Vidurio Sibiro jupikų (Central Siberian Yupik) kalba yra viena iš jupikų (Yupik) kalbų šeimos. Ji dažnai vadinama Sibiro jupikų kalba, Beringo sąsiaurio jupikų kalba, juitų arba jojitų kalba; Šventojo Lauryno saloje – tiesiog „salos jupikų“ kalba, o Rusijoje ji dar vadinama Čaplinsko jupikų kalba arba trumpai – juk. Kalba priskiriama eskimų-aleutų (Eskimo–Aleut) šeimai, jupikų (Yupik) pogrupiui ir pasižymi tipine jupikų savybe – polisinteze ir gausia veiksmažodžio morfologija.

Paplitimas ir kalbėtojai

Vidurio Sibiro jupikų kalba vartojama dviejose pagrindinėse vietovėse: Šventojo Lauryno saloje (St. Lawrence Island, Aljaska) ir Sachalino/Čiukčių pusiasalio pakrantėse Sibiro žemyninėje dalyje. Konkrečiai – kalba skirstoma į salos tarmę (St. Lawrence Island Yupik) ir žemyninę Čaplinsko (Chaplino) tarmę. Abiejose teritorijose dauguma kalbėtojų yra dvikalbiai (rusiškai arba angliškai), o kalba yra nykstanti.

St. Lawrence saloje gyvena keli šimtai–maždaug tūkstantis žmonių, iš kurių didelė dalis vis dar vartoja jupikų kalbą kaip kasdienę kalbą, tačiau jaunimo tarpe jos vartojimas mažėja. Sibiro žemyninėje dalyje kalbėtojų skaičius gerokai mažesnis – apie keli šimtai. Taip pat Sibire vartojama kita, mažiau paplitusi jupikų atmaina – naukanų (naukanų jupikų) kalba, kuria tebešneka apie 70 asmenų.

Tarmės

Pagrindinės tarmės yra dvi:

  • Šventojo Lauryno salos (St. Lawrence Island) tarmė – vartojama saloje Aljaskoje; turi savo rašmenų tradiciją, kuri daugiausia grindžiama lotyniškais ženklais (analogija su Aljaskos Central Yup'ik rašyba).
  • Čaplinsko (Chaplino) arba žemyninė tarmė – vartojama Sibiro pakrantėje (Čiukčių pusiasalis ir netoli esantys kaimai); ši tarmė Rusijoje tradiciškai fiksuojama ir rašoma kirilicos pagrindu.

Tarmių skirtumai yra reikšmingi fonetikoje, kai kuriose leksikos ir kai kuriuose morfologiniuose formose, tačiau abipusė suprantamumo galimybė išlieka; kai kurias formas galima laikyti dialektiniais variantais to paties kalbinio kontinuumo.

Lingvistinės savybės

  • Struktūra: kalba yra polisintegrinė (polysynthetic): žodžiai, ypač veiksmažodis, sudaromi iš ilgų morfeminių grandinių, rodančių asmenį, skaičių, laiką, aspekto ar kitus sintaksinius santykius.
  • Gramatika: dažnai žymima ergatyvine arba ergativine-absoliutyvine sintakse; veiksmažodžių sandara yra labai turtinga ir leidžia išreikšti daug reikšmių vienu žodžiu.
  • Fonetika: turi specifines balsių ir priebalsių sistemas, įskaitant ilgius balsius ir tam tikras fonetines sandūras, būdingas jupikų kalboms.
  • Leistas žodynas ir skoliniai: pastebimos skolinės iš rusų (Sibire) ir iš angų (Šv. Lauryno saloje), taip pat kontakto su čiukčių kalba įtaka žodynui bei fonetikai.

Rašyba

Rašomoji tradicija skiriasi pagal teritoriją: Šventojo Lauryno saloje dažniau naudojama lotyniška rašyba (suderinant su Aljaskos jupikų ortografija), o Rusijos pusėje – kirilicos adaptacija. Kalbos dokumentavimui ir mokymo priemonėms gali būti taikomi skirtingi ortografiniai sprendimai.

Stovis ir nykimo priežastys

Vidurio Sibiro jupikų kalba priskiriama nykstančioms kalboms. Pagrindinės nykimo priežastys:

  • jaunesnių kartų perėjimas prie dominuojančios valstybės kalbos (rusų arba anglų) dėl mokyklos, žiniasklaidos ir darbo;
  • urbanizacija ir migracija į miestus, kur mažėja kasdieninių kalbos naudojimo situacijų;
  • ribotos formalių ir neformalių mokymo programų bei medžiagos vietine kalba;
  • mažas kalbėtojų skaičius tam tikruose regionuose, ypač Sibiro žemyninėje dalyje.

Atkūrimas ir išsaugojimas

Yra bendruomeninių ir akademinių pastangų kalbai dokumentuoti ir išsaugoti: žodynų rinkimas, garso įrašų archyvavimas, dvikalbė švietimo veikla, jaunimo programos ir kultūriniai projektai. Tokios iniciatyvos yra svarbios, kad kalba išliktų gyva ateities kartoms; reikalingas tęstinis vietos bendruomenių, mokyklų ir mokslininkų bendradarbiavimas.

Santykis su kitomis jupikų kalbomis

Vidurio Sibiro jupikų kalba yra giminaitė kitoms jupikų kalboms, ypač Centrinės Aliaskos (Central Alaskan Yup'ik) ir naukanų (Naukan) kalboms. Tarp jų egzistuoja leksikos, morfologijos ir fonetikos panašumų, nors tam tikri skirtumai lemia ribotą tarpusavio suprantamumą.

Apibendrinant: Vidurio Sibiro jupikų kalba yra unikali ir svarbi eskimų-aleutų kalbų šeimos atstovė, turinti dvi pagrindines tarmes ir ribotą, bet gyvą kalbėtojų bendruomenę; jos išlikimui būtinos vietinės iniciatyvos, švietimas ir tęstinė dokumentacija.