Amerikos revoliucinis karas buvo karas tarp Didžiosios Britanijos ir 13 britų kolonijų Šiaurės Amerikoje. Karas vyko nuo 1775 iki 1783 m., jo metu kovota Šiaurės Amerikoje ir kitose vietose. Kontinentinė armija (kolonijų armija), vadovaujama Džordžo Vašingtono ir padedama Prancūzijos bei kitų galybių, nugalėjo Britų imperijos kariuomenę.
Pasibaigus karui trylika kolonijų tapo nepriklausomos, o tai reiškė, kad Britų imperija jų nebevaldė. Jos kartu tapo pirmosiomis 13 naujosios šalies, pavadintos Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, valstijų.
Priežastys ir politinė priešistorė
Karui susiklostyti turėjo įtakos ilgalaikiai nesutarimai dėl mokesčių, prekybos ir savivaldos. Po Prancūzijos ir Indijos karo Britanija bandė didinti pajamų surinkimą iš kolonijų, įvedant naujus mokesčius ir apribojimus (pvz., Stamp Act, Townshend Acts). „Be atstovavimo — nėra mokesčių“ (No taxation without representation) tapo svarbia šūkiu, kuriuo kolonistai reiškė nepasitenkinimą, nes neturėjo tiesioginio atstovavimo Britanijos Parlamente.
Karo eiga — pagrindiniai etapai ir mūšiai
- 1775 m. — pirmieji susirėmimai Lokšinge ir Konektikute (Lexington ir Concord), po kurių kilo plataus masto karinės operacijos; Bunker Hill mūšis parodė, kad kolonistai gali rimtai pasipriešinti.
- 1776 m. — 1776 m. liepos 4 d. Kontinentinis Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, formalizuodamas atskyrimą nuo Didžiosios Britanijos; ji turėjo didelę simbolinę ir politinę reikšmę.
- 1777 m. — Saratogos mūšiai — svarbus posūkis: britų generolo Burgoyne pasidavimas paskatino Prancūziją atvirai remti kolonistus.
- 1778–1781 m. — karas išsiplėtė: aktyvios kovos Pietuose ir jūroje; Kontinentinė armija praleido sunkų žiemą Valley Forge, kur patyrė stoką ir perkvalifikavo savo dalinius.
- 1781 m. — Jorktauno (Yorktown) apsuptis, kurioje Prancūzijos kariuomenė ir laivynas padėjo prispausti britus, praktiškai užbaigė kariuomeninę opoziciją.
- 1783 m. — taikos sutartis (Paryžiaus sutartis) oficialiai pripažino JAV nepriklausomybę.
Tarptautinė įtaka ir pagalba
Prancūzijos parama (finansinė, kariuomeninė ir jūrinė) buvo esminė kolonistų pergalei. Vėliau ir Ispanija bei Nyderlandai prisidėjo diplomatiniais bei finansiniais veiksmais prieš Didžiąją Britaniją. Karas taip pat tapo pasauline konfrontacija, vykusia ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Karibuose, Indijos vandenyne bei Europos jūroje.
Visuomenės ir grupių vaidmuo
Karo metu svarbų vaidmenį sužaidė įvairios socialinės grupės: Patriotiniai kovotojai, lojalistai (t.y. ištikimi Britanijai), vietinės indėnų tautos, kurios dažnai bendradarbiavo su britais, ir afroamerikiečiai, dalyvavę abiejose pusėse (kai kurie iš jų buvo laisvi, kiti — karo metu įsitraukę kaip vergai, kuriems žadėta laisvė). Karas taip pat paskatino politines diskusijas dėl vergovės ir pilietinių teisių, nors šių klausimų sprendimas ilgam laikui liko nebaigtas.
Pasekmės ir reikšmė
Jungtinių Amerikos Valstijų atsiradimas pakeitė geopolitinę padėtį Šiaurės Amerikoje ir tapo pirmuoju dideliu sėkmingu kolonijų atsiskyrimu nuo europinės imperinės valdžios. Politinė sistema pradėta kurti per Kontinentinį Kongresą ir vėliau formuojant artikulus bei, po kelerių metų, JAV Konstituciją (1787 m.). Karas įkvėpė revoliucines idėjas kitose pasaulio dalyse ir parodė, kad kolonijos gali pasiekti nepriklausomybę sudėtingo karinio ir diplomatinio proceso metu.
Trumpas santraukinis laikas
- Pradžia: 1775 m.
- Nepriklausomybės deklaracija: 1776 m.
- Svarbiausias lūžis: Saratoga, 1777 m.
- Galutinis sprendimas: Jorktauno pergalė, 1781 m.
- Taikos sutartis: 1783 m. (Paryžiaus sutartis), pripažino JAV nepriklausomybę.
Amerikos revoliucinis karas paliko gilų pėdsaką tiek Jungtinių Valstijų, tiek pasaulio istorijoje — nuo politinių idėjų apie suverenią valdžią ir pilietines laisves iki ilgalaikių socialinių ir ekonominių pasekmių pačioje naujojoje valstybėje.