JAV nepriklausomybės karas

Aplinkybės ir priežastys

Karas prasidėjo po ilgus metus trukusių problemų tarp Britų imperijos ir Šiaurės Amerikos kolonistų, kilusių po Prancūzijos ir indėnų karo (Septynerių metų karo). Trylikos kolonijų gyventojams nepatiko daugelis britų vyriausybės veiksmų, pavyzdžiui, netoleruotini aktai. Daugelį metų britų vyriausybė sprendė, kurios šalys gali prekiauti su kolonijomis, o ne kolonijos pačios tai sprendė. Daugelis kolonistų norėjo laisvos prekybos.

1765 m. Didžiosios Britanijos parlamentui reikėjo pinigų skolai už Prancūzijos ir indėnų karą grąžinti. Jie priėmė įstatymą, vadinamą "Stamp Act". Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad kolonistai, kaip ir kiti britai, turi pirkti pašto ženklus teisiniams dokumentams, laikraščiams ir net žaidimo kortoms. Už pašto ženklus gauti pinigai atitekdavo karaliui. Kolonijos šio įstatymo nesilaikė. Kolonijos vis atsisakydavo daryti tai, ko norėjo karalius. Bostono arbatos gėrimas ir Bostono žudynės privertė žmones dar labiau įsižeisti dėl susidariusios padėties. Britai siuntė daugiau kareivių (kuriuos kolonistai, norėdami juos įžeisti, vadino raudonaisiais apsiaustais), kad šie kontroliuotų kolonijas, ir kartais tekdavo kariauti. 1774 m. britai priėmė Netoleruotinus įstatymus, kad nubaustų Bostono kolonistus už Bostono arbatos vakarėlį.

Ne visi kolonistai norėjo palikti Britų imperiją. Lojalistai, arba toriai, liko ištikimi Didžiajai Britanijai. Jie neketino keisti savo pažiūrų. Patriotai, arba vigai, norėjo nepriklausomybės. Prieš Revoliucinį karą dauguma žmonių Amerikoje buvo lojalistai, tačiau po jo dauguma žmonių buvo patriotai.

Daugelis kolonistų rašė laiškus, kuriuose išreiškė savo jausmus. Thomas Paine'as parašė garsųjį pamfletą apie nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos "Common Sense". Nepriklausomybės norėjo ir kiti kolonijų lyderiai, tokie kaip Benjaminas Franklinas, Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas.

Šiaurės mūšiai

Pirmieji Amerikos revoliucinio karo mūšiai buvo Leksingtono ir Konkordo mūšiai. Vienas iš pirmųjų didelių mūšių buvo 1775 m. Bunkerio kalno mūšis. Po jo britai kontroliavo Bostoną. Maždaug tuo metu Antrasis kontinentinis kongresas nusiuntė karaliui Jurgiui III Alyvų šakelės peticiją (kurią jis atmetė) ir paskyrė Džordžą Vašingtoną kariuomenės vadu. 1776 m. pradžioje Vašingtono armija išstūmė britus iš Bostono.

Po kelių mėnesių Kontinentinė armija ir Viljamo Houvo vadovaujami britų kariai dalyvavo Niujorko ir Naujojo Džersio kampanijoje. Niujorko mūšių metu britai pradėjo naudoti Heseno karius, kurie buvo kilę iš Vokietijos. Nors kolonistai prarado Niujorką (britai jį išlaikė visą likusį karą), Vašingtonui pavyko išlaikyti didžiąją dalį savo kariuomenės. Per 1776-77 m. Kalėdas Vašingtonas persikėlė per Delavero upę ir nugalėjo hesianus prie Trentono bei britus prie Prinstono.

1777 m. britai užpuolė Filadelfijos miestą, tuometinę Amerikos sostinę. Dėl Filadelfijos vyko du mūšiai: Brandywine ir Germantown. Amerikiečiai vėl prarado svarbų miestą, tačiau Vašingtonui pavyko išlaikyti didžiąją dalį savo kariuomenės. Maždaug tuo metu prie amerikiečių kariuomenės prisijungė prancūzas Lafajetas. 1778 m. britai paliko Filadelfiją. 1778-1781 m. dauguma Vašingtono ir britų mūšių buvo nerezultatyvūs (jie neturėjo didesnio karinio poveikio).

Vienas svarbiausių mūšių buvo 1777 m. Saratogos mūšis. Horacijaus Geitso vadovaujami amerikiečių kariai privertė pasiduoti Džono Burgoino vadovaujamus britus. Tai paskatino Prancūziją ir Ispaniją prisijungti prie karo amerikiečių pusėje. Šios galingos šalys kovojo su britais visame pasaulyje. 1778-1780 m. Vakaruose vyko kovos.

Amerikiečių prekybos reideris "John Paul Jones" taip pat laimėjo kelis jūrų mūšius prieš britus, tačiau daugiausia kovų jūroje vyko su Prancūzijos laivynu. Amerikiečiai kelis kartus bandė užimti Kanadą.

Pietų mūšiai

1779 m. pagrindinės kovos persikėlė į Džordžiją ir Pietų Karoliną. Kovoms išplitus į šiaurę, sukilėlių kampanijai vadovavo generolas Natanaelis Grinas. Jis paskatino daugelį Pietų gyventojų tapti patriotais, o ne lojalistais, ir laimėjo kelis mūšius prieš britus.

1781 m. Vašingtonas ir prancūzų generolas Jeanas Rochambeau surengė puolimą prieš britų karius Jorktaune, Virdžinijos valstijoje. Šis mūšis buvo pavadintas Jorktauno mūšiu. Kai jų kariai pralaimėjo šį mūšį, britai pasidavė.

Britai dvejus metus tęsė kovą su prancūzais ir ispanais, laimėdami Indijoje, Gibraltare ir kitur.

Karo pabaiga

Amerikos revoliucija baigėsi 1783 m., kai Paryžiuje (Prancūzija) buvo pasirašyta taikos sutartis. Paryžiaus sutartimi Didžiosios Britanijos karalius Jurgis III pripažino kolonijų nepriklausomybę ir pripažino naujai sukurtą valstybę - Jungtines Amerikos Valstijas.

Sutartimi naujajai šaliai taip pat buvo perduotos visos į vakarus nuo Apalačų kalnų iki Misisipės upės esančios Didžiosios Britanijos teigimu jai priklausančios žemės. Ši žemė ilgainiui tapo JAV dalimi, todėl buvo įkurtos 35 naujos valstijos (kai kurios iš jų vėliau sukilo ir tapo Amerikos konfederacinių valstijų dalimi), kurios dabar sudaro Jungtines Amerikos Valstijas. Daugelis lojalistų pabėgo į Kanadą.

Aukos

Kaip įprasta XVIII a. karuose, Amerikos revoliucijos aukų skaičius (žuvusių, sužeistų, dingusių be žinios ir paimtų į nelaisvę) yra menkai žinomas. Skirtingai nuo Amerikos pilietinio karo aukų, kurios buvo skelbiamos laikraščiuose, revoliucijos karo aukų ataskaitos randamos vietinėse miestų istorijose; bendras revoliucijos aukų skaičius yra apytiksliai apskaičiuotas.