Australijos istorija
Australijoje žmonės gyvena daugiau nei 65 000 metų. Pirmieji į Australiją atvyko aborigenai ir Toreso sąsiaurio salų gyventojai. Jie gyveno visose Australijos dalyse. Jie gyveno iš medžioklės, žvejybos ir rinkimo.
Aborigenai išrado tokius įrankius kaip bumerangas ir ietis. Taip pat yra įrodymų, kad aborigenai naudojo žemdirbystės metodus. Tradicijos buvo labai svarbios jų gyvenime. Jų religija vadinama sapnų laiku, kuriame daug pasakojimų apie dvasių sukurtą pasaulį. Aborigenų menas prasidėjo mažiausiai prieš 30 000 metų, o visoje Australijoje yra daugybė Svajonių istorijų, nutapytų ant sienų ir iškaltų uolose. Aborigenų muzikoje skamba dainos apie Svajonių laiką, kartais atliekamos specialiais instrumentais, pavyzdžiui, didgeridoo.
1606 m. į vakarus atvyko pirmasis europietis, olandų tyrinėtojas Willemas Janszoonas (1571-1639). Vėliau tais pačiais metais Luisas Vaezas de Torresas (Luis Vaez de Torres) plaukė vandeniu tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos. Tik po to, kai 1616 m. Dirkas Hartogas (Dirk Hartog) atsitiktinai užtiko vakarinę pakrantę, kiti Europos laivai ją aplankė ir sudarė jos žemėlapį. Po to, kai pakrantę aplankė dar šešiasdešimt laivų, jau buvo žinoma pakankamai, kad 1811 m. būtų galima išleisti žemėlapį. Žemė buvo sausa, nes joje nebuvo daug lietaus; kai kur buvo dykuma. Tyrinėtojai manė, kad čia negalima auginti jokių kultūrų, todėl žmonėms būtų sunku gyventi. Jie nusprendė, kad nebus ekonominių priežasčių ten pasilikti.
1642 m. olandas Abelis Tasmanas, dirbęs Olandijos Rytų Indijos kompanijai, pasiekė Tasmaniją, kurią pavadino Antony van Diemenslandt. Vėliau žemyną, kurio šiaurinę pakrantę jis nubraižė 1644 m. antrojo vizito metu, jis pavadino Naująja Olandija. 1688 m. Viljamas Dampieras tapo pirmuoju anglu, pasiekusiu Australiją. Tačiau 1770 m. britų jūreivis kapitonas Džeimsas Kukas aptiko derlingą rytinę Australijos pakrantę. Jis pavadino ją Naujuoju Pietų Velsu ir pareiškė pretenzijas Didžiajai Britanijai. 1814 m. anglas Matthew Flindersas paskelbė pakrantės žemėlapį ir pirmą kartą pavadino ją Australija, o vėliau šį pavadinimą oficialiai patvirtino valdžios institucijos.
Kolonijinė Australija
Britai nusprendė kapitono Kuko aplankytą žemę panaudoti kaip kalėjimo koloniją. Didžiajai Britanijai reikėjo vietos, į kurią galėtų siųsti nuteistuosius (žmones, patekusius į kalėjimą už vagystes ir kitus nusikaltimus), nes jos kalėjimai buvo perpildyti, be to, ji ką tik buvo praradusi savo Amerikos kolonijas per Amerikos nepriklausomybės karą. 1788 m. į Botanio įlanką (Sidnėjų) atplaukė britų pirmasis laivynas, kurį sudarė 11 laivų, gabenusių apie 1500 žmonių. Jiems vadovavo Artūras Filipas, pirmasis Naujojo Pietų Velso gubernatorius. Nuo 1788 m. iki 1868 m. į Australiją buvo atgabenta apie 160 000 nuteistųjų. Laisvieji imigrantai pradėjo atvykti 1790-aisiais.
Pirmuosius kelerius metus jie neturėjo daug maisto ir gyveno labai sunkiai. Tačiau netrukus jie pradėjo ūkininkauti ir atvyko daugiau žmonių. Augo Sidnėjus, kūrėsi nauji miestai. Vilna atnešė gerus pinigus. Iki 1822 m. buvo įkurta daug miestų, o jų gyventojai dažnai lankydavosi Sidnėjuje, kad gautų papildomų ekonominių išteklių.
