Tom Kibble

Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas

Kibble'as gimė Madrase, Indijoje, ir buvo Indijos medicinos tarnybos karininko Williamo Bannermano ir rašytojos Helen Bannerman anūkas. Jis mokėsi Doveton Corrie mokykloje Madraso mieste, vėliau Edinburge, Škotijoje, Melvilio koledže ir Edinburgo universitete. Edinburgo universitete 1955 m. įgijo bakalauro, 1956 m. - magistro, o 1958 m. - daktaro laipsnį. Nuo 1957 m. iki mirties 2005 m. Kibble'as buvo vedęs Anne Allan. Jie turėjo tris vaikus.

Karjera

Kibble'as nagrinėjo simetrijos pažeidimus (paprastas pavyzdys - kamuolys kalno viršūnėje gali riedėti žemyn bet kuria kryptimi), fazinius perėjimus (paprastas pavyzdys - vanduo užšaldamas virsta ledu) ir topologinius defektus (apytiksliai - taškai, linijos ar paviršiai erdvėje, kuriuose yra šuolis).

Jis labiausiai žinomas dėl to, kad kartu su Geraldu Guralniku ir C. R. Hagenu (GHK) atrado Higso mechanizmą (paaiškinantį, kaip kai kurios, bet ne visos elementariosios dalelės turi masę) ir kartu su Džeraldu Guralniku ir C. R. Hagenu (GHK) numatė Higso bozoną (masyvią dalelę, kuri yra pagrindinė Higso mechanizmo dalis). Švenčiant žurnalo "Physical Review Letters" 50-metį, žurnalas pripažino šį atradimą vienu svarbiausių darbų PRL istorijoje. Už šį atradimą Prof. Kiblas buvo apdovanotas 2010 m. Amerikos fizikų draugijos J. J. Sakurai teorinės dalelių fizikos premija. Nors plačiai paplitusi nuomonė, kad GHK yra išsamiausio iš ankstyvųjų Higgso teorijos darbų autorius, GHK kontroversiškai nebuvo įtrauktas į 2013 m. Nobelio fizikos premiją. 2014 m. Nobelio premijos laureatas Peteris Higgsas išreiškė nusivylimą, kad Kiblas nebuvo pasirinktas dalytis Nobelio premija su François Englertu ir juo pačiu.

Kibble'as pirmasis pradėjo tirti topologinių defektų formavimąsi pačioje visatos egzistavimo pradžioje. Įtakingas defektų susidarymo per tam tikros rūšies fazinį perėjimą modelis žinomas kaip Kibble-Zurek mechanizmas. Jo straipsnis apie kosmines stygas (linijinius erdvės defektus kosminiu mastu) įvedė šią idėją į šiuolaikinę kosmologiją.

Jis buvo vienas iš dviejų Europos mokslo fondo (ESF) finansuojamos mokslinių tyrimų programos "Kosmologija laboratorijoje" (COSLAB), kuri buvo vykdoma 2001-2005 m., vienas iš dviejų pirmininkų. Anksčiau jis buvo ESF Topologinių defektų dalelių fizikoje, kondensuotoje medžiagoje ir kosmologijoje tinklo (TOPDEF) koordinatorius. Šiose programose buvo tiriamos analogijos tarp topologinių defektų ankstyvojoje visatoje ir panašių struktūrinių defektų skysčiuose ir kietuosiuose kūnuose, kuriuos galima tirti laboratorijoje. (Paprastas laboratorinių topologinių defektų tinklo pavyzdys yra ribos tarp daugybės mažų, nesuderintų kristalitų metale).

1966 m. Kibble'as išleido vadovėlį "Klasikinė mechanika", kuris vis dar spausdinamas (nuo 2016 m.), šiuo metu išleistas penktą kartą, o jo bendraautorius yra Frankas Berkšyras.

Atpažinimas

Kibble'as buvo Karališkosios draugijos (1980 m.), Fizikos instituto (1991 m.) ir Londono imperatoriškojo koledžo (2009 m.) narys. Jis taip pat buvo Amerikos fizikų draugijos (1958 m.), Europos fizikų draugijos (1975 m.) ir Academia Europaea (2000 m.) narys. 2008 m. Amerikos fizikų draugija Kibble'ą pripažino išskirtiniu arbitru.

Be Sakurai premijos, Kibble'as apdovanotas Karališkosios draugijos Hugheso medaliu (1981 m.), Fizikos instituto Rutherfordo (1984 m.) ir Guthrie medaliu (1993 m.), Dirako medaliu (2013 m.), Alberto Einšteino medaliu (2014 m.) ir Edinburgo karališkosios draugijos karališkuoju medaliu (2014 m.). Už nuopelnus fizikai 1998 m. jam buvo suteiktas CBE apdovanojimas, o 2014 m. jis buvo įšventintas į riterius.

Mokslininkų socialinė atsakomybė

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose Kibble'as susirūpino branduolinio ginklavimosi varžybomis, o nuo 1970 m. ėmėsi vadovaujančio vaidmens keliose organizacijose, skatinančiose mokslininko socialinę atsakomybę. 1970-1977 m. jis buvo Didžiosios Britanijos socialinės atsakomybės moksle draugijos nacionalinio komiteto narys, paskui iždininkas, vėliau pirmininkas; nuo 1976 m. buvo Mokslo ir visuomenės fondo patikėtinis; 1981-1991 m. buvo Mokslininkų prieš branduolinę ginkluotę nacionalinio koordinacinio komiteto narys, paskui pirmininko pavaduotojas, vėliau pirmininkas; buvo Mokslininkų už pasaulinę atsakomybę rėmėjas; nuo 1988 m. buvo Martino Ryle'o fondo pirmininkas, o vėliau patikėtinis. Jis buvo 1988 m. Imperatoriškajame koledže vykusio Antrojo tarptautinio mokslininkų kongreso organizacinio komiteto pirmininkas ir vienas iš leidinių redaktorių.