Geddeso Tel Avivo bendrasis planas (1925–1929) — istorija ir reikšmė

Geddesas, iš pradžių biologas ir sociologas, buvo pasamdytas parengti naujojo Tel Avivo miesto, kuris turėjo būti pastatytas šalia senovinio Jafos uostamiesčio, planą. Jo taikyti miesto planavimo principai buvo labai panašūs į tai, ką dabar žinome kaip naujojo urbanizmo planavimo idėjas: buvo akcentuojamas pėsčiųjų, o ne automobilių eismas, skatinamas bendruomeniškumo ir pilietinio gyvenimo jausmas naudojant miesto aikštes, o gausiai sodinami želdiniai buvo skirti minimaliam poveikiui aplinkai. Iki minimumo buvo sumažintas privačių automobilių eismas, o miestas buvo numatytas pėsčiųjų masteliu. Ši kaimynystės tapatybė buvo labai svarbi Tel Avivo, kaip miesto, sėkmei.

Kitas svarbus Geddeso plano aspektas - XX a. pradžioje ir viduryje išpopuliarėjęs modernistinis blokas, kurio ištakos siekia modernistinį judėjimą. Pagrindiniai principai buvo sukurti itin didelius kvartalus, ribojamus pagrindinių, o ne šalutinių kelių, ir sujungti juos siauromis vienpusėmis gatvėmis, suprojektuotomis taip, kad neskatintų tranzitinio eismo. Šių superblokų tikslas buvo skatinti bendruomeniškumą ir pilietinio gyvenimo jausmą juose. Siekiant šio tikslo buvo numatyta, kad kiekvieno kvartalo centre turėtų būti centrinė viešoji erdvė (sodas arba viešasis pastatas). Iš tikrųjų dėl komercinių veiksnių tik nedaugelis šių centrinių aikščių buvo skirtos viešam naudojimui.

Geddesas iš dalies įkvėpimo sėmėsi iš Ebenezerio Hovardo (Ebenezer Howard) sukurto sodų miesto judėjimo, jis siekė užtikrinti, kad žaluma būtų neatsiejama Tel Avivo kraštovaizdžio dalis. Todėl pagal jo planą pastatai turėjo užimti ne daugiau kaip trečdalį bet kurio sklypo ploto. Šiais apribojimais buvo siekiama užtikrinti maksimalų rajonų, kuriuose yra daug žalumos, potencialą.

Geddesas nenustatė tam tikro architektūrinio stiliaus šiai vietovei - tradiciškai miestas, planuojamas pagal britų sodų miestų judėjimo principus, turėtų būti kuriamas pagal tradicinį regiono architektūros stilių. Geddesas pripažino, kad dauguma jo projektuojamo miesto gyventojų bus imigrantai iš Europos ir kitų pasaulio dalių. Jis skatino kurti išskirtinai "žydišką stilių". Įdomu tai, kad Geddesas savo planavimo ataskaitoje pateikė nedaug daugiau nei šio stiliaus rekomendacijų.

Vėlesniais dešimtmečiais, įgyvendinus Geddeso planą, rajonas ėmė nykti, o visuomenė labai apgailestavo ir reiškė nepasitenkinimą dėl miesto nykimo. Vėliau ši blogėjanti būklė buvo panaudota kaip pateisinimas sparčiam rajono pertvarkymui šeštajame dešimtmetyje. Tačiau buvo pastebėta, kad nepritarimas miesto nykimui greitai virto nostalgija, kai seni pastatai buvo pradėti griauti, kad užleistų vietą naujai plėtrai. Dėl to buvo dedamos didelės pastangos išsaugoti Geddeso suplanuotus istorinius kvartalus, o 1984 m. jiems apsaugoti buvo įsteigta Pastatų ir vietovių išsaugojimo taryba.

Tel Avivo išplanavimo kritikai teigia, kad tai nėra gražus miestas klasikine prasme. Dėl to daugiausia kaltinami žemo lygio statybos ir būsto (daugiabučių namų) standartai, teigiant, kad pastatyti pastatai yra negražūs ir panašūs į krūvas pakavimo dėžių su batų dėžėmis vietoj balkonų.

Toliau buvo kritikuojama, kad miestas nesusitvarkė su didėjančiu gyventojų skaičiumi ir privačių automobilių srautu, kurio tuo metu Geddesas nenumatė. Prasta pastatų statyba ir tinkamos priežiūros trūkumas buvo dar viena ankstyvojo miesto planavimo kritika.

Nepaisant šios Geddeso kritikos Tel Avivo planavimui, nors Tel Avivas nėra apsaugotas nuo šiuolaikinių eismo ir plėtros problemų, su kuriomis šiandien susiduria visi miestai, jis laikomas sėkmingu miestu ir šiuolaikinio Izraelio simboliu.