Netrukus žmonės iš Sidnėjaus atrado kitas Australijos dalis. Džordžas Basas ir Metjus Flindersas plaukė į pietus, į Tasmaniją. 1803 m. Hobarte buvo įkurta kolonija. Hamiltonas Hume'as ir Williamas Hovellas iš Sidnėjaus sausuma išvyko į pietus. Jie rado Murėjaus upę ir gerą žemę Viktorijoje. Tomas Mičelas (Thomas Mitchell) išvyko į šalies gilumą ir rado daugiau upių. 1826 m. Vakarų Australijoje, King George Sound vietovėje, buvo įkurtas pirmasis britų karinis postas. 1829 m. buvo įkurta Swan River kolonija su miesteliais Fremantle ir Perth. 1836 m. Pietų Australijoje buvo įkurta laisvųjų gyventojų kolonija, į kurią nuteistieji niekada nebuvo siunčiami. 1859 m. Kvynslandas tapo atskira kolonija. Miestams ir ūkiams išplitus visoje Australijoje, aborigenai buvo išstumti iš savo žemių. Kai kurie jų buvo nužudyti, o daugelis mirė nuo ligų ir bado. Netrukus Australijos aborigenų buvo daugiau nei europiečių, todėl daugelis jų buvo priversti gyventi rezervatuose.
1851 m. Naujajame Pietų Velse ir Viktorijoje prasidėjo aukso karštinė, dėl kurios daugybė žmonių atvyko ieškoti aukso. Visoje pietryčių Australijoje augo gyventojų skaičius ir buvo sukurta didelė gerovė bei pramonė. Iki 1853 m. dėl aukso karštinės kai kurie neturtingi žmonės tapo labai turtingi.
XVIII a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje baigėsi nuteistųjų vežimas ir prasidėjo daugiau pokyčių. Australijos gyventojai norėjo valdyti savo šalį ir savarankiškai tvarkytis. Pirmąsias kolonijų vyriausybes valdė Londono išrinkti gubernatoriai. Netrukus kolonistai norėjo vietinės valdžios ir daugiau demokratijos. 1825 m. buvo įsteigta Naujojo Pietų Velso įstatymų leidžiamoji taryba, kuri patarinėjo Naujojo Pietų Velsogubernatoriui, tačiau jos nerinko rinkėjai. 1835 m. Viljamas Ventvortas įkūrė Australijos patriotinę asociaciją (pirmąją Australijos politinę partiją), kuri reikalavo demokratinio Naujojo Pietų Velso valdymo. 1840 m. buvo įsteigtos Adelaidės miesto taryba ir Sidnėjaus miesto taryba, į kurias galėjo balsuoti kai kurie žmonės (bet tik vyrai, turintys tam tikrą pinigų sumą). Vėliau, 1843 m., buvo surengti pirmieji Australijos parlamento rinkimai į Naujojo Pietų Velso įstatymų leidžiamąją tarybą, ir vėlgi su tam tikrais apribojimais, kas galėjo balsuoti. Australijos kolonijų valdymo įstatymas [1850] leido Naujojo Pietų Velso, Viktorijos, Pietų Australijos ir Tasmanijos konstitucijas. 1850 m. Viktorijos, Pietų Australijos ir Tasmanijos kolonijose taip pat buvo surengti rinkimai į įstatymų leidžiamąsias tarybas.
1855 m. Londonas suteikė ribotą savivaldą Naujajam Pietų Velsui, Viktorijai, Pietų Australijai ir Tasmanijai. 1856 m. Viktorijoje, Tasmanijoje ir Pietų Australijoje buvo įvestas naujas slaptas balsavimas, leidžiantis žmonėms balsuoti privačiai. Ši sistema buvo nukopijuota visame pasaulyje. 1855 m. Pietų Australijoje balsavimo teisė suteikta visiems vyresniems nei 21 metų vyrams. Netrukus jomis pasekė ir kitos kolonijos. 1895 m. Pietų Australijos parlamente moterims buvo suteikta balsavimo teisė ir jos tapo pirmosiomis pasaulyje moterimis, kurioms buvo leista dalyvauti rinkimuose. 1897 m. Catherine Helen Spence tapo pirmąja politine kandidate moterimi.
