Pandija — graikų mitologijos mėnulio deivė ir Atėnų šventė
Sužinokite apie Pandiją — graikų mitologijos mėnulio deivę, Dzeuso ir Selenės dukterį, bei Atėnų šventę, susijusią su pilnatimi ir senosiomis tradicijomis.
Pandija (tarimas: /pænˈdaɪə/, gr. Πανδία, taip pat Πανδεία, reiškianti „visas šviesumas“ arba „visiškas spindesys“) graikų mitologijoje yra mėnulio deivės Selėnės (gr. Σελήνη) dukra, kurio tėvas – Dzeusas. Pandija kartais minima kaip atskira dieviškoji figūra, tačiau iš pradžių jos vardas galėjo būti ir Selėnės epitetas, pabrėžiantis ryškumą bei pilnatį.
Vietą mitologijoje ir literatūroje
Senieji tekstai, tarp jų Homero himnas, paminėjo Pandiją kaip Dzeuso ir Selėnės dukterį. Nors informacijos apie ją išliko nedaug, tradiciškai Pandija siejama su mėnulio pilnatimi – ji galėjo įkūnyti mėnulio šviesos kupiną „visumą“, kai mėnulis pasiekia pilnatį ir ypatingą švytėjimą.
Pandija ir Atėnų tradicija
Atėnų tradicijoje Pandija taip pat buvo susieta su vietiniu kultu ir švente, vadinama Pandija. Ši šventė, tikėtina, buvo vykdoma pilnaties metu arba jai artimu laiku ir, pasak kai kurių šaltinių, buvo skirta Dzeusui. Atėnų tautinė ar genealoginė tradicija kartais vaizdavo Pandiją kaip Antiocho (gr. Ἀντίοχος) – vieno iš Atėnų genties (filos) arba tos genties herojinio pradininko – žmoną, taip paaiškinant jos vietą Atėnų religiniuose papročiuose.
Interpretacijos ir reikšmė
- Vardas ir reikšmė: „Pandija“ interpretuojama kaip „visiškas švytėjimas“ arba „visas šviesumas“, kas dera prie mėnulio dievybės asociacijų.
- Dievybės statusas: Ji gali būti laikoma tiek atskira dievybe (Dzeuso ir Selenės dukra), tiek Selėnės epiteto personifikacija – priklausomai nuo šaltinių ir laikotarpio.
- Kultinė praktika: Nors detalių apie šventės eigą nedaug, Pandija kaip šventinis pavadinimas rodo ryšį su mėnulio ciklu ir Atėnų religinėmis apeigomis.
Nors Pandija nėra viena iš plačiausiai aprašytų graikų dievybių, jos figūra atspindi, kaip lietuviškai tariant, mitologiniai vardai ir epitetai galėjo virsti atskiromis šventomis ar kultinėmis personomis, ypač vietos religijos kontekste. Jos siejimas su pilnatimi ir Atėnų švente padeda geriau suvokti, kaip senovės graikai švęsdavo mėnulio ciklus ir siejo juos su aukštesnėmis dievybėmis.
Ieškoti