Ponzi schema

Ponzi schema yra ypatinga sukčiavimo rūšis. Ji pagrįsta netikra investicija, kuriai vienas sukčius (arba sukčių grupė) įtikina kitus žmones skirti pinigų.

Ponzi schemose sukčiai iš esmės sako: "Radau puikų būdą, kaip greitai užsidirbti pinigų. Kuo daugiau man duosite, tuo daugiau galėsiu investuoti į tą reikalą ir tuo daugiau galėsiu uždirbti mums visiems". Tačiau Ponzi schema iš tikrųjų "neuždirba pinigų". Vietoj to, visi schemos pinigai gaunami iš investuotojų.

Kai į Ponzi schemą įsitraukia per daug investuotojų, sistema visada žlunga. Taip yra todėl, kad visi investuotojai tikisi daugiau pinigų, nei investavo, ir jie tampa nekantrūs.

Šios schemos visada baigiasi vienu iš trijų būdų:

Intrigantas pabėga su gautais pinigais. Būtent tai ir bando padaryti intrigantai.
Intrigantui baigiasi pinigai; Jie negalės iš karto pažadėti grąžinti pinigus. Tai vadinama likvidumu ir verčia investuotojus panikuoti ir reikalauti grąžinti pinigus, dažnai visus iš karto.
Valdžios institucijos (arba kartais vidiniai informatoriai) sužino apie šią schemą ir ją sustabdo.

Ši schema buvo pavadinta Charleso Ponzi vardu. Šia schema jis pasinaudojo 1903 m. persikėlęs iš Italijos į Jungtines Amerikos Valstijas. (Tačiau Ponzi neišrado šios schemos. Čarlzas Dikensas 1857 m. parašė knygą "Mažasis Dorritas" apie tokią schemą. Schema yra paprasta ir tikriausiai labai sena idėja). Tačiau Ponzi schema buvo tokia didelė, kad tapo populiariausia. Jo pirminė schema buvo pagrįsta tuo, kad, remiantis tarptautiniais pašto ženklais, buvo naudojamasi šalių pinigų keitimo kursais, kad būtų galima uždirbti pinigų. Tačiau netrukus pinigai nebebuvo investuojami į kuponus, o atiteko ankstyviesiems investuotojams ir nemažai pačiam Ponzi.

Ponzi schemas galima vykdyti bet kur, net internete, ir jos vykdomos net dabar.

Čarlzas Ponzi 1920 m., dar dirbdamas verslininku Bostone

Daugiau pavyzdžių

Ponzi schemas reklamuojantys žmonės dažnai vartoja įspūdingus žodžius, kurie iš tikrųjų yra labai migloti. Pavyzdžiai:

Apsidraudimo ateities sandorių prekyba (prisiimant gerą riziką)
Didelio pelningumo investavimo programos (grąžina daug pinigų)
Ofšorinės investicijos (lengvai uždirba pinigus kitose šalyse)

Sukčiai dažnai pasikliauja tuo, kad investuotojai iš tikrųjų neišmano apie ekonomiką. 2008 m. Madoffo skandalas parodė, kad net tokie išprusę žmonės kaip bankininkai gali į juos įkliūti. Žmones apgauna intrigantas, kuriam atrodo, kad jis turi finansinių įgūdžių arba reputaciją.

Kartais schemų kūrėjai teigia, kad pinigų galima uždirbti tik tuo atveju, jei investicijos bus laikomos paslaptyje (nuo valdžios institucijų ar visuomenės). Pavyzdžiui, Bernardas Madoffas leido tik savo svainio vadovaujamai apskaitos įmonei atlikti jo "rizikos draudimo fondo" auditą, tvirtindamas, kad norint uždirbti pinigų reikia išlaikyti paslaptį.

Kadangi investicijos yra labai neaiškios, ne itin daug investuotojų ateina labai greitai. Tačiau schema dažnai įgauna tokį greitį:

Ankstyvasis investuotojas uždirba pinigus ir gali juos pasilikti. Iš tikrųjų tai yra vėlesnio investuotojo pinigai, tačiau ankstyvasis investuotojas to nežino.
Šis investuotojas labai džiaugiasi ir pasakoja apie "investiciją" kitiems žmonėms, norėdamas padėti "investicijai" uždirbti daugiau pinigų jiems visiems.
Nauji investuotojai pasakoja daugiau investuotojų ir t. t.

Sukčiai dažnai bando įkalbėti pirmuosius investuotojus "perinvestuoti" uždirbtus pinigus. Sukčiai kartais siunčia investuotojams "sąskaitas faktūras", kuriose nurodo, kiek jie "uždirbo" ir kiek "uždirbs", jei ir toliau "investuos".

Sukčiai taip pat stengiasi užtikrinti, kad nauji investuotojai negalėtų atsiimti savo pinigų, sugriežtindami taisykles. Tokiu atveju sukčiai dažnai liepia keliems investuotojams pasakyti, kad jie pasiliko savo pinigus, kad investicija vis dar atrodytų pakankamai produktyvi ir gera.