Australai visame žemyne sukūrė parlamentines demokratijas. Tačiau vis garsiau pasigirsdavo balsų, kad jos visos turėtų susijungti į vieną šalį su nacionaliniu parlamentu.
Adelaidė 1839 m. Pietų Australija buvo įkurta kaip laisvoji kolonija be nuteistųjų.
Viktorijos parlamentas Melburne.
Kolonijinė Australija
Britai nusprendė kapitono Kuko aplankytą žemę panaudoti kaip kalėjimo koloniją. Didžiajai Britanijai reikėjo vietos, į kurią galėtų siųsti nuteistuosius (žmones, patekusius į kalėjimą už vagystes ir kitus nusikaltimus), nes jos kalėjimai buvo perpildyti, be to, ji ką tik buvo praradusi savo Amerikos kolonijas per Amerikos nepriklausomybės karą. 1788 m. į Botanio įlanką (Sidnėjų) atplaukė britų pirmasis laivynas, kurį sudarė 11 laivų, gabenusių apie 1500 žmonių. Jiems vadovavo Artūras Filipas, pirmasis Naujojo Pietų Velso gubernatorius. Nuo 1788 m. iki 1868 m. į Australiją buvo atgabenta apie 160 000 nuteistųjų. Laisvieji imigrantai pradėjo atvykti 1790-aisiais.
Pirmuosius kelerius metus jie neturėjo daug maisto ir gyveno labai sunkiai. Tačiau netrukus jie pradėjo ūkininkauti ir atvyko daugiau žmonių. Augo Sidnėjus, kūrėsi nauji miestai. Vilna atnešė gerus pinigus. Iki 1822 m. buvo įkurta daug miestų, o jų gyventojai dažnai lankydavosi Sidnėjuje, kad gautų papildomų ekonominių išteklių.
Netrukus žmonės iš Sidnėjaus atrado kitas Australijos dalis. Džordžas Basas ir Metjus Flindersas plaukė į pietus, į Tasmaniją. 1803 m. Hobarte buvo įkurta kolonija. Hamiltonas Hume'as ir Williamas Hovellas iš Sidnėjaus sausuma išvyko į pietus. Jie rado Murėjaus upę ir gerą žemę Viktorijoje. Tomas Mičelas (Thomas Mitchell) išvyko į šalies gilumą ir rado daugiau upių. 1826 m. Vakarų Australijoje, King George Sound vietovėje, buvo įkurtas pirmasis britų karinis postas. 1829 m. buvo įkurta Swan River kolonija su miesteliais Fremantle ir Perth. 1836 m. Pietų Australijoje buvo įkurta laisvųjų gyventojų kolonija, į kurią nuteistieji niekada nebuvo siunčiami. 1859 m. Kvynslandas tapo atskira kolonija. Miestams ir ūkiams išplitus visoje Australijoje, aborigenai buvo išstumti iš savo žemių. Kai kurie jų buvo nužudyti, o daugelis mirė nuo ligų ir bado. Netrukus Australijos aborigenų buvo daugiau nei europiečių, todėl daugelis jų buvo priversti gyventi rezervatuose.
1851 m. Naujajame Pietų Velse ir Viktorijoje prasidėjo aukso karštinė, dėl kurios daugybė žmonių atvyko ieškoti aukso. Visoje pietryčių Australijoje augo gyventojų skaičius ir buvo sukurta didelė gerovė bei pramonė. Iki 1853 m. dėl aukso karštinės kai kurie neturtingi žmonės tapo labai turtingi.
