Rodžeris Beikonas – anglų filosofas ir empirinio mokslo šalininkas
Rodžeris Beikonas (Roger Bacon, apie 1214-1294) buvo anglų filosofas ir pranciškonų vienuolis, kuriam ypač rūpėjo gamtos tyrinėjimas ir empiriniais metodais
Gyvenimas ir išsilavinimas
Beikonas gimė apie 1214 m. Anglijoje (tiksli data neaiški). Yra žinoma, kad jis mokėsi ir dirbo Oksfordo bei Paryžiaus universitetuose, kur įgijo plačią scholastinę išsilavinimą. Vėliau įstojo į Pranciškonų ordiną, kur jam dažnai tekdavo derinti vienuolišką gyvenimą su moksline veikla ir raidėmis į religinę bendruomenę.
Mokslinės idėjos ir pagrindiniai darbai
Beikonas pabrėžė, kad gamtos pažinimui būtinas ne tik autoritetų citavimas, bet ir tiesioginė patirtis: stebėjimai, pratimai ir eksperimentai. Jis rėmėsi Aristotelio tradicija, bet tuo pačiu buvo įkvėptas ir vėlesnių arabų filosofų bei mokslininkų (ypač optikos srityje veikusių autorių, pvz., Ibn al‑Haytham, dažnai vadinamo Alhazenu).
Pagrindiniai jo žinomesni darbai yra lotyniški traktatai, parašyti tam, kad parodytų platesnį mokymo ir tyrimo planą. Tarp jų dažniausiai minimi:
- Opus Majus – didelis enciklopedinio pobūdžio darbas, skirtas popiežiui, kuriame aptariamos kalbos, matematika, optika, astronomija ir eksperimentiniai metodai;
- Opus Minus – santrauka ir papildymas Opus Majus temų;
- Opus Tertium – trijų minučių arba papildomas traktatas, tęsiantis ir aiškinantis idėjas.
Eksperimentai ir mokslinis metodas
Beikonas akcentavo matematikos ir instrumentų svarbą tiriant gamtą. Jis rašė apie optiką, šviesos prigimtį, lęšius ir regėjimo problemas — sritis, kurias stipriai paveikė arabų mokslininkų darbai. Nors XIX a. ir vėlesni laikotarpiai dažnai vaizdavo jį kaip ankstyvą moderniojo eksperimento ir mokslo metodo pradininką Europoje, šiuolaikiniai tyrimai pabrėžia, kad Beikonas veikė viduramžių intelektualiniame kontekste: daug idėjų jis išplėtojo per knygas, komentarus ir scholastinę tradiciją.
Santykis su ordinu, akademija ir problemos
Beikonas kartais kvestionavo tuometinę akademinę tvarką ir reikalavo, kad mokymas apimtų ne tik teologiją, bet ir praktinius dalykus — kalbas (graikų, hebrajų, arabų), matematiką ir natūraliąją filosofiją. Dėl tokių nuostatų ir kritinių pastabų apie tuometinius autoritetus jis susidūrė su prieštaravimais: vėliau jo gyvenime minimi konfliktai su vienuolijos vadovais ir skolomis su laisvesnėmis nuomonėmis. Istorijoje pasitaiko versijų apie trumpalaikę jo izoliaciją ar „kalinimą“, tačiau tai interpretuojama įvairiai — nuo prievartinės arešto formos iki vienuoliškos kontrolės dėl jo publikacijų.
Palikimas ir vėlesnė recepcija
Per šimtmečius Beikono reputacija keitėsi priklausomai nuo to, kas jį vertino:
- Renesanso ir vėlesni amžiai kartais traktavo jį kaip ankstyvą reformatorių ir eksperimentinio mokslo pradininką;
- XIX a. — XX a. pradžioje jo vardas buvo plačiai minimas kaip „ankstyvasis mokslo metodų šalininkas“;
- Naujesni tyrimai pabrėžia, kad nors jis skyrė dėmesį praktiniams metodams, jo mąstymas tebebuvo suimtų viduramžių intelektualinių praktikų rėmuose — daug kas kilo iš tekstų studijų ir scholastinės analizės.
Beikonui taip pat priskiriami įvairūs mitai — pavyzdžiui, kad jis buvo išradėjas ar vienas iš pirmųjų šiuolaikinių eksperimentinės mokslo praktikų. Daug kartų jo raštai buvo neteisingai interpretavimo arba pernelyg romantizuojami vėlesnių amžių autoriaus akimis. Vis dėlto jo raginimas derinti stebėjimą, eksperimentavimą ir matematinį aprašymą prisidėjo prie vėlesnių mokslo raidų konteksto.
Praktinės sritys, kuriose jis domėjosi
- Optika ir regėjimo teorija;
- Matematika kaip gamtos tyrimų instrumentas;
- Kalbų studijos (siekiant prieigos prie originalių tekstų);
- Astronomija ir instrumentų tobulinimas;
- Eksperimentų ir praktinių procedūrų svarba gamtos filosofijoje.
Apibendrinant, Rodžeris Beikonas buvo reikšminga viduramžių mąstytojo figūra, kurios idėjos apie stebėjimą ir eksperimentą padarė įtaką vėlesnei mokslo tradicijai, tačiau jo veikla ir reikšmė turi būti vertinama istoriniame ir kultūriniame kontekste, atsižvelgiant tiek į scholastinę prieigą, tiek į realų eksperimento pabrėžimą.


Rodžerio Bekono statula Oksfordo universiteto muziejuje
Gyvenimas
Rogeris Baconas mokėsi Oksfordo universitete. Jis studijavo šiuolaikinį mokslą, teologiją ir filosofiją. Jo šeima buvo turtinga, tai padėjo apmokėti daugybę jo atliktų eksperimentų. Po paskaitų Oksforde jis persikėlė į Paryžių mokytis ir studijuoti. Bekonas buvo vienas pirmųjų žmonių, Paryžiuje pradėjusių dėstyti apie Aristotelį. Tuo metu jis parašė knygą "Apie nuostabią meno ir gamtos galią". Jis parašė ilgą sąrašą savo sumanytų išradimų, įvardydamas garlaivius, teleskopą, akinius ir mikroskopus.
Jis, matyt, buvo taip susikoncentravęs į savo eksperimentus ir buvo agresyvios asmenybės, buvo žinomas kaip socialiai nerangus. 1247 m. dėl prastos sveikatos jis nustojo mokytojauti ir toliau studijavo, eksperimentavo ir tapo vienuoliu. Po metų jis buvo išsiųstas į vienuolyną, nes papiktino bičiulius vienuolius ir vyresniuosius. Ten išbuvo apie 10 metų ir negalėjo atlikti eksperimentų bei studijų. Tada jį globojo popiežius Klemensas IV, tačiau netrukus po popiežiaus mirties 1278 m. Bekonas buvo apkaltintas esąs "magas". Jis buvo įkalintas Paryžiaus vienuolyne 12 metų, iki 1292 m. Mirė apie 1294 m., būdamas maždaug 80 metų amžiaus.