Oriono migla (M42) – artimiausias masyvių žvaigždžių formavimosi regionas

Oriono migla, Messier 42, M42 arba NGC 1976, yra išsklaidyta migla. Tai viena ryškiausių miglų, matoma plika akimi naktiniame danguje. M42 yra nutolusi 1344 ± 20 šviesmečių. Tai arčiausiai Žemės esantis masyvių žvaigždžių formavimosi regionas.

Jis yra į pietus nuo Oriono juostos Oriono žvaigždyne.

Nors Oriono migla ir didelė, ji yra tik dalis dar didesnės žvaigždžių formavimosi srities, vadinamos Oriono kompleksu.

Kas yra Oriono migla?

Oriono migla — tai aktyvus H II regionas: milžiniškas vandenilio dujų mąstinis debesys, kuriuos intensyvi ultravioletinė spinduliuotė jonizuoja ir verčia švytėti. Miglą sudaro tiek jonizuoti plazmos sluoksniai, tiek tankesnės molekulinės debesies dalys (ypač OMC‑1, Orion Molecular Cloud 1), iš kurių formuojasi naujos žvaigždės ir planetinės sistemos.

Struktūra ir pagrindiniai elementai

• Trapezium klasteris: netoli miglos centro esantis jaunų, ryškių žvaigždžių grupė — būtent masyvios O ir B tipo žvaigždės (ypač θ1 Orionis C) tiekia daugiausia jonizuojančios spinduliuotės ir formuoja miglos ryškumą.
• Proplyd’ai (protoplanetiniai diskai): Hubble ir kiti teleskopai aptiko daugybę jaunų žvaigždžių su diskų pavidalo dujomis ir dulkių sankaupom — tai ankstyvos planetų formavimosi fazės liudininkai.
• Molekuliniai debesys ir šviesios bei tamsios struktūros: migloje matomos emisijos (raudonos/rožinės spalvos, dėl vandenilio jonizacijos), atspindžio sritys ir tamsios dulkių plokštelės, užtveriančios šviesą.

Mastelis, amžius ir masė

Oriono miglos ryškioji dalis yra dešimčių šviesmečių dydžio. Dažnai nurodoma, kad regiono matomas skersmuo siekia apie 20–24 šviesmečius, o kartu su visais Oriono kompleksui priklausančiais debesimis — keliolika ar net keli šimtai šviesmečių. Miglos ir gretimų molekulinių debesų masė vertinama maždaug kelių tūkstančių Saulės masių tvarkoje. Miglos žvaigždžių amžius yra labai jaunas — daugeliui jų keli šimtai tūkstančių iki kelių milijonų metų, todėl tai svarbus laukas tiriant ankstyvą žvaigždžių evoliuciją.

Stebėjimai ir mokslinė reikšmė

Oriono migla yra vienas geriausiai ištirtų žvaigždžių formavimosi regionų, nes yra arti ir ryški. Ji buvo tiriama įvairiais bangos ilgiais:

• Optiniame diapazone — plika akimi, teleskopais bei Hubble kosminiu teleskopu, kuris atskleidė proplydus ir smulkią struktūrą.
• Infraraudonajame ir radijo diapazonuose — atsiskleidžia giliau paslėptos jaunų žvaigždžių populiacijos ir molekulinės struktūros (pvz., stebėjimai su Spitzer, ALMA).
• X‑spinduliuose — Chandra teleskopas aptiko daugybę jaunų žvaigždžių emisijų, rodančių aukštą aktyvumą ir žvaigždžių vėjų poveikį aplinkai.

Dėl šių stebėjimų Oriono migla tapo laboratorija, kurioje mokslininkai tiria žvaigždžių formavimosi procesus, masyvių žvaigždžių įtaką aplinkai, protoplanetinių diskų evoliuciją ir galimus planetų susidarymo mechanizmus.

Kaip pamatyti Oriono miglą

Oriono migla matoma kaip ryški dėmė po Oriono juosta, geriausiai žiūrint žiemą (šiaurės pusrutulyje) tamsiu, skaidriu dangumi. Nedidelis žiedinis teleskopas jau atskleidžia miglos struktūrą; per ilgesnį eksponavimą fotografijose matomos detalės ir spalvos. Net paprasti žiūronai gerai parodo miglos blefažą ir centre esančias ryškesnes sritis.

Santrauka: Oriono migla (M42) yra arti esantis, ryškus ir mokslui itin svarbus masyvių žvaigždžių formavimosi regionas. Tyrinėdami ją, astronomai geriau supranta, kaip gimsta žvaigždės ir formuojasi planetos, o H II regiono bei protoplanetarinių diskų stebėjimai teikia tiesioginių įrodymų šiems procesams.

Žvaigždžių darželiai

Ši migla yra didžiulis žvaigždžių lopšelis. Joje formuojasi 700 žvaigždžių. Jos centre yra labai jaunas atviras žvaigždynas, dėl pagrindinių žvaigždžių suformuoto rašto vadinamas Trapecija.

Neseniai Hubble'o kosminiu teleskopu atlikti stebėjimai parodė, kad Oriono miglojos viduje yra protoplanetinių diskų. Tai svarbus atradimas. Jie sutrumpintai vadinami proplydomis. Jų miglotoje šviesoje yra daugiau kaip 150. Manoma, kad tai yra ankstyviausių planetinių sistemų formavimosi etapų sistemos. Jau vien jų skaičius buvo naudojamas kaip įrodymas, kad žvaigždžių sistemų formavimasis Visatoje yra gana dažnas reiškinys.

Žvaigždės susidaro, kai vandenilio ir kitų dujų sankaupos H II regione susitraukia veikiamos savo pačių gravitacijos. Dujoms susitraukiant, centrinis gumulas stiprėja, o dujos įkaista iki ekstremalios temperatūros, gravitacinę potencinę energiją paverčiant šilumine energija. Jei temperatūra bus pakankamai aukšta, prasidės branduolių sintezė ir susiformuos protožvaigždė. Protožvaigždė "gimsta", kai pradeda išskirti pakankamai energijos, kad atsvertų savo gravitaciją ir sustabdytų gravitacinį kolapsą.

Kelių "proplydų" vaizdas Oriono miglotoje, padarytas "Hubble" kosminiu teleskopu

Paieška pagal raidę