Romos pilietybė buvo sudėtinga teisinių teisių ir pareigų sistema, kuri skyrėsi priklausomai nuo asmens legalinės padėties, kilmės ir santykių su Romos valstybe. Valstybės klientai (clientes) ir Romos sąjungininkai (socii) galėjo įgyti ribotos formos Romos pilietybę arba privilegijas, pavyzdžiui, ius Latii („lotyniškąją teisę“). Tokie asmenys paprastai negalėjo balsuoti arba būti renkami į magistraturas Romoje. Vergai (servi) buvo laikomi šeimininko nuosavybe ir neturėjo pilno juridinio subjektiškumo; laikui bėgant jiems suteikta tam tikra teisinė apsauga ir teisės, ypač po manumisio. Individualių Romos piliečių teisės taip pat kito priklausomai nuo gyvenamosios vietos bei tarnybos valstybės labui.

Romos pilietybės pagrindinės teisės

Romos teisė apibrėžė įvairias teisines klases ir kiekvienai klasei priskyrė tam tikrų teisių derinius. Svarbiausios teisės, kuriomis galėjo naudotis Romos piliečiai arba teisės, taikomos tarp skirtingų teisinių statusų, buvo šios:

  • Ius suffragiorum — teisė balsuoti populiariuose susirinkimuose (comitia) ir dalyvauti politiniame gyvenime.
  • Ius honorum — teisė kelti pareigas ir užimti viešas magistraturas (ši teisė priklausė daugiausia piliečiams).
  • Ius gentium — „tautos teisė“ arba tarptautinė teisė, susiformavusi III a. pr. m. e., pritaikyta spręsti santykius tarp Romos piliečių ir užsieniečių. Tai buvo universalizuota praktinė taisyklių visuma, daugiausia paremta komercine teise iš Graikijos miestų-valstybių ir jūrinių galių; ius gentium suteikė normas, taikomas visiems žmonėms, todėl tai daugiau žmogaus teisių negu vien pilietybės teisių sąvoka.
  • Ius conubii — teisė sudaryti teisėtą santuoką pagal Romos teisę su Romos piliečiu; tokios santuokos vaikai būtų laikomi Romos piliečiais, o paterfamilias turėtų įstatymines teises šeimoje.
  • Ius migrationis — teisė išsaugoti savo pilietybės lygį persikėlus į panašaus statuso koloniją ar bendruomenę. Pavyzdžiui, cives Romani išsaugojo pilną civitas persikėlę į colonia civium Romanorum, o lotynai išsaugojo ius Latii, persikėlę į kitą lotynišką koloniją. Ši teisė negaliojo, jei asmuo persikeldavo į žemesnio teisinio statuso vietą — tada jo statusas galėjo būti sumažintas, jei persikėlimas buvo savanoriškas.
  • Imunitetas nuo tam tikrų mokesčių ir vietinių prievolių — kai kurios pilietybės klasės turėjo apsaugą nuo tam tikrų vietinių mokesčių ir administracinių reikalavimų.[6]
  • Teisė į teisinį procesą ir gynimą — teisė stoti prieš atitinkamą teismą, ginčyti teisinius veiksmus ir gauti teisinę apsaugą pagal Romos teisę.

Teisinės klasės ir skirtumai

Romos visuomenė buvo suskirstyta į kelias teisinius sluoksnius, kurių teisės skyrėsi:

  • Cives Romani — pilni Romos piliečiai su plačiomis politinėmis ir procesinėmis teisėmis.
  • Latini — asmenys, turintys ius Latii (lotynišką teisę), teises tarp pilnų piliečių ir užsieniečių; vertingi prekybai ir kolonioms.
  • Peregrini — užsieniečiai arba Romos teise neįtraukti gyventojai provincijose; jiems galiojo dalis ius gentium ir vietinė teisė.
  • Liberti (išlaisvintieji) — buvę vergai, gavę manumisiją; jie įgydavo tam tikras piliečio teises, bet dažnai išlikdavo su tam tikromis teisėmis apribotomis (pvz., negalėdavo užimti aukščiausių magistratūrų), ir turėjo santykių pareigas prieš buvusį šeimininką.
  • Servi (vergai) — be juridinio asmens statuso; laikui bėgant jiems suteiktos tam tikros apsaugos, galėjo būti įmanoma turėti peculium (turtinį vienetą), o per deliktinius ieškinius kai kurie vergų teisiniai interesai būdavo ginami.

Pilietybės įgijimo būdai ir privilegijos

  • Įgijimas gimimu (iš tėvo — iuris principai).
  • Manumissija (išlaisvinimas) — vergui suteikus laisvę ir tam tikrus teisinius aktus, jis tapdavo libertu ir gaudavo dalį piliečio teisių.
  • Imunitetai ir privilegijos galėjo būti suteikiami kolektyviai miestams ar sąjungininkams.
  • Karinė tarnyba: užsieniečiai, tarnavę pagalbinėse daliniuose (auxilia) ilgesnį terminą, tradiciškai gaudavo pilietybę pasibaigus tarnybai kartu su šeima — tai buvo svarbi žemesnių klasių kelią į pilietybę.
  • Pilietybė galėjo būti suteikta ir per imperatoriaus ar senato aktus kaip privilegija ar apdovanojimas.

Kultūriniai ir simboliniai požymiai

Toga buvo tradicinis Romos piliečio vyriškas drabužis ir simbolizavo pilietines pareigas; imperatorių ar kitų svarbių asmenų statulos dažnai vaizdavo juos su toga (togatus). Moterys turėjo kitokius tradicinius rūbus, pavyzdžiui, stola, ir jų viešasis vaidmuo skyrėsi nuo vyrų.

Vergų teisinė padėtis

Vergai teisės prasme buvo laikomi šeimininko nuosavybe ir neturėjo pilno juridinio subjektiškumo, tačiau romėnų teisė laikui bėgant įvedė tam tikras apsaugos priemones ir galimybes: dalis vergų turėjo teisę naudoti peculium (tam tikrą turtą), egzistavo galimybės bylinėtis dėl tam tikrų pažeidimų, o išlaisvinus vergą (manumissija) jis galėjo tapti libertu ir įgyti dalį pilietybės teisių.

Pastaba apie ius gentium ir ius conubii

Ius gentium buvo plačiai taikomas principas sprendžiant santykius tarp skirtingų tautų ir asmenų, o ius conubii garantavo, kad teisėta santuoka su Romos piliečiu suteiks vaikams pilietybę pagal Romos principus.[5]

Bendrai, Romos pilietybė nebuvo vienodas, visuomet toks pats statusas — ji veikė kaip teisinių teisių, pareigų ir privilegijų rinkinys, kuris skyrėsi priklausomai nuo socialinio ir teisinio asmens padėties, vietos bei istorinių pokyčių Romos imperijos plėtros metu.