Senovės Pietryčių Azija
Praėjusio tūkstantmečio pradžioje prekybos laivai plaukiojo tarp Indijos vakaruose ir Kinijos rytuose, per Bengalijos įlanką ir Malakos sąsiaurį. Pakeliui prekybininkai skleidė Indijos kultūrą, ypač hinduizmą ir budizmą, taip pat mokslo ir meno pasiekimus, sanskrito rašto sistemą ir sudėtingus valstybingumo modelius, po žemyninę Pietryčių Azijos dalį iki pietinės Vietnamo dalies ir Indonezijos salų.
Per kelis ateinančius šimtmečius regione susikūrusios imperijos perėmė daug (ir įvairių) šios naujos kultūros elementų, pritaikydamos ją prie vietos papročių ir tikėjimų. Įspūdingiausia buvo VIII a. susikūrusi khmerų imperija. Savo viršūnėje ji apėmė didžiąją dalį dabartinės Kambodžos, Laoso ir Tailando. Khmerai pastatė Angkoro šventyklas savo dievams karaliams (devaradžoms), taip pat sukūrė sudėtingą drėkinimo sistemą didžiulėse žemėse aplink Tonlės Sapo (Didįjį ežerą). Tuo tarpu jūrinėje Pietryčių Azijoje galinga Šrividžajos karalystė pietryčių Sumatroje VII-XII a. kontroliavo laivybą per Javos jūrą. Šrividžajos sostinė Palembangas buvo svarbus kosmopolitinis prekybos ir budizmo studijų centras.
Klasikinis amžius
Maždaug nuo XIV a. ėmė ryškėti regioninė tapatybė, maždaug atitinkanti dabartinį Pietryčių Azijos žemėlapį. Khmerų imperija žlugo dėl vakaruose besikuriančių Tailando miestų-karalysčių spaudimo. Ajutaja (dar vadinama Siamo valstybe; XIV-XVIII a.), stipriausia Tailando valstybė, apėmė didžiąją dalį dabartinio Tailando ir dalį Mianmaro. Majapahito karalystė (XIII-XV a.) suvienijo Indoneziją nuo Sumatros iki Naujosios Gvinėjos ir veiksmingai kontroliavo jūras. Dai Viet karalystė, ilgą laiką priešiškai nusiteikusi prieš šiaurėje esančius kinus, valdant vėlyvajai Le dinastijai (XV-XVIII a.) tapo savarankiška, išplėtė savo sienas į pietus ir suformavo valstybę, panašią į dabartinį Vietnamą.
Jau X a. prekybos vėjai atnešė naują kultūrinę jėgą iš Indijos ir Artimųjų Rytų: Islamas atnešė naujų jėgų iš Indijos ir Indijos. Jis plito lėtai ir palyginti taikiai: atsivertimas į islamą reiškė galimybę naudotis plačiu prekybos tinklu visame musulmonų pasaulyje ir išsivadavimą iš nelanksčios hinduistinės-budistinės Šrivadžajos kastų sistemos. Iki XVII a. naujoji religija įsitvirtino visoje Malaizijoje, Indonezijoje, pietų Tailande ir Filipinų Mindanao saloje. Šis laikotarpis taip pat pasižymi silpnėjančia induizmo įtaka. Nors senoji religija vis dar skambėjo mene, iš Šri Lankos išplitęs theravados budizmas tapo dominuojančiu tikėjimu daugumoje Pietryčių Azijos žemyninės dalies karalysčių.
Kolonializmas
XVI a. Pietryčių Azijos jūrose pasirodė Europos prekybininkai, kurie ieškojo legendinių "Prieskonių salų" (Malukos salos Indonezijos rytuose). Pirmieji atvyko portugalai, po jų - olandai. Iš pradžių jie nekėlė didelio nerimo: regionas jau seniai buvo įpratęs prekiauti su įvairiomis tautomis. Tačiau europiečiai turėjo vieną privalumą - tai buvo laikas: klasikinio amžiaus imperijos buvo išsekusios ir trapios. Olandai agresyviai siekė prekybos monopolijų, o jų pastangos įtraukė juos į Indonezijos politiką; galiausiai olandai įgijo Javos, o XIX a. pradžioje - visos Indonezijos (kuri buvo vadinama Olandijos Rytų Indija) kontrolę.
Pramonės revoliucija padidino riziką, nes išaugo Europos paklausa žaliavoms (tokioms kaip kaučiukas, nafta ir alavas) ir prekėms (tokioms kaip kava, cukrus ir tabakas), kurias galėjo tiekti Pietryčių Azija. XIX a. britai kovojo dėl valdžios Malajų pusiasalyje ir Mianmare, o prancūzai, pasitelkdami diplomatiją, užėmė Vietnamą, Kambodžą ir Laosą (bendrai vadinamus Prancūzijos Indokinija). Tuo tarpu ispanai nusitaikė į Filipinus, tuo metu buvusius įvairiomis salomis, neturinčiomis nei politinio, nei kultūrinio ryšio tarpusavyje. Atvykę XVI a., jie sugebėjo greitai įvesti valdžią ir katalikybę.
Nors Tailando įtakos sfera sumažėjo, jis buvo vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, išlaikiusi nepriklausomybę. Dažnai nuopelnai priskiriami Tailando karaliams, kurie pertvarkė savo šalį pagal Vakarų įvaizdį ir tarpusavyje supriešino konkuruojančias Europos galybes.
