Parlamentinė valdymo sistema reiškia, kad vykdomoji valdžia turi tiesioginę ar netiesioginę parlamento paramą. Ši parama paprastai išreiškiama balsuojant dėl pasitikėjimo. Subalansuoti vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios santykiai parlamentinėje sistemoje vadinami atsakingu valdymu. Praktikoje tai reiškia, kad vyriausybė turi nuolat užsitikrinti parlamento palaikymą, o parlamentas gali reikalauti atsakomybės iš vyriausybės per balsavimus, užklausas ir įstatymų inicijavimą. Kai kuriose sistemose egzistuoja ir specialūs mechanizmai, pavyzdžiui, konstruktinius nepasitikėjimo balsus, kur vyriausybės pakeitimas galimas tik tada, kai jau yra pasiūlyta ir patvirtinta nauja vyriausybė.

Vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių atskyrimas nėra toks akivaizdus kaip prezidentinėje sistemoje. Egzistuoja skirtingi būdai, kaip subalansuoti valdžią tarp trijų šalį valdančių šakų (vykdomosios valdžios (arba ministrų), įstatymų leidėjų ir teisėjų). Parlamento dominuojamoje sistemoje vyriausybės nariai dažnai yra parlamentarai, todėl vykdomoji valdžia tiesiogiai priklauso nuo parlamentinės daugumos. Tačiau teisėjų nepriklausomumas įprastai užtikrinamas konstitucinių garantijų bei teisių ir procedūrų sistema.

Parlamentinės sistemos paprastai turi vyriausybės vadovą ir valstybės vadovą. Jie keičiasi pasibaigus kadencijai. Vyriausybės vadovas yra ministras pirmininkas, kuris turi realią valdžią. Valstybės vadovas gali būti renkamas prezidentas arba, konstitucinės monarchijos atveju, paveldimas. Valstybės vadovo vaidmuo parlamentarinių sistemų kontekste dažniausiai yra labiau reprezentacinis – jį apibrėžia konstitucinės pareigos, rezervinės įgaliojimų vykdymas (pvz., krizėje) ir formalūs veiksmai, tokie kaip vyriausybės vadovo paskyrimas ar parlamento paleidimas, kai tai leidžia įstatymai.

Dauguma demokratinių šalių yra parlamentinės sistemos pavyzdžiai. Kiekvienoje šalyje parlamentas yra skirtingas. Kai kurios šalys turi vienpusius parlamentus (unicameralūs), kitos – dvipusius (bicameralūs). Parlamentinės sistemos skiriasi ir pagal partijų sistemą, rinkimų reglamentavimą, koalicijų formavimo tradicijas ir konstitucinius sprendimus, kurie nulemia, kaip stipriai parlamento dauguma kontroliuoja vyriausybę.

Pagrindinės savybės

  • Vyriausybės priklausomybė nuo parlamento: vyriausybė turi išlaikyti parlamento pasitikėjimą; praradus pasitikėjimą gali būti surengtas nepasitikėjimo balsavimas arba vyriausybė gali trauktis.
  • Kolektyvinė atsakomybė: ministrų kabinetas dažnai veikia kaip kolektyvas ir yra atsakingas už bendrą politiką prieš parlamentą ir visuomenę.
  • Vyriausybės formavimas: po rinkimų partijos arba koalicijos derybomis sudaro vyriausybę; paprastai vyriausybės vadovą skiria arba formaliai paskiria valstybės vadovas, remiantis parlamentine realybe.
  • Party disciplina: daugelyje parlamentinių sistemų partijų disciplina yra stipri – tai leidžia stabiliai vykdyti vyriausybės programą, bet gali riboti parlamentarų laisvę balsuoti.
  • Galimybė paleisti parlamentą: kai kuriose sistemose vyriausybė arba valstybės vadovas gali paleisti parlamentą ir skelbti naujus rinkimus, ypač jei nėra aiškios daugumos ar egzistuoja politinė krizė.

Kaip formuojama ir veikia vyriausybė

Po parlamento rinkimų partijų lyderiai derasi dėl koalicijos arba bandymo užsitikrinti absoliučią daugumą. Paprastai valstybės vadovas (prezidentas ar monarchas) pakviečia asmenį, kurį laiko tinkamiausiu vyriausybės formavimui — dažnai tai yra didžiausios partijos lyderis. Formuojant vyriausybę, ji gali turėti būti patvirtinta parlamente balsuojant dėl pasitikėjimo. Vyriausybė, gavusi parlamento pasitikėjimą, vykdo kasdienę valstybės valdymo politiką ir yra atsakinga įstatymų įgyvendinimui, biudžetui bei tarptautinei politikai.

Tipai ir variantai

Parlamentinės sistemos gali skirtis priklausomai nuo tradicijų ir konstitucinių sprendimų. Pavyzdžiui, Westminster tipo sistema (JK, Kanada, Australija) pabrėžia aiškią partinės atsakomybės ir stiprios vyriausybės tradiciją. Kita vertus, Kontinentinė Europa turi parlamentarines systems, kuriose dažniau formuojamos koalicijos ir kartais taikomi konstruktiniai nepasitikėjimo mechanizmai (pvz., Vokietija), leidžiantys stabilizuoti valdžią keisčių metu.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: efektyvesnis politikos įgyvendinimas, aiškesnė politinė atsakomybė, lengviau keisti vyriausybę be ilgų konstitucinių procedūrų, geresnė atitiktis parlamento daugumos valiai.
  • Trūkumai: galimas vyriausybės nestabilumas (dažnos koalicijos krizės), didelis partijų vadovų poveikis sprendimams, kartais silpnas prezidento ar valstybės vadovo kontrolės mechanizmas sudėtingose situacijose.

Pavyzdžiai ir išimtys

Parlamentinės sistemos egzistuoja daugelyje Europos šalių, taip pat kitose pasaulio dalyse. Tuo pačiu metu yra ir mišrių formų: pavyzdžiui, pusiau prezidentinės sistemos (semi-presidential), kuriose vykdomoji valdžia dalinama tarp prezidento ir premjero, ir kurios turi parlamentinių bei prezidentinių elementų. Kiekvienos šalies konkreti praktika priklauso nuo konstitucijos, teisės aktų ir politinės kultūros.

Apibendrinant, parlamentinė sistema – tai tokia valdymo forma, kurioje vyriausybės egzistavimas ir veikla glaudžiai susiję su parlamento valia. Tokio tipo sistema suteikia lankstumo ir tiesioginę demokratinę kontrolę per parlamentą, tačiau reikalauja politinės kultūros, gebančios užtikrinti stabilumą bei atsakomybę.