kurie istorijos šaltiniai teigia, kad jo mirtis galėjo būti susijusi su politiniais intrigais tuo metu, tačiau tikslios aplinkybės nėra visiškai aiškios ir liko diskusijų objektu. Jo palaikai palaidoti Medinos kapinėse, kur dauguma islamiškos tradicijos autorių mini jo didelį dvasinį ir mokslinį palikimą.
Reikšmė šiandien
Džafaras ibn Muhamedas laikomas kertine figūra šiitų teologijoje ir jurisprudencijoje: jo mokymai tapo pamatu Ja‘fari teisės tradicijai, kuri iki šiol yra svarbi daugeliui šiitų bendruomenių. Jo autoritetas taip pat padėjo palaikyti intelektualinį dialogą tarp skirtingų islamo mokyklų ir skatino hadiso, teologijos bei teisės studijas. Dėl savo plačių mokslinių interesų ir mokinių rato jis dažnai minima kaip ryšys tarp ankstyvųjų religinių tradicijų ir vėlesnių teologinių‑teisinių sistemų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Džafaras ibn Mahometas?
A: Džafaras ibn Muhamedas, dar žinomas kaip As-Sadikas, buvo šeštasis šiitų imamas, kuris buvo dvasingas žmogus, haditų pasakotojas ir teisininkas.
K: Kokia buvo Džafaro ibn Mahometo giminystės linija?
A: Džafaras ibn Muhammadas buvo Zayn al-Abidino anūkas ir Ali ibn Abi Talibo palikuonis iš tėvo pusės bei Abu Bakro palikuonis iš motinos pusės.
Klausimas: Kaip Džafaras ibn Muhammadas vertinamas tarp musulmonų?
A: Džafaras ibn Muhammadas labai gerbiamas ir tarp sunitų, ir tarp šiitų.
Klausimas: Kas turėjo būti kitas imamas pagal ismailitus?
A: Ismailitai manė, kad kitas imamas turėtų būti Džafaro ibn Mahometo vyriausias sūnus Ismailas ibn Džafaras (kuris mirė anksčiau už tėvą).
Klausimas: Kas turėjo būti kitas imamas pagal džafarį arba dvylikamečius?
Atsakymas: Dauguma šiitų manė, kad kitas imamas turėtų būti trečiasis Džafaro ibn Mahometo sūnus Musa al Qazimas.
Klausimas: Kas sukėlė nesutarimus tarp šiitų po Džafaro ibn Mahometo mirties?
A: Po Džafaro ibn Mahometo mirties tarp šiitų kilo nesutarimų dėl kito imamo.
K: Kokios dvi grupės susiformavo po Džafaro ibn Mahometo mirties?
A: Pirmoji grupė, izmailitai, manė, kad kitas imamas turėtų būti Ismailas ibn Džafaras, o didesnė grupė, jafariai arba dvyniai, manė, kad kitas imamas turėtų būti Musa al Qazimas.
Ieškoti