Konvencija prieš kankinimą JT 1984 m sutartis apibrėžimas ir protokolas

Konvencija prieš kankinimą yra 1984 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų sudaryta tarptautinės žmogaus teisių teisės sutartis, kuria draudžiami bet kokie kankinimai, taip pat bet kokios žiaurios, nežmoniškos ir žeminančios bausmės ar elgesys, pažeidžiantis asmens orumą. Konvencija įsigaliojo 1987 m. birželio 26 d.

Kas nustatoma Konvencijoje

Pagrindinis principas – absoliutus kankinimų draudimas. Valstybės, ratifikavusios Konvenciją, įsipareigoja imtis visų veiksmingų priemonių, kad kankinimai ir šiurkštus elgesys nebūtų taikomi jų teritorijoje ar kontroliuojamose vietose. Draudimas taikomas visais atvejais, net ir karo ar kitų ekstremalių situacijų metu.

Kankinimo apibrėžimas

Konvencijos apibrėžimas (Article 1) numato, kad kankinimu laikomas sąmoningai sukeltas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia, atliekama valstybės pareigūnų ar jų nurodymu, arba su jų pritarimu, siekiant gauti informaciją ar išpažinimą, nubausti ar atbaidyti asmenį arba dėl diskriminacinių motyvų.

Valstybių įsipareigojimai

• Įteisinti kankinimą kaip baudžiamąjį nusikaltimą ir užtikrinti, kad kaltieji būtų teisiami.
• Uždrausti ir užkirsti kelią kankinimams, atlikti nepriklausomas tyrimo procedūras pranešimų apie kankinimą atvejais ir suteikti nukentėjusiems kompensaciją bei reabilitaciją.
• Užtikrinti, kad valstybės pareigūnai būtų apmokyti žmogaus teisių ir netaikytų grubios ar žeminančios praktikos.
• Laikyti ir leisti peržiūrėti suėmimo bei areštavimo vietų sąrašus, užtikrinti teisinę apgailą ir prieigą prie advokatų bei medicininės pagalbos.
• Nepraktišku atleidimu nuo atsakomybės net ir ekstremaliomis aplinkybėmis – Konvencija nereglamentuoja deroga-vimosi galimybės kankinimų klausimu.

Grąžinimo draudimas (non-refoulement)

Konvencija numato, kad valstybės negali išduoti, grąžinti ar ekstradicijuoti asmens į šalį, kur jam kyla realus pavojus būti kankinamam. Tai svarbi apsaugos priemonė asmenims, prašantiems prieglobsčio ar atgręžtumo nuo persekiojimo.

Stebėsenos ir vykdymo mechanizmai

Pagal Konvenciją veikia Komitetas prieš kankinimą (Committee Against Torture), kuriam valstybės teikia periodines ataskaitas apie Konvencijos įgyvendinimą ir kurio mandatą sudaro tyrinėti valstybės praktiką bei teikti pastabas. Kai kurios valstybės taip pat leido Komitetui nagrinėti individualias skundų paraiškas (jeigu jos priėmė atitinkamą protokolą prie Konvencijos).

Fakultatyvus protokolas (OPCAT)

Konvencijai pridedamas fakultatyvus protokolas, kuriuo sukuriama papildoma prevencinė priežiūros sistema. Šis protokolas suteikia galimybę tarptautinei žmogaus teisių tyrėjų organizacijai lankytis ratifikavusios šalies kalėjimus, kad sužinotų, ar juose nėra kankinimų, nežmoniško elgesio ar bausmių, kurias draudžia Konvencija. Fakultatyvus protokolas taip pat įsteigia Prevencijos potkomitetą (Subcommittee on Prevention of Torture), kuris bendradarbiauja su nacionalinėmis prevencijos institucijomis.

Praktinė reikšmė

Konvencija sukūrė tarptautinį standartą ir mechanizmus, kurie padėjo sumažinti piktnaudžiavimą suėmimo ir kitose kontrolės vietose. Ji yra pagrindinis dokumentas advokatams, teismams ir žmogaus teisių gynėjams kovoti su kankinimais ir užtikrinti persekiojamų asmenų apsaugą.

Kaip užtikrinti savo teises

Asmenims, manantiems, kad jie arba jų artimieji patyrė kankinimą, rekomenduojama: greitai kreiptis į teisinę pagalbą, kaupti medicininius ir kitus įrodymus, pranešti nepriklausomoms institucijoms ir, jeigu įmanoma, pranešti nacionalinėms ar tarptautinėms žmogaus teisių organizacijoms. Valstybės privalo užtikrinti, kad tokie pranešimai būtų ištirti greitai ir objektyviai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Jungtinių Tautų konvencija prieš kankinimą?

K: Kada įsigaliojo Konvencija?

K: Kiek šalių ratifikavo Konvenciją 2022 m. balandžio mėn. duomenimis?

K: Koks yra su Konvencija prieš kankinimą susijęs neprivalomasis protokolas?

K: Kas prižiūri Konvencijos prieš kankinimą įgyvendinimą?

K: Ką draudžia Konvencija prieš kankinimą?

Paieška pagal raidę