Vakarų pilkoji kengūra (Macropus fuliginosus) — aprašymas ir paplitimas

Vakarų pilkoji kengūra (Macropus fuliginosus) — išsamus aprašymas, elgsena ir paplitimas pietinėje Australijoje, pakrantėse ir Murėjaus–Darling baseine.

Vakarų pilkoji kengūra (Macropus fuliginosus) - didelė ir labai paplitusi kengūra arba makropodas. Ji gyvena visoje pietinėje Australijos dalyje. Jos gyvena nuo į pietus nuo Ryklių įlankos Vakarų Australijoje iki vakarų Viktorijos. Pietų Australijoje jos gyvena palei pakrantę. Jos taip pat gyvena Murėjaus-Darlingo baseine Naujajame Pietų Velse ir Kvinslande. Kengūrų saloje, Pietų Australijoje, gyvenantis porūšis vadinamas Kengūrų salos kengūra.

Išvaizda

Vakarų pilkoji kengūra yra vidutinio dydžio makropodas, pasižymintis tvirtu kūnu, ilgomis galinėmis kojomis ir stipria uodega. Kailis yra rusvai‑pilkas arba tamsesnis rudas, dažnai šiek tiek tamsesnis ant nugaros ir šviesesnis po pilvu. Patinai yra pastebimai didesni už pateles ir turi gerokai daugiau raumenų.

• Dydis: suaugę patinai gali būti didesni ir sunkesni už pateles; uodegos ir kūno ilgis kartu siekia apie 1–1,5 m, tačiau dydis priklauso nuo amžiaus ir populiacijos.
• Svoris: kinta pagal amžių ir lytį; patinai dažnai sveria daugiau nei patelės.
• Atpažinimo požymiai: apvalesnės ausys ir tankesnis kailis negu kai kurių kitų kengūrų rūšių; spalva variuoja priklausomai nuo buveinės.

Gyvenimo būdas ir mityba

Vakarų pilkosios kengūros dažniausiai yra naktinės arba sutemus ir auštant aktyvios (krepsai/kriptofauninis ritmas). Jos gyvena grupėmis, vadinamomis mobs (šiuolaikinėje literatūroje – gaujos), kuriose vyrauja socialinė struktūra ir dominavimas. Pagrindinė mityba – žolės ir kiti žoliniai augalai; taip pat vartojamos lapinės šakelės ir krūmų dalys sausų periodų metu.

Kengūros turi efektyvų virškinimo sistemą, pritaikytą rupioms žolėms, ir sugeba išgyventi sausesnėmis sąlygomis nei kai kurios kitos rūšys. Judėjimas – šuoliais; lėtai judant jos dažnai naudoja uodegą ir priekines galūnes kaip papildomą atramą („penkiapėdis“ judesys). Greitesniame tempo gali pasiekti didelius greičius trumpais intervalais.

Veisimas

Kaip ir kitos kengūros, vakarų pilkosios kengūros yra dėdinės. Po trumpalaikės nėštumo fazės (tęsinys trunka keliolika dienų) gimsta labai mažas, nevisiškai išsivystęs jauniklis (joey), kuris tuoj pat įsikelia į motinos maišelį (pouch). Maišelyje jis maitinasi ir vystosi kelis mėnesius; vėliau jis pradeda trumpas išvykas, grįždamas prie motinos.

Dauguma makropodų gali patirti embriono diapauzę (delayed implantation) – reprodukcinį mechanizmą, leidžiantį atidėti vaisiaus vystymąsi, kol sąlygos aplinkoje taps palankesnės. Tai suteikia rūšiai lankstumo prisitaikant prie klimato ir maisto išteklių svyravimų.

Paplitimas ir buveinės

Vakarų pilkoji kengūra paplitusi pietinėje ir pietvakarių Australijoje, nuo pietų Ryklių įlankos (Shark Bay) regione Vakarų Australijoje iki vakarinių Viktorijos sričių; taip pat aptinkama Pietų Australijos pakrantėse, Murėjaus‑Darlingo baseine (Murray–Darling Basin), Naujajame Pietų Velse ir Kvinslande. Kengūrų saloje gyvenantis porūšis yra izoliuotas populiacijos pavyzdys.

Buveinės svyruoja nuo atvirų pievų ir žolynų iki miškingesnių teritorijų ir krūmynų, kur yra prieinama žolė ir pavėsis. Jos dažnai būna šalia žemės ūkio plotų, kur maistas yra gausesnis, tačiau tai taip pat didina susidurimų su transportu ir konfliktų su ūkininkais riziką.

Išsaugojimas ir žmogaus poveikis

Vakarų pilkoji kengūra paprastai nėra laikoma nykstama: tarptautinės organizacijos ir daugumą regioninių vertinimų priskiria rūšiai mažesnę išsaugojimo riziką (angl. Least Concern). Tačiau vietinės populiacijos veikia:

• Kelių susidūrimai — viena iš reikšmingų mirties priežasčių;
• isskirtinės ulgos, žemės ūkio plėtra ir buveinių fragmentacija;
• konfliktai su ūkininkais, kai kengūros palieka pievas ar pasėlius;
• vietinės porūšio populiacijos (pvz., Kengūrų salos porūšis) yra labiau pažeidžiamos dėl riboto arealo ir ekstremalių įvykių, pvz., miškų gaisrų (2020 m. gaisrai žymiai sumažino kai kurių salų populiacijas).

Valdžios institucijos ir vietinės bendruomenės reguliariai stebi populiacijas, taiko valdymo priemones (pvz., gyventojų valdymą, perėjos keliuose, viešinimą) ir tyrimus, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp rūšies išsaugojimo ir žmonių veiklos interesų.

Įdomūs faktai

• Vakarų pilkosios kengūros linkusios formuoti stabilius socialinius ryšius – grupėje gali būti aiški dominavimo tvarka.
• Jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių žemės ūkio ir natūralių buveinių leido išlikti gausioms daugelyje regionų.
• Kengūrų salos forma kartais laikoma atskiru porūšiu dėl genetinių ir morfologinių skirtumų bei geografinės izoliacijos.

Apibendrinant, vakarų pilkoji kengūra (Macropus fuliginosus) yra vienas iš žinomiausių Australijos makropodų — prisitaikęs, socialus ir plačiai paplitęs gyvūnas, svarbus tiek ekosistemoms, tiek Australijos kultūriniam bei gamtos paveldui.

Porūšis

Yra du pilkųjų vakarinių kregždžių porūšiai: Macropus fuliginosus fuliginosus, gyvenantis Kengūrų saloje, ir Macropus fuliginosus melanops, kuriam būdingi įvairūs tipai, palaipsniui besikeičiantys iš vakarų į rytus.

Vakariniai pilkieji negyvena atogrąžų šiaurėje ar derlinguose Australijos pietryčiuose. Rytinis pilkasis negyvena už Naujojo Pietų Australijos Velso ir Pietų Australijos sienos, tačiau abi rūšys paplitusios Murėjaus-Darlingo baseino teritorijoje. Laukinėje gamtoje jos niekada nesikryžmina, nors nelaisvėje buvo išvesta rytinių pilkųjų patelių ir vakarinių pilkųjų patinų hibridų.

Vakarinė pilkoji kengūra dar vadinama juodalksnine kengūra, mallee kengūra, suodinąja kengūra ir karno kengūra.

Vakarų pilkoji kengūra ir Joey

Paieška pagal raidę