Oscaro Wilde'o pjesė "The Importance of being Earnest, A Trivial Comedy for Serious People" ("Kaip svarbu būti Earnestu", "Triviali komedija rimtiems žmonėms") — vienas žymiausių XIX a. pabaigos anglų komedijos pavyzdžių. Pirmą kartą ji buvo suvaidinta 1895 m. vasario 14 d. Švento Džeimso teatre Londone ir greitai tapo publikos numylėtine. Pjesės veikėjai, norėdami palengvinti savo gyvenimą arba išvengti kasdienybės, išgalvoja antrąsias tapatybes ir fiktyvius asmenis; ši dviguba tapatybė yra pagrindinis siužeto variklis. Svarbiausios pjesės temos yra lengvas humoras, su kuriuo Wilde'as traktuoja rimtus dalykus — ypač santuokas ir Viktorijos laikų socialines normas — bei aštri satyra buržuazijos manieroms ir etiketei. Pjesė pasižymi grakščiais epigramomis, žodžių žaismu ir situaciniu humoru; tuo metu, kai ji pasirodė, recenzijos ypač gyrė jos stilių ir juoką. Kai kurie kritikavo pjesę už nepakankamą socialinę „moralę“, tuo tarpu kiti ją laikė geriausiu Wilde'o kūriniu — ši pjesė iki šiol išlieka jo populiariausiu ir dažniausiai statomu darbu.

Siužetas ir stilistika

Filmo (pjesės) siužetas pasakoja apie du jaunuolius — Jacką ir Algernoną — kurie, siekdami laisvės ir patogumo, kuria falsifikuotas tapatybes ir vardus, kad galėtų pasirodyti kitokiais aplinkose. Abu vyrai, norėdami prisivilioti meilužes, įtikinėja jas, kad jų vardas yra Ernestas. Pjesėje gausu žodžių žaismo, ironijos ir kalambūrų; net pavadinimas yra dviprasmiškas — „Ernestas“ kaip asmenvardis ir angl. „earnest“ reikšmė „rimtas, nuoširdus“ sudaro nuolatinę semantinę kontraversiją.

Pjesė nagrinėja ir tokias temas kaip moralė, stilius ir veidmainystė, tačiau išsiskiria lengvabūdišku tonu: rimtos visuomeninės problemos pateikiamos per satyrą ir komišką pervertinimą. Wilde'o kalba — aštri, rafinuota, kupina epigramų — paverčia dialogus itin dinamiškais ir intelektualiai žaismingais. Pjesėje taip pat atsispindi to meto tautosaka ir socialinės taisyklės, kurios pasitelkiamos kaip juokingo konflikto šaltinis.

Veikėjai

  • Jack Worthing (Džekas) – pagrindinis vyrų veikėjas, turintis slaptą antrąją tapatybę;
  • Algernon Moncrieff (Alžernonas) – Džeko draugas, gudrus ir nerūpestingas džentelmenas, kurio išmonė ir polinkis į „Bunburying“ kuria daug komiškų situacijų;
  • Gwendolen Fairfax – viena iš mylimųjų, kuri trokšta vedybų su „Ernestu“;
  • Cecily Cardew – kita mylimoji, kuriai taip pat imponuoja vardas Ernestas;
  • Lady Bracknell – konservatyvi ir turto vertinimu nuspalvinta dama, kurios posakiai tapo klasikiniais;
  • Miss Prism ir Canon Chasuble – šalutiniai, bet svarbūs veikėjai, prisidedantys prie siužeto atskleidimo.

Istorinis kontekstas ir premjeros reikšmė

Sėkminga premjera tapo Wilde'o karjeros viršūne, tačiau ji taip pat liko kaip nuojauta apie netrukus įvykusį jo nuopuolį. Kvinsberio markizas (Marquess of Queensberry), viešai kritikavęs Wilde'ą ir susijęs su lordu Alfredu Douglasu (vadinamuoju „Bosie“), planavo sutrikdyti spektaklį; Wilde'as buvo įspėtas ir markizas nebuvo įleistas. Netrukus po to prasidėjo vieši konfliktai ir teisiniai veiksmai: Wilde'as pateikė skundą ir perdavė bylą dėl šmeižto, tačiau situacija virto prieš jį — jis buvo apkaltintas „gross indecency“ (rimtas amorality) ir nuteistas dvejiems metams sunkaus darbo. Po to jo viešoji karjera ir kūryba stipriai sutriko — nors vėliau jis parašė keletą eilėraščių (pvz., „The Ballad of Reading Gaol“), dramaturginių ir komiškų kūrinių daugiau neparašė.

Recepcija, adaptacijos ir palikimas

Nors pjesė pradžioje sulaukė entuziastingų apžvalgų už subtilų humorą ir dramaturginę meistrystę, jos gyvavimas scenose tą sezoną buvo sutrikdytas dėl autoriaus asmeninių skandalų: nepaisant pasisekimo, spektaklis buvo uždarytas po 86 atlikimų. Tačiau per XX ir XXI a. pjesė nuolat grįžta į scenas visame pasaulyje; ji buvo kelis kartus ekranizuota — minimos adaptacijos 1952, 1992 ir 2002 m. — ir išversta į daugelį kalbų. "Būti svarbiu Earnestu" išliko klasika dėl savo intelektualaus humoro, universalios satyros ir meistriško kalbos žaismo; daugelis frazių iš pjėsės tapo citatomis ir pavyzdžiais, kaip komiškas dialogas gali atskleisti socialines tiesas.

Pjesės įtaiga — jos greitas tempas, dviprasmybės ir personažų priešprieša — daro ją aktualia ir šiandien: ji kviečia juoktis, bet tuo pačiu stebėti visuomenės normas ir žmogaus silpnybes. Dėl to kinui ir teatrui skirtos adaptacijos bei nauji spektaklių pastatymai tęsiami iki šių dienų.