XVIII a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje baigėsi nuteistųjų vežimas ir prasidėjo daugiau pokyčių. Australijos gyventojai norėjo valdyti savo šalį ir savarankiškai tvarkytis. Pirmąsias kolonijų vyriausybes valdė Londono išrinkti gubernatoriai. Netrukus kolonistai norėjo vietinės valdžios ir daugiau demokratijos. 1825 m. buvo įsteigta Naujojo Pietų Velso įstatymų leidžiamoji taryba, kuri patarinėjo Naujojo Pietų Velso gubernatoriui, tačiau jos nerinko rinkėjai. 1835 m. Viljamas Ventvortas įkūrė Australijos patriotinę asociaciją (pirmąją Australijos politinę partiją), kuri reikalavo demokratinio Naujojo Pietų Velso valdymo. 1840 m. buvo įsteigtos Adelaidės miesto taryba ir Sidnėjaus miesto taryba, į kurias galėjo balsuoti kai kurie žmonės (bet tik vyrai, turintys tam tikrą pinigų sumą). Vėliau, 1843 m., buvo surengti pirmieji Australijos parlamento rinkimai į Naujojo Pietų Velso įstatymų leidžiamąją tarybą, ir vėlgi su tam tikrais apribojimais, kas galėjo balsuoti. Australijos kolonijų valdymo įstatymas [1850] leido Naujojo Pietų Velso, Viktorijos, Pietų Australijos ir Tasmanijos konstitucijas. 1850 m. Viktorijos, Pietų Australijos ir Tasmanijos kolonijose taip pat buvo surengti rinkimai į įstatymų leidžiamąsias tarybas.
1855 m. Londonas suteikė ribotą savivaldą Naujajam Pietų Velsui, Viktorijai, Pietų Australijai ir Tasmanijai. 1856 m. Viktorijoje, Tasmanijoje ir Pietų Australijoje buvo įvestas naujas slaptas balsavimas, leidžiantis žmonėms balsuoti privačiai. Ši sistema buvo nukopijuota visame pasaulyje. 1855 m. Pietų Australijoje balsavimo teisė suteikta visiems vyresniems nei 21 metų vyrams. Netrukus jomis pasekė ir kitos kolonijos. 1895 m. Pietų Australijos parlamente moterims buvo suteikta balsavimo teisė ir jos tapo pirmosiomis pasaulyje moterimis, kurioms buvo leista dalyvauti rinkimuose. 1897 m. Catherine Helen Spence tapo pirmąja politine kandidate moterimi.
Australai visame žemyne sukūrė parlamentines demokratijas. Tačiau vis garsiau pasigirsdavo balsų, kad jos visos turėtų susijungti į vieną šalį su nacionaliniu parlamentu.
Adelaidė 1839 m. Pietų Australija buvo įkurta kaip laisvoji kolonija be nuteistųjų.
Viktorijos parlamentas Melburne.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kiek laiko žmonės gyvena Australijoje?
Atsakymas: Australijoje žmonės gyvena daugiau kaip 65 000 metų.
K: Kas buvo pirmieji žmonės, atvykę į Australiją?
A: Pirmieji į Australiją atvyko aborigenai ir Toreso sąsiaurio salų gyventojai.
K: Ką jie darė, kad išgyventų?
A: Jie gyveno medžiodami, žvejodami ir rinkdami. Jie taip pat išrado įrankius, tokius kaip bumerangai ir ietys, ir yra įrodymų, kad naudojo žemdirbystės metodus.
K: Kokią religiją išpažino aborigenai?
A: Jų religija vadinosi "sapnų laikas", kuriame buvo daug pasakojimų apie dvasių sukurtą pasaulį.
K: Kada prasidėjo Europos tyrinėjimai Australijoje?
A: 1606 m. olandų tyrinėtojas Willemas Janszoonas (1571-1639 m.) aplankė vakarinę Australijos pakrantę.
K: Kas buvo atsakingas už Naujojo Pietų Velso pavadinimo suteikimą?
A: Kapitonas Džeimsas Kukas pavadino Naująjį Pietų Velsą po to, kai 1770 m. aptiko derlingą rytinę pakrantę.
K: Kas pirmą kartą paskelbė Australijos žemėlapį, kuriame pavartotas šis pavadinimas? A: 1814 m. anglas Matthew Flindersas paskelbė pakrantės žemėlapį ir pirmą kartą pavadino ją Australija, o vėliau šį pavadinimą oficialiai patvirtino valdžios institucijos.