Kas nėra Ponzi schema

Daugiapakopė piramidinė schema panaši į Ponzi schemą. Abi jos remiasi netikrais finansiniais pažadais ir investicijomis, tačiau yra ir skirtumų:

Daugiapakopėje schemoje antrojo "lygio" investuotojai suranda savo investuotojus, kad sukurtų trečiąjį "lygį", o kiekvienas jų gauna tiesioginį pelną iš kito lygio. Ponzi schemos "sukasi" aplink pirminį intrigantą.
Daugiapakopės schemos tik giriasi pinigais, kuriuos investuotojai gauna iš naujų investuotojų. Dėl to daugiapakopės schemos atrodo gerai neturtingiems žmonėms. Ponzi schemos giriasi turinčios ypatingų ryšių su sunkiai pasiekiamais šaltiniais. Dėl to Ponzi schemos atrodo gerai turtingiems žmonėms
Daugiapakopės schemos "žlunga" greičiau. Taip yra todėl, kad daugiapakopės schemos visiškai priklauso nuo naujų aukų paieškos. Ponzi schemų kūrėjai gali tiesiog įkalbėti ankstyvuosius investuotojus vėl investuoti gautus pinigus.

Burbulas: "Burbulas" yra susijęs su perpardavimu. Burbulas - tai kai žmonės supirkinėja visą įmanomą prekę, kad galėtų ją perparduoti brangiau ir kuo daugiau kartų. Burbulas "sprogsta", kai pirkėjai nustoja pirkti produktą, o perpardavėjai lieka su produktu, už kurį sumokėjo per daug. (Kol pirkėjai moka daugiau, perpardavinėtojai gali toliau uždirbti. Burbulams net nereikia centrinių intrigantų, nes žmonės tai gali daryti atsitiktinai. (Pavyzdžiui, taip gali "burbuliuoti" žemės kainos. Kainos gali didėti dėl to, kad norima statyti netoli didelių rajonų. Kai nebelieka naujų žemės sklypų, perpardavinėtojai lieka su savo žeme). Dažnai sakoma, kad burbulai grindžiami "didesnio kvailumo" teorija (priklausomai nuo žmonių, kurie yra "apgauti", kad mokėtų "didesnes" kainas). Tačiau iš tikrųjų, remiantis austrų verslo ciklo teorija, burbulus sukelia paskolų teikimas pirkėjams tam tikros rūšies sandoriams, ir šiuo atveju tai būtų laikoma Ponzi schema. Šiuo atveju paskolų davėjai yra intrigantai, uždirbantys pinigus iš nuostolingų perpardavinėtojų.

"Apiplėšti Petrą, kad sumokėtume Pauliui": Taip yra tada, kai įsiskolinę žmonės skolinasi pinigų, kad sumokėtų savo skolą, ir skolinasi dar daugiau pinigų, kad grąžintų tą skolą. Tai nėra Ponzi schema, nes skolų turėtojams nebuvo žadama didelė grąža ar pan. Be to, skolintojai ne visada uždirba pinigus.

Daugiapakopė rinkodara: Daugiapakopė rinkodara (MLM) - tai tokia rinkodara, kai įmonės parduoda investuotojams daiktus, kuriuos jie perparduoda tiesiogiai klientams. Perpardavinėtojai taip pat gali užsidirbti pinigų nukreipdami į įmonę naujus perpardavinėtojus. Tai gali atrodyti panašu į piramidinę schemą, tačiau tai ne visada tas pats. Egzistuoja sąžiningos ir teisėtos daugiapakopės rinkos, ir daugelis jų tiesiog uždirba pinigus pirkdami dideliais kiekiais, o..

Susiję puslapiai

Baltųjų apykaklių nusikaltimai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Ponzi schema?

A: Ponzi schema - tai sukčiavimo būdas, kai vienas intrigantas (arba intrigantų grupė) priverčia kitus žmones duoti jiems pinigų netikroms investicijoms. Kuo daugiau investuotojai duoda pinigų, tuo daugiau sukčius žada uždirbti. Tačiau visi pinigai gaunami iš investuotojų, o ne iš realių investicijų.

Klausimas: Kaip baigiasi Ponzi schema?

A: Ponzi schema visada žlunga, kai į ją įsitraukia per daug investuotojų, nes jie visi tikisi daugiau pinigų, nei investavo, ir tampa nekantrūs. Ji gali baigtis trimis būdais: arba schematikas pabėga su pinigais, arba jiems pritrūksta pinigų dėl likvidumo trūkumo, arba valdžios institucijos apie tai sužino ir ją sustabdo.

K: Kas buvo Čarlzas Ponzi?

A: Charlesas Ponzi buvo italas, 1903 m. persikėlęs į Ameriką ir atvykęs čia naudojo tokio tipo sukčiavimo būdą. Jis išgarsėjo tuo, kad tokias schemas vykdė dideliu mastu, tačiau jis jų neišrado, nes apie panašias schemas prieš jį rašė tokie autoriai kaip Charlesas Dickensas.

K: Kaip veikė originali Čarlzo Ponzi schema?

A: Jo originali schema buvo susijusi su šalių valiutų keitimo kursais, kad būtų galima uždirbti pinigus pagal tarptautinius pašto ženklus. Pinigai būdavo investuojami į kuponus, o ne į realias investicijas, dalis jų grįždavo ankstyviesiems investuotojams, o didžioji dalis patekdavo tiesiai į jo paties kišenę.

Klausimas: Ar šiandien vis dar veikia Ponzi schemos?

Atsakymas: Taip, deja, ir dabar vis dar yra daug žmonių, kurie vykdo tokio pobūdžio sukčiavimus tiek internete, tiek ne internete.

K: Kokią knygą parašė Čarlzas Dikensas, kurioje buvo aprašyta panaši apgavystė?

A: 1857 m. Čarlzas Dikensas parašė knygą "Mažasis Dorritas" (Little Dorrit), kurioje buvo aprašytas sukčiavimas, panašus į tai, ką šiandien žinome kaip Ponzi schemą.