Patiala buvo viena iš žinomiausių Pandžabo (Pandžabo) sikhų kunigaikštystių, egzistavusi maždaug 1714–1948 m. Jos valdovai kilo iš Chaudhary Phul (apie 1627–1689), Sidhu džatų šeimos iš Mehraj kaimo Bathindos rajone Pandžabo valstijoje. Iš Phul palikuonių kilo ir kitos su Phulkian dinastija susijusios valstybes, tokios kaip Džindas ir Nabha. Valstybės centras buvo Pandžabo Malvos regione; jos įtaka ir žemės apėmė sritis nuo Bathindos iki dabartinio Mohalio. Dėl savo kilmės valdantys sluoksniai dažnai vadinti Phulkian (arba Patialos) dinastija.
Kilmė ir socialinė padėtis
Phulų giminė priklausė Sidhu klano džattams, kurie tradiciškai gyveno Malvos regione. Pagal giminės pasakojimus, jų šaknys siekia ankstesnius amžius, o protėviai XVI a. pradžioje pradėjo priimti sikhizmą. Chaudhary Phul laikomas dinastijos įkūrėju; jo palikuonys vėliau įkūrė ir išplėtė Patialos valstybę. Phulkianai išsiskyrė kaip regiono žemdirbių ir vietos elitų sluoksnis, turėjęs tiek karinius, tiek administracinius pajėgumus.
Vidiniai santykiai ir santuokos sąjungos
Rajone egzistavo stiprios klaninės įtampos: pvz., Bathindos rajono Sidhu bei Bhullar grupės ilgai nesutarė ir net kariavo tarpusavyje. Vėliau kai kurios iš šių priešpriešų buvo sprendžiamos per santuokas — pavyzdžiui, Nanu Bhullaro dukters ištekėjimas prisidėjo prie ryšių su Patialos įkūrėjais. Vėlesnės santuokos su kitomis galingomis šeimomis, pavyzdžiui, Ganda Singho Dhillono šeima (Lahoro ir Amritsaro valdovai), dar labiau sustiprino dinastijos pozicijas regione.
Politika, konfliktai ir santykiai su kitomis jėgomis
Per XVIII a. Pandžabe veikė daugelis sikhų konfederacijų (mislų) ir regioninių valdovų. Patiala kartais buvo laikoma atskira nuo kai kurių Khalsa kolektyvinių sprendimų; 1765 m. Dal Khalsa susirinkime Amritsare buvo priimti sprendimai, kuriais siekta sankcionuoti arba bausti tam tikras grupes — tarp jų ir Patialos atžvilgiu. Tais laikais Afganistano valdovo Ahmedo Šacho Abdali įtaka ir intervencijos regione dar labiau kaitino padėtį. Ahmedas Šachas, kaip yra minima, suteikė vienam iš Patialos valdovų (Amarui Singhui) titulą Radža-i-Rajgan ir leido kaldinti monetas — tai parodo regioninės politikos sudėtingumą, kai vietinės dinastijos ieškojo pripažinimo iš skirtingų didesnių galios centrų.
Tuo pačiu metu kai kurios sikhų grupės laikė Phulkianų veiksmus priešiškais Khalsa idealams. Vėlesniais dešimtmečiais kai kurie Phulkianai buvo kaltinami bendradarbiavimu su britų valdžia. Šie kaltinimai tapo viena iš priežasčių, kodėl jų reputacija tarp radikalesnių Khalsa sluoksnių buvo prieštaringa.
Santykiai su Didžiąja Britanija ir statusas Britų Indijoje
Nuo XIX a. pradžios Padžabo geopolitinė padėtis keitėsi — Didžioji Britanija stiprino savo įtaką regiono pietinėse Sutlėjaus pusėse (Cis‑Sutlej). 1809 m. aplinkybės lėmė, kad kai kurios mažesnės valstybės, įskaitant Phulkian valstybes, užmezgė palankesnius ryšius su britais ir perėjo į tam tikrą protektorato ar glaudesnio bendradarbiavimo statusą. Per XIX a. ir visą Britų Indijos laikotarpį Patiala išlaikė princų titulą ir tam tikras autonomijos formas, bet kartu plėtojo glaudžius politinius ir kultūrinius ryšius su Rytų Indijos kompanija ir vėliau – Britų imperijos administracija.
Patialos karališkoji šeima dažnai apibūdinama kaip palyginti pasaulietiška ir pramoginė: ji priėmė įvairius modernizacijos elementus, įsileido Vakarų įtaką ir palaikė formalius ryšius su britais, kas skatino administracinę ir infrastruktūrinę plėtrą valstybės teritorijoje.
XX a. ir pabaiga kaip kunigaikštystė
XX a. Patiala išliko svarbi regioninė jėga: karališkoji šeima dalyvavo politikoje, socialiniuose projektuose ir kultūriniame gyvenime. Po Britų Indijos dalijimosi 1947 m. dauguma princely states (kunigaikštysčių) turėjo apsispręsti dėl prisijungimo prie Indijos arba Pakistano. Patiala, vadovaujama maharadžos Yadavindra Singho, prisijungė prie Indijos kolonijinėje sistemoje nustatyta tvarka; 1948 m. Patiala ir kai kurios kaimyninės valstybės įeina į naujai sudarytą Patiala ir Rytų Pandžabo valstybių sąjungą (PEPSU), taip pasibaigė Patialos kaip atskiros kunigaikštystės istorija.
Paveldas ir reikšmė
- Kultūrinė įtaka: Patialos dinastija prisidėjo prie regiono architektūros, muzikos ir administracinių tradicijų — daugelis rūmų, šventyklų ir kitų pastatų atspindi Phulkian sąlytis su vietine ir kolonijine kultūra.
- Politinė reikšmė: būdama vienu iš didesnių Cis‑Sutlej princely states, Patiala turėjo svarbų vaidmenį Pandžabo politikoje tiek prieš, tiek po Britų Indijos valdymo laikotarpio.
- Palikimas: po inkorporacijos į Indiją daugelis Patialos dinastijos narių dalyvavo demokratinėje politikoje ir visuomeniniame gyvenime, o istoriniai palikimai — rūmai, religinės vietos, archyviniai dokumentai — išlieka svarbūs Pandžabo (ir platesnio regiono) tyrimams.
Santrauka: Patiala — Phulkian kilmės sikhų kunigaikštystė, susiformavusi Malvos regione XVIII a. pradžioje, kuri per kelis šimtmečius vedė sudėtingą politiką su vietinėmis sikhų konfederacijomis, Afganistano valdovais ir vėliau Britų Imperija. Jos istorija atspindi Pandžabo regiono klaninius ryšius, santuokų bei aljansų vaidmenį politikoje, taip pat transformaciją iš regioninės valdžios į dalį modernios Indijos valstybės po 1947–1948 m. Pokyčių.
