Dangaus mandatas
Dangaus mandatas (天命) - kinų politinė ir religinė doktrina, naudojama Kinijos imperatoriaus valdymui pateisinti. Pagal šį tikėjimą dangus (天, Tian) reiškė natūralią visatos tvarką ir valią. Dangus suteiks mandatą teisingam valdovui - Dangaus sūnui. Jei valdovas būdavo nuverčiamas, tai buvo aiškinama kaip ženklas, kad valdovas buvo nevertas ir prarado mandatą. Taip pat buvo paplitęs įsitikinimas, kad stichinės nelaimės, tokios kaip badas ir potvyniai, yra dangaus nepasitenkinimo valdovu ženklas, todėl po didelių nelaimių dažnai kildavo sukilimai, nes piliečiai tai laikė ženklais, kad Dangaus mandatas buvo atšauktas.
Dangaus mandatas nereikalauja, kad teisėtas valdovas būtų kilmingos kilmės, o tokias dinastijas kaip Han ir Ming dinastijos įkūrė paprastos kilmės žmonės. Dangaus mandatas nebuvo ribojamas laiko atžvilgiu, o priklausė nuo teisingų ir pajėgių valdovų ir jų įpėdinių veiklos rezultatų. Ši koncepcija tam tikrais atžvilgiais panaši į europietiškąją dieviškosios karalių teisės koncepciją, tačiau, kitaip nei europietiškoji koncepcija, ji nesuteikė besąlygiškos teisės valdyti. Dangaus mandato samprata taip pat apėmė teisę sukilti prieš neteisingą valdovą. Kinų istorikai sėkmingą sukilimą aiškino kaip įrodymą, kad Dangus atšaukė valdovo mandatą. Per visą Kinijos istoriją skurdo laikai ir stichinės nelaimės dažnai buvo laikomi ženklais, rodančiais, kad dangus dabartinį valdovą laiko neteisingu ir kad jį reikia pakeisti. Kinijos filosofai ir mokslininkai dažnai rėmėsi Dangaus įgaliojimu kaip būdu apriboti valdovo piktnaudžiavimą valdžia.
Dangaus mandato sąvoka pirmą kartą buvo panaudota Džou dinastijos (1046-256 m. pr. m. e.) karalių valdžiai paremti ir jų nuverstai ankstesnei Šangų dinastijai (1600-1046 m. pr. m. e.) įteisinti. Per visą Kinijos istoriją jis buvo naudojamas imperatorių valdymui paremti, įskaitant ne chanų etninės kilmės monarchus, pavyzdžiui, Čingų dinastiją. Šią sąvoką taip pat naudojo kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Korėjos ir Vietnamo, monarchai. Panaši situacija vyravo nuo pat Ahomų valdymo įtvirtinimo Asamo karalystėje Pietryčių Azijoje.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Koks yra dangaus įgaliojimas?
A: Dangaus mandatas - tai Kinijos politinė ir religinė doktrina, kuri buvo naudojama Kinijos imperatoriaus valdžiai pateisinti. Pagal šį tikėjimą dangus atstovauja natūraliai visatos tvarkai ir valiai ir suteikia įgaliojimus teisingam valdovui, vadinamam Dangaus Sūnumi.
Kaip galima prarasti dangaus mandatą?
A: Jei valdovas būdavo nuverčiamas, tai buvo aiškinama kaip ženklas, kad jis buvo nevertas ir prarado dangaus suteiktus įgaliojimus. Tokios stichinės nelaimės kaip badas ar potvyniai taip pat buvo laikomi ženklais, rodančiais, kad dangus nepatenkintas savo įgaliojimus praradusiu valdovu.
Klausimas.
Atsakymas: Ne, Dangaus įgaliojimai nereikalauja, kad teisėtas valdovas būtų kilmingas. Tokias dinastijas kaip Han ir Ming dinastijos įkūrė bendros kilmės žmonės.
Klausimas: Ar šiai sąvokai yra nustatytas laiko limitas?
Atsakymas: Ne, ši sąvoka nėra ribojama laiko atžvilgiu; ji priklauso nuo to, kaip teisingai ir sumaniai valdovai vykdo savo ir savo įpėdinių pareigas.
Klausimas: Ar yra panašumų tarp šios koncepcijos Kinijoje ir Europos karalių dieviškosios teisės?
Atsakymas: Taip, šios dvi sąvokos turi tam tikrų panašumų, tačiau, skirtingai nei Europos sąvoka, ji nesuteikia absoliučios teisės valdyti. Kinų versijoje taip pat numatyta teisė sukilti prieš neteisingą valdovą.
K.: Kada žmonės Kinijoje pradėjo naudoti šią sąvoką?
A: Ši sąvoka pirmą kartą buvo panaudota Džou dinastijos (1046-256 m. pr. m. e.) laikais, kai jie nuvertė Šangų dinastiją (1600-1046 m. pr. m. e.). Nuo to laiko imperatoriai jį naudojo per visą Kinijos istoriją, įskaitant ne chanių etninės grupės valdovus, pavyzdžiui, Čingų dinastijos valdovus. Jį taip pat perėmė kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Korėja ir Vietnamas, taip pat Asamas Pietryčių Azijoje.
