Mary Toft (gimusi Denyer) (apie 1701–1763 m.), taip pat vadinta Mary Tofts, buvo anglų kilmės moteris iš Godalmingo, Surėjaus grafystės. 1726 m. ji apgaule įtikino gydytojus, kad pagimdė triušius. Įvykis sulaukė didelio dėmesio ir Toft buvo išvežta į Londoną, kur ją apžiūrėjo karališkieji gydytojai. Vėliau ji prisipažino ir buvo trumpam sulaikyta kalėjime.

Įvykio eiga

1726 m. Toftui pasirodė, kad ji tapo nėščia, tačiau vėliau patyrė persileidimą. Po persileidimo ji daug dėmesio skyrė triušiams — vieną triušį ji buvo mačiusi dirbdama — ir pradėjo teigti, kad jos kūne vystosi gyvūnų dalys. Vietinis chirurgas Džonas Hovardas buvo iškviestas apžiūrėti Toftą; jis teigė, kad jai pavyko „pagimdyti“ kelias gyvūnų dalis ir apie tai pranešė kitiems gydytojams. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Toft įkišinėjo mirusių triušių audinius į savo kūną, kad sukurtų įspūdį apie neįprastus gimdymus.

Tyrimai Londone

Į įvykį atkreipė dėmesį Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I karališkųjų rūmų chirurgas Natanielis Sent Andrė (Nathaniel St. André), kuris patikrino Mary Toft ir iš pradžių nusprendė, kad moteris kalba tiesą. Karalius taip pat nusiuntė chirurgą Cyriacusą Ahlersą pas Toftą, tačiau Ahlersas liko įtartinas ir nepatikėjo matomu fenomenu. Dėl kontraversijų Toft buvo atgabenta į Londoną, kur daugeliui gydytojų ir chirurgų leista ją nuodugniai ištirti. Tarp tyrėjų buvo ir gydytojas Richardas Manninghamas, kuris atliko kruopščius stebėjimus ir vaidino svarbų vaidmenį atskleidžiant apgaulę.

Prisipažinimas, pasekmės ir viešasis rezonansas

Kol Mary Toft buvo griežtai stebima Londone, daugiau „gimdymų“ neįvyko. Pagaliau ji prisipažino sukčiavusi — pripažinimas siejamas tiek su gydytojų spaudimu, tiek su tolesniu stebėjimu ir apklausomis. Po prisipažinimo Toft trumpam buvo sulaikyta kalėjime ir laikyta kaip sukčiautoja, tačiau vėliau buvo paleista be rimtesnių kaltinimų ir grįžo į savo namus.

Atskleidimas sukėlė didžiulį skandalą: visuomenė sužinojo, kad karališkieji ir vietiniai gydytojai buvo apgauti, ir medikų pripažinimo bei autoriteto nuosmukis tapo viešu aptarimo objektu. Kelių svarbių chirurgų karjeros buvo sukompromituotos; N. Sent Andrė ypač sulaukė kritikos ir patyrė reputacijos praradimą. Buvo išleistos satyrinės brošiūros, kuriose tyčiojamasi iš gydytojų, o menininkas Viljamas Hogartas ir kiti kultūros veikėjai atkreipė dėmesį į profesijos silpnybes ir medicininę naivumą.

Priežastys ir reikšmė

Motyvai, skatinę Mary Toft sukčiauti, nėra visiškai aiškūs. Istorikai siūlo kelias versijas: nuo siekio sulaukti dėmesio ir pagelbėti šeimai finansiškai iki psichologinių priežasčių ar spaudimo po persileidimo. Taip pat svarbus kontekstas — XVIII a. visuomenėje egzistavo didelis susidomėjimas „monstriniais gimdymais“ ir ribotos medicinos žinios, todėl net ir profesionalai kartais klydo.

Šis atvejis tapo dažnai minima istorija medicinos klaidų, profesinės etikos ir visuomenės lengvatikiškumo kontekste. Mary Toft istorija rodo, kaip lengvai gali būti piktnaudžiaujama pasitikėjimu, ir paskatino platesnę diskusiją apie medicininės patikros priemones bei ekspertiškumo ribas.

Vėlesnė lemtis

Po paleidimo Mary Toft grįžo į Surėjaus apylinkes ir gyveno toliau, bet ši byla išliko kaip įsimintinas skandalas. Ji mirė apie 1763 m. Istorikai, menininkai ir kultūros tyrinėtojai iki šiol aptarinėja Mary Toft atvejį kaip pavyzdį medicininio neatidumo, viešųjų panegirinių ir satyrinių reakcijų bei tabloidinio intereso antausio XVIII a. visuomenei.