Pripratimas (habituacija) – apibrėžimas, mechanizmai ir pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra pripratimas (habituacija), jo mechanizmai, veiksniai ir pavyzdžiai — nuo primityvių organizmų iki žmogaus elgesio. Praktiniai paaiškinimai ir tyrimų įžvalgos.

Pripratimas yra paprastas mokymosi mechanizmas, kai organizmas mažiau reaguoja į pasikartojančius, nereikšmingus dirgiklius. Tai primityvi, bet plačiai paplitusi mokymosi rūšis, leidžianti sutelkti dėmesį į svarbesnius signalus aplinkoje.

Mokymasis, kuriuo grindžiamas pripratimas, vyksta be būtinos sąmoningos motyvacijos ar aukšto lygio pažinimo — daugeliu atvejų gyvūnams pakanka paprastų nervinių mechanizmų. Todėl pripratimas padeda organizmams atskirti reikšmingą informaciją nuo fono ir taupyti resursus: nereikšmingiems, dažnai pasikartojantiems dirgikliams organizmo atsakas slopsta.

Kas būdinga pripratimui

• Stimulo specifiškumas: reagavimo sumažėjimas dažniausiai būdingas tam tikram stimului arba labai panašiems stimulus; kitokio tipo dirgiklis gali vėl sukelti stiprią reakciją (pvz., pripratus prie citrinos skonio, žmogaus reakcija gali išlikti žemesnė tik esant panašiam citrusiniam skoniui; pateikus kitokį skaną — pvz., laimo — reakcija gali padidėti).
• Spontaninė atstatyba (spontaneous recovery): po pertraukos reakcija gali dalinai arba visiškai sugrįžti.
• Diskhabituacija: jei po pripratimo pateikiamas stiprus ar naujas dirgiklis, pradinis atsakas į įprastą stimulą gali būti atstatytas.
• Priklausomybė nuo dirgiklio savybių: intensyvesnis arba retesnis, bet intensyvus stimulas mažina pripratimo greitį; dažni ir vidutinio stiprumo stimulai skatina greitesnį pripratimą.

Mechanizmai ir smegenų pagrindas

Pripratimo mechanizmai gali būti tiek funkciniai (laikinis sinapsinis nusilpimas), tiek struktūriniai (ilgesnės trukmės pokyčiai sinapsių skaičiuje ar baltymų ekspresijoje):

• Trumpalaikis pripratimas: dažnai susijęs su sumažėjusiu neurotransmiterių išsiskyrimu presinapsėje arba sumažėjusia sinapsinės transmisijos efektyvumu. Šie pokyčiai yra greiti ir grįžtami.
• Ilgalaikis pripratimas: reikalauja ilgesnio laiko, gali įtraukti genų ekspresiją, baltymų sintezę ir sinapsių „perstatymą“ (pvz., sinapsinių kontaktų sumažėjimą). Tai užtikrina ilgalaikį reagavimo sumažėjimą.
• Modeliniai organizmai: daug žinių apie molekulinius mechanizmus suteikė tyrimai su Aplysia (jūros sraige) ir jos žiotų/bronchų atsako sistema. Taip pat pripratimas buvo stebimas labai paprastuose vienaląsčiuose organizmuose, pavyzdžiui, Stentor coeruleus, rodančiame gebėjimą sumažinti reakciją į pasikartojančius dirgiklius.

Pripratimo ypatybės ir kriterijai

Tyrėjai (pvz., Thompson ir Spencer, vėliau Rankin ir kt.) aprašė savybes, kurios padeda atskirti pripratimą nuo kitų mokymosi formų:

• pripratimo greitis priklauso nuo stimulo dažnumo ir intensyvumo;
• pripratimas yra stimulus-specifiškas, bet gali pasireikšti generalizacija į panašius stimulus;
• po pertraukos galima stebėti spontaninę atstatybą;
• gali būti dishabituacija per pateikus naują, stipresnį stimulą;
• modeliai atskiria trumpalaikį ir ilgalaikį pripratimą pagal molekulinius ir struktūrinius pokyčius.

Veiksniai, lemiantys pripratimo eigą

• Intervalo tarp stimulo pateikimų trukmė: trumpesni intervalai paprastai skatina greitesnį pripratimą.
• Stimulo pateikimo trukmė: ilgesni stimulai dažnai sukelia stipresnį arba greitesnį pripratimą.
• Stimulo intensyvumas: labai stiprūs stimulai mažina pripratimo greitį (gali vietoj to sukelti jautrinimą).
• Kontekstas ir asociacijos: jei stimulas tampa susijęs su kitais reikšmingais įvykiais, pripratimas gali būti silpnesnis.
• Amžius ir fiziologinė būsena: jaunų ar fiziologiškai sutrikusių organizmų pripratymo mechanizmai gali skirtis.

Pavyzdžiai iš gamtos ir kasdienio gyvenimo

• Gyvūnai: paukščiai, žinduoliai, vabzdžiai ir net vienaląsčiai organizmai parodo pripratimą į pasikartojančius garsus, šviesą ar liesti.
• Žmogaus elgsena: žmogus gali pripratinti prie miesto triukšmo, kvapų ar laikui bėgant mažiau reaguoti į pastovius jutiminius signalus.
• Tyrimų pavyzdys: Aplysia gill withdrawal (žiotų traukimosi) modelis — paprastas reflexas, kurio reakcija mažėja pasikartojant dirgikliui.
• Sensorinis kontekstas: pripratimas naudojamas ir klinikinėse situacijose, pavyzdžiui, desensibilizacijos (ekspozicijos) terapijoje gydant fobijas.

Klinikinė ir praktinė reikšmė

Pripratimo supratimas svarbus keliose srityse:

• psichoterapija (ekspozicijos terapija fobijoms ir nerimo sutrikimams);
• diagnozė ir tyrimai apie sensorinį filtravimą (pvz., iš dalies susiję su sensorine filtracija ir „gating“ reiškiniais), kurie svarbūs psichikos sutrikimams, tokiems kaip šizofrenija ar hiperaktyvumo sutrikimai;
• kasdienė adaptacija — gebėjimas ignoruoti pasikartojančius dirgiklius pagerina koncentraciją ir efektyvumą.

Santrauka

Pripratimas yra fundamentali, plačiai paplitusi mokymosi forma, leidžianti sumažinti nereikšmingų, pasikartojančių dirgiklių sukeltus atsakus. Jis gali būti trumpalaikis arba ilgalaikis, priklausomai nuo nervinių ir molekulinių pokyčių, bei turi svarbią reikšmę tiek elgesio adaptacijai, tiek klinikinėms taikymo sritims.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra pripratimas?

Klausimas: Ar pripratimui atsirasti būtinas sąmoningas suvokimas?

K: Kodėl gyvūnams svarbus pripratimas?

K: Ar pripratimas pasireiškia tik tam tikriems gyvūnams, ar visiems gyvūnams?

Klausimas: Ar reakcijos sumažėjimas būdingas tik pripratintam dirgikliui?

K: Kas atsitinka, kai žmogus pripranta prie citrinos skonio?

K: Kokie veiksniai gali turėti įtakos pripratimui?

Paieška pagal raidę