Aborigenai ir Toreso sąsiaurio salų gyventojai

Australijoje žmonės gyvena daugiau nei 65 000 metų. Pirmieji į Australiją atvyko aborigenai ir Toreso sąsiaurio salų gyventojai. Jie įsikūrė visose Australijos dalyse — nuo pakrančių iki vidurio dykumų — ir sukūrė įvairias, regioniškai skirtingas kultūras bei gyvenimo būdus. Archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, senoviniai įrankiai ir gyvenviečių liekanos, rodo ilgą ir tęstą žmonių buvimą žemyne.

Aborigenai gyveno iš medžioklės, žvejybos ir rinkimo, tačiau jų gyvenimo būdas buvo sudėtingesnis nei vien „medžiotojų-rinkėjų“ apibūdinimas. Yra įrodymų, kad jie valdė kraštovaizdį naudodami tokias technologijas kaip kontroliniai gaisrai (vadinamuosius „fire-stick“ metodus), statė žuvų tinklelius ir duobes, taip pat ūkines struktūras, leidžiančias intensyviau naudoti tam tikras vietoves bei sezoninius maisto šaltinius.

Kultūra, menas ir technologijos

Aborigenai išrado tokius įrankius kaip bumerangas ir ietis. Taip pat yra įrodymų, kad aborigenai naudojo įvairius žemdirbystės ir akvakultūros metodus — pavyzdžiui, visoje Australijoje randami žuvų tvenkiniai ir dirbtinės vandens valdymo sistemos. Tradicijos ir giminystės ryšiai buvo labai svarbūs jų gyvenime, o žinios perduodamos per dainas, pasakojimus ir ceremonijas.

Jų religija dažnai vadinama sapnų laiku, kuriame daugelis pasakojimų aiškina, kaip dvasios ir protėviai sukūrė pasaulį, nustatė kraštovaizdį ir taisykles gyvenimui. Aborigenų menas prasidėjo mažiausiai prieš 30 000 metų ir apima uolų piešinius, drobinius piešinius, kūrybą ant odos bei raižinius — daug Svajonių istorijų yra nutapytos ant uolų, medžių arba iškaltos uolienose. Aborigenų muzikoje skamba dainos apie Svajonių laiką, kartais atliekamos specialiais instrumentais, pavyzdžiui, didgeridoo, kurie turi ceremoninę ir socialinę reikšmę.

Europos atradimai ir pirmieji tyrinėtojai

1606 m. į vakarus atvyko pirmasis europietis, olandų tyrinėtojas Willemas Janszoonas (1571-1639). Vėliau tais pačiais metais Luisas Vaezas de Torresas (Luis Vaez de Torres) plaukė vandeniu tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos. Šie ir kiti jūreiviai pirmiausia domėjosi pakrantėmis, prekybos maršrutais ir navigacijos galimybėmis, o ne būsimu apgyvendinimu.

Tik po to, kai 1616 m. Dirkas Hartogas (Dirk Hartog) atsitiktinai užtiko vakarinę pakrantę, kiti Europos laivai ją aplankė ir sudarė jos žemėlapį. Po to, kai pakrantę aplankė dar šešiasdešimt laivų, jau buvo žinoma pakankamai, kad 1811 m. būtų galima išleisti žemėlapį. Daugeliui tyrinėtojų ir kartografų Australija iš pradžių atrodė sausa ir menkai tinkama žemdirbystei: vietomis buvo dykuma, o drėgmės trūkumas sukėlė abejonę, ar čia galima auginti didesnius kultūrų plotus. Todėl daugelis ankstyvųjų Europos stebėtojų manė, jog nėra pakankamai ekonominių paskatų masinei kolonizacijai.

1642 m. olandas Abelis Tasmanas, dirbęs Olandijos Rytų Indijos kompanijai, pasiekė Tasmaniją, kurią pavadino Antony van Diemenslandt. Vėliau žemyną, kurio šiaurinę pakrantę jis nubraižė 1644 m. antrojo vizito metu, jis pavadino Naująja Olandija. 1688 m. Viljamas Dampieras tapo pirmuoju anglu, pasiekusiu Australiją. Tačiau 1770 m. britų jūreivis kapitonas Džeimsas Kukas aptiko derlingą rytinę Australijos pakrantę. Jis pavadino ją Naujuoju Pietų Velsu ir pareiškė pretenzijas Didžiajai Britanijai. 1814 m. anglas Matthew Flindersas paskelbė pakrantės žemėlapį ir pirmą kartą pavadino ją Australija, o vėliau šį pavadinimą oficialiai patvirtino valdžios institucijos.

Pirmasis kolonizavimas ir pasekmės

Nors žemynas ilgai buvo aprašomas ir kartografuojamas, aktyvi britų kolonizacija prasidėjo vėliau — 1788 m. atplaukė vadinamasis First Fleet, atvežęs kalinius ir kariškius, ir buvo įkurta Port Jackson (dabar Sidnėjus) kaip bausmių kolonija. Vėlesnė kolonizacija išplėtė ūkininkavimą, ypač avių auginimą ir vilnos eksportą, tačiau ji taip pat turėjo tragiškų pasekmių vietiniams gyventojams: platinos ligos, prievarta, žemės atėmimas ir susidūrimai su kolonistais smarkiai sumažino aborigenų populiacijas kai kuriose vietovėse, ypač Tasmanijoje.

Ilgainiui 19–20 a. žemyno vidurys ir pietryčiai išvystė ekonomiką, bet aborigenų bendruomenės ir toliau išsaugojo savo tradicijas, meną ir kalbas, nors daugeliu atvejų kultūrinis ir demografinis smūgis buvo didelis. Šiandien Australijos istorija apima tiek seniausius pasaulio gyventojus ir jų išskirtines kultūras, tiek Europos kolonizacijos padarinius — tai sudėtinga, daugiabriaunė istorija, kurią tyrinėtojai ir visuomenė vis dar nagrinėja bei pripažįsta.