Žiurkėnas (Crotalus, Sistrurus) – nuodinga duobagyvių gyvatė su barškute

Sužinokite apie žiurkėnus (Crotalus, Sistrurus) — nuodingas barškučių gyvates, jų biologiją, elgseną, pavojus ir paplitimą Amerikoje. Factai ir patarimai saugai.

Žiurkėnas yra gyvatė, roplys iš duobagyvių (subfamilija Crotalinae). Apie 50 rūšių priskiriama dviem pagrindinėms grupėms – Crotalus ir Sistrurus gentims. Visos šios gyvatės turi nuodingą įkandimą, tačiau nuodų sudėtis ir kiekis skiriasi tarp rūšių, todėl ir pavojingumas žmonėms nėra vienodas. Kaip ir kiti duobagviai, žiurkėnai turi termoreceptines „duobutes“ ant veido, kurios padeda aptikti šilumos šaltinius (gyvūnų kūno šilumą) ir taikliai puolant grobį net tamsoje.

Išvaizda ir atpažinimas

Žiurkėnai paprastai turi trišakį arba plokščią galvos profilį, išskirtines grublėtas (brukniškas) skales ir vertikalias (siauromis) vyzdžius. Daugeliui rūšių ant uodegos gale yra speciali barškutė (barškutė — modifikuotos uodegos žiedų sankaupa), kurią judinant gyvatė gali skleisti barškančius garsus. Dydžiai svyruoja: mažesnės Sistrurus rūšys užauga iki ~60–80 cm, didesni Crotalus atstovai gali pasiekti ir daugiau kaip 1,5 m, priklausomai nuo rūšies.

Barškutės (uodegos) paskirtis

Barškutė veikia kaip įspėjamasis signalas — gyvatė ją ima barškinti, kai jaučia grėsmę, norėdama atbaidyti plėšrūną ar didelį gyvūną ir išvengti kontakto. Tai efektyvus elgesys, leidžiantis gyvatei išvengti pavojingų susidūrimų, nes barškėjimas dažnai įspėja lankytojus ar gyvūnus apie jos buvimą.

Paskirstymas ir buveinė

Žiurkėnai gyvena visoje Amerikoje — nuo pietvakarių Kanados iki centrinės Argentinos. Jos randamos labai įvairiose buveinėse: dykumose, krūmynuose, pievose, miškingose kalvotose vietovėse ir net drėgnose lygumose. Daug rūšių teikia pirmenybę sausoms arba akmenuotoms vietovėms, kur galima slėptis tarp uolų ir augmenijos.

Mityba ir medžioklė

Žiurkėnai yra sėdintys grobio užpuolikai (ambush predators): pasislėpę laukia artėjančio grobio ir smogia. Jie daugiausia minta smulkiais gyvūnais, pavyzdžiui, paukščiais, graužikais, taip pat driežais, varliagyviais ir kartais smulkiais žinduoliais. Kai kurios didesnės rūšys gali užpulti ir didesnius žinduolius.

Nuodai ir įkandimo poveikis

Žiurkėnų nuodai dažnai turi hemotoksinį poveikį (pažeidžia audinius ir kraujagysles), bet kai kurių rūšių nuoduose yra ir neurotoksinių komponentų. Įkandimas gali sukelti skausmą, patinimą, audinių nekrozę, kraujavimo sutrikimus, o sunkiu atveju — sistemines komplikacijas ir mirtį, jei neatliekama medicininė pagalba. Įkandymo sunkumas priklauso nuo rūšies, įžnybimo vietos, sušvirkšto nuodų kiekio ir nukentėjusio žmogaus sveikatos būklės.

Dauginimasis ir jaunimas

Dauguma žiurkėnų yra ovoviviparinės — patelės neįkiaušina kiaušinių į išorę, o išskiria gyvus jauniklius. Viena vada gali turėti keliolika jauniklių, priklausomai nuo rūšies. Jauni gyvūnai iš karto yra savarankiški ir turi savo barškutę ar jos pradžią, tačiau jaunikliai yra pažeidžiamesni ir dažnai tampa plėšrūnų grobiu.

Priešai ir natūralūs priešai

Jaunas žiurkėnas dažnai suviliami, suėdami jį paukščiai (ypač plėšrūs paukščiai). Suaugusiuosius kartais medžioja didesni plėšrūnai ir kiti plėšrūnų tipai. Konkretus priešas, kurį minima tekste — paprastoji karališkoji gyvatė Lampropeltis getula, yra žinoma kaip gyvačių vartotoja (ophiophagous) ir kai kuriais atvejais gali nugalėti bei suėsti barškučius, nes kai kurios karališkosios gyvatės yra atsparios kai kuriems nuodams. (Sąvoką dvikojė tekste paliekame su nuoroda, kaip originalu.)

Elgsena ir aktyvumas

Barškučiai gali būti aktyvūs tiek dieną, tiek naktį — priklausomai nuo klimato: karštose dykumose jie dažnai aktyvūs naktimis, vėsesnėse vietose — dieną. Tai teritorinės, tačiau dažniausiai vengiančios kontaktų su žmonėmis gyvatės. Jeigu jaučia grėsmę, pirmiausia bando pasprukti; jei priverstos gintis — barškina uodega ir gali įkąsti.

Sąveika su žmonėmis — prevencija ir pirmoji pagalba

Barškučių įkandimai žmogui reikalauja skubios medicininės pagalbos. Prevencijos priemonės:

• vengti vaikščiojimo po aukštą žolę ir krūmus be apsauginių batų;
• naudoti protingą apšvietimą naktį ir nepulti ant akmenų ar rąstų, kurių negalima gerai apžiūrėti;
• nekartoti ar neįžeidinėti gyvačių — dauguma įkandimų įvyksta dėl bandymų paimti ar sujaudinti gyvatę.

Pirmoji pagalba įkandus:

• išlikti ramiai; mažinkite veiklą ir nepersitempkite;
• kviesti greitąją medicinos pagalbą nedelsiant;
• immobilizuoti įkandimo vietą žemiau širdies lygio;
• nenuimkite nuodų, nes tai gali būti pavojinga — nepjaukite, nesigraužkite, nenaudokite imobilizuojančių diržų (tourniquet), nebūtina siurbti nuodų;
• nuimkite žiedus, apyrankes ar kitus apribojimus nuo įkandimo rankos ar kojos, nes gali prasidėti patinimas;
• hospitalizuotas gydymas dažnai apima antivenomą, skystų medžiagų infuziją ir priežiūrą nuo infekcijų bei audinių pažeidimo.

Išsaugojimas

Nors daugelis žiurkėnų rūšių nėra išnykimo pavojuje, kai kurios populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, persodinimo urbanizacijos ir persekiojimo žmonių. Svarbu pabrėžti jų ekologinę reikšmę — jos kontroliuoja graužikų populiacijas ir palaiko ekosistemų pusiausvyrą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokios rūšies gyvūnas yra gyvatė?

K.: Kiek žinoma žiurkiažnyplių rūšių?

K: Kodėl tinka pavadinimas "žiurkiažnyplė"?

K: Kur gyvena žiurkiažnyplės?

K.: Kuo maitinasi žiurkiažmogiai?

Klausimas: Kuo duobagyviai skiriasi nuo kitų gyvių?

K: Ar visos graužiančios gyvatės yra vienodai pavojingos?

Paieška pagal raidę