XX amžius: Karas, revoliucija ir nepriklausomybė
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse visoje Pietryčių Azijoje kilo antikolonijinės nuotaikos. Per karą Japonijos imperatoriškoji armija sparčiai veržėsi per regioną. Nors kai kurie vietiniai gyventojai iš pradžių optimistiškai vertino Europos imperialistų išstūmimą, japonai pasirodė esą žiaurūs valdovai; milijonai žmonių buvo pašaukti į sunkius darbus. Bandydami laimėti vietos gyventojų bendradarbiavimą, japonai pakurstė nepasitenkinimą Vakarais; dėl nenumatytų priežasčių karo pabaigoje, kai japonai pasitraukė, o europiečiai grįžo, nacionalistinės nuotaikos buvo ne tik didelės, bet ir organizuotos.
Buvusios kolonijos viena po kitos iškovojo arba gavo nepriklausomybę, tačiau susidūrė su naujais iššūkiais: civiliai riaušininkai, mažumų sukilėliai ir komunistų partizanai, dažnai veikiantys Šaltojo karo šalių - Kinijos, Sovietų Sąjungos ir JAV - iniciatyva, dažnai kenkė stabilumui.
Išvadavus Vietnamą iš prancūzų, jis iš pradžių buvo padalytas į dvi dalis: šiaurė atiteko pasipriešinimo lyderiui ir marksistui Ho Ši Minui, o pietūs - antikomunistui Ngo Dinh Diemui. JAV baiminosi komunistinio Vietnamo ir įsikišo - iš pradžių slaptai, o paskui ir per karą - kad sutrukdytų šiauriečių pastangoms suvienyti šalį komunistų valdžioje. Šiaurė laimėjo, bet tik po katastrofiškų abiejų pusių pralaimėjimų.
Tuo tarpu Kambodžoje ir Laose vyko šešėlinis karas, nes amerikiečių bombonešiai bandė išnaikinti Vietnamo komunistų partizanus, besinaudojančius perėjimu per Vietnamo kaimynines šalis. Kambodžoje kilo pilietinis karas, o valdžią užgrobė Raudonieji khmerai. Pol Poto vadovaujamas naujasis režimas siekė etninių khmerų, agrarinės komunistinės visuomenės. Daug gyventojų - maždaug 1,5 mln. kambodžiečių (20 % gyventojų) - buvo nužudyta per valymus, kol 1979 m. Vietnamo pajėgos nutraukė žiaurų ir siaubingą ketverius metus trukusį Raudonųjų khmerų valdymą.
XX a. septintajame dešimtmetyje Indonezijoje vykdytų antikomunistinių valymų rezultatas - šimtai tūkstančių žuvusiųjų ir tris dešimtmečius trukusi Suharto diktatūra. 1962 m. perversmas Mianmare pradėjo pusę šimtmečio trukusį beveik nepertraukiamą karinį valdymą. Tailande nuo 1932 m. įvyko keliolika karinių perversmų. Malaizija ir ypač Singapūras vadinami regiono pokario sėkmės pavyzdžiais, nors tvarka dažnai buvo palaikoma pilietinių laisvių sąskaita, priimant įstatymus, draudžiančius išvykti į užsienį, ir ribojant spaudos laisvę.
Dešimtasis dešimtmetis ir vėliau
Dešimtajame dešimtmetyje regiono padėtis apskritai pagerėjo. Atrodė, kad Tailandui, Malaizijai, Indonezijai ir Filipinams lemta pasekti "Azijos tigrų" - Singapūro, Honkongo, Taivano ir Pietų Korėjos - pėdomis, kurių ekonomika pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai augo. Dėl rinkos reformų anksčiau uždaros Vietnamo ir Kambodžos šalys pradėjo atsiverti. Tačiau 1997 m., kai žlugus Tailando batui, visoje Azijoje kilo finansų krizė, ši augimo tendencija buvo sustabdyta. Indonezijos rupijos vertė smarkiai nukrito, o Indonezija buvo taip destabilizuota, kad atsistatydino ilgametis diktatorius Sukarno. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po tarptautinės finansų bendruomenės įsikišimo, regiono padėtis yra geresnė nei prieš krizę, nors korupcija, neefektyvumas ir politinė įtampa vis dar kelia problemų.
XX a. dominavo ilgamečiai vadovai, o XXI a. pradžioje dauguma jų atsistatydino arba buvo pakeisti. Ši sargybinių kaita sukėlė ne tik netikrumą, bet ir optimizmą, kad galbūt gali suklestėti tikra demokratija.
Šiame šimtmetyje kol kas pavyko išvengti atviro karo, tačiau kraujas buvo pralietas. Pietinėse Tailando pasienio provincijose, kur gyvena daugiausia etniniai malajų musulmonai, separatistų grupuotės sprogdino prekybos centrus ir turgavietes. Mianmare, kur etninės mažumos sudaro 30 % visų regiono gyventojų, tęsiasi ginkluoti konfliktai tarp mažumų sukilėlių, siekiančių didesnės autonomijos, ir nacionalinės kariuomenės, bandančios juos nuslopinti. Terorizmo aktai Indonezijoje, ypač Džakartoje ir Balyje, siejami su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip "Al Qaeda", "Jemaah Islamiyah" ir "Islamo valstybė".
Kartais stabilumas gali atrodyti beviltiškai nepasiekiamas. Atrodė, kad dešimtmečius trukusio smurto Filipinų Mindanao saloje pagaliau baigsis, kai 2014 m. buvo pasirašyta taikos sutartis, kurioje buvo pažadėta įkurti musulmonų autonominį Bangsamoro regioną. Tačiau 2017 m. kovotojai, prisiekę ištikimybę "Islamo valstybei", apgulė Mindanao miestą Maravį, o visą salą ėmė valdyti kariuomenė.
