Utilitarizmas — etikos teorija: apibrėžimas, principai ir istorija

Sužinokite utilitarizmo esmę, principus ir istoriją — nuo Benthamo iki Millo. Aiškus vadovas etikai, moraliniams sprendimams ir praktiniams pavyzdžiams.

Utilitarizmas yra filosofijos teorija apie teisingus ir neteisingus veiksmus. Ji teigia, kad moraliniu požiūriu geriausias veiksmas yra tas, kuris suteikia daugiausia bendros laimės arba "naudingumo" (naudingumo). Tai neapsiriboja vienintelio veiksmo sukeliama laime, bet apima ir visų susijusių žmonių laimę bei visas būsimas pasekmes. Ši perspektyva priklauso platesniam moralinės teorijos šeimai, vadinamai konsekvencializmu, kurioje veiksmų moralinė vertė nustatoma pagal jų pasekmes.

Apibrėžimas ir pagrindinė idėja

Ši teorija iš esmės teigia, kad veiksmas yra pateisinamas, jei jis suteikia daugiausia laimės didžiausiam skaičiui žmonių. Tai reiškia, kad sprendžiant, ką daryti, turėtume palyginti alternatyvų sukeliamą naudą ir žalą ir pasirinkti tą veiksmą, kuris padidina bendrą gerovę. Utilitarizmas vertina rezultatus, o ne vien intencijas ar taisykles.

Pagrindiniai principai

• Naudingumo principas: geras veiksmas maksimalizuoja laimę arba naudingumą.
• Impartialumas: kiekvieno asmens interesai turi būti sulyginami; vieno asmens laimė nėra svarbesnė už kito.
• Kvantifikavimas: utilitarizmas linkęs manyti, kad nauda ir žala gali būti tam tikru būdu palyginama ar sumuojama.
• Pasekmių svarba: moralinis vertinimas grindžiamas pasekmėmis, o ne vien moralinėmis pareigomis ar teisių prigimtimi.

Tipai ir variantai

Per istoriją susiformavo kelios utilitarizmo šakos, kurios skiriasi dėl to, ką laikyti nauda ir kaip ją skaičiuoti:

• Hedonistinis utilitarizmas: nauda suprantama kaip malonumas arba laimė. Tokio požiūrio šalininkas buvo J. Benthamas, kuris bandė kiekybiškai įvertinti malonumus.
• Kokybinis utilitarizmas: J. S. Millas pripažino, kad malonumai skiriasi kokybe, todėl kai kurie malonumai (pvz., intelektualiniai) yra vertingesni už žemesnes malonumo formas.
• Preference (pageidavimų) utilitarizmas: nauda suprantama kaip įgyvendinti žmonių pageidavimus ar interesus, o ne vien malonumas.
• Act (poelgio) vs rule (taisyklės) utilitarizmas: act utilitarianism vertina kiekvieno atskiro veiksmo pasekmes; rule utilitarianism remiasi taisyklėmis, kurios, išlaikomos, paprastai lemia daugiausia naudos.

Istorija ir raida

Šią teoriją išpopuliarino XVIII ir XIX a. britų filosofai Francis Hutchesonas, Jeremy Benthamas ir Johnas Stuartas Millas, tačiau ši idėja kilo dar antikos laikais. Antikoje buvo samprotavimų apie bendrą gerovę ir laimę kaip politinės veiklos tikslą; vėliau šie motyvai tapo modernios utilitaristinės tradicijos pagrindu.

Benthamas rašė apie šią idėją žodžiais "Didžiausias gėris didžiausiam skaičiui", tačiau nevartojo žodžio utilitarizmas. Šią idėją įvardijo Bentamo idėjų sekėjas Millas. Benthamas akcentavo kiekybinį malonumo matavimą ir praktinį teisės reformų taikymą, o Millas pabrėžė malonumų kokybiškus skirtumus ir laisvių svarbą.

Pagrindiniai autorių indėliai

• Francis Hutchesonas: ankstyvasis britų moralės filosofas, kalbėjęs apie natūralų polinkį į bendrą gerovę.
• Jeremy Benthamas: išvystė sistemingą utilitarizmo versiją, pasiūlė „hedonistinę skaičiavimo“ metodiką ir praktiškai pritaikomą moralinę programą.
• Johnas Stuartas Millas: patobulino teoriją, ginčijo vien kiekybinį malonumo matavimą ir integravo laisves bei teisingumą į utilitaristinę analizę.

Kritiškos pastabos ir problemos

Utilitarizmas susiduria su keliomis žinomomis kritikomis:

• Taisyklių ir teisių konfliktas: utilitaristinė logika kartais leidžia aukoti individu alias teises dėl didesnio bendro gėrio (pvz., kankinti vieną asmenį, kad išgelbėti daugelį), o tai kelia teisingumo ir žmogaus teisių problemų.
• Naudos matavimo problema: sunku patikimai palyginti ir kiekybiškai išreikšti skirtingų žmonių laimę ar skausmą.
• Reikalavimų intensyvumas: utilitarizmas gali reikalauti didelio savęs aukojimo (pvz., nuolatinio gerovės didinimo kitų sąskaita), kas atrodo nepraktiška ar neteisinga.
• Neapibrėžtumas dėl ilgalaikių pasekmių: prognozuoti visas pasekmes yra sudėtinga, todėl sprendimai pagal utilitarizmą gali remtis netikromis prielaidomis.

Atsakymai į kritiką ir modernios gairės

Į kritiką utilitaristai siūlo įvairius atsakymus: rule utilitarianism bando apsaugoti teises ir stabilumą nustatant taisykles, kurios apskritai duoda geresnes pasekmes; preference utilitarianism keičia naudos sampratą iš malonumo į pageidavimų įgyvendinimą; o praktiški utilitaristai atsižvelgia į neapibrėžtumą ir rizikos valdymą sprendimų priėmimo procese. Taip pat daugelyje šiuolaikinių diskusijų integruojami socialinės politikos, etiketo ir teisingumo principai, siekiant suderinti naudos maksimizavimą su teisėmis ir orumu.

Praktinė reikšmė

Utilitaristinė analizė taikoma etikos sprendimuose sveikatos priežiūros prioritetams, viešajai politikai, ekonominei analizei (pvz., kaštų ir naudos vertinimas) bei technologijų etikai. Jos aiškus dėmesys pasekmėms ir racionaliam naudos vertinimui daro utilitarizmą įtakingu praktinės politikos formavime, nors sprendimų priėmėjai dažnai derina utilitarines įžvalgas su kitais moraliniais kriterijais.

Išvados

Utilitarizmas yra galinga ir praktiška etikos teorija, pabrėžianti pasekmių svarbą ir bendros gerovės maksimizavimą. Nors ji susiduria su rimtomis filosofinėmis ir praktinėmis problemomis, utilitaristiniai principai ir šiandien plačiai naudojami etiniame ir politiniame mąstyme. Daugeliu atvejų sprendžiant sudėtingas moralines problemas naudingas požiūris yra kombinuotas — atsižvelgti tiek į platesnės visuomenės gerovę, tiek į teises, teisingumą ir individualų orumą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra utilitarizmas?

K: Iš kur kilęs žodis "utilitarizmas"?

K: Kaip utilitarizme vadinami dalykai, didinantys žmogaus gerovę ar laimę?

K: Ar tai apima tik laimę, kurią sukelia vienas veiksmas?

K: Kokia yra bendroji utilitarizmo teorija?

Klausimas: Ar pagal utilitarizmą gali būti kas nors ir etiška, ir neetiška?

Paieška pagal raidę