Konfederacinės Amerikos Valstijos (CSA): apibrėžimas ir istorija (1861–1865)

Kartais vadinama CSA, kiti pavadinimai žr. CSA.

Konfederacinės Amerikos Valstijos (angl. Confederate States of America, CSA) buvo trumpalaikė karinė ir civili vyriausybė, egzistavusi JAV pietuose per JAV pilietinį karą (1861–1865). Ją 1861 m. įkūrė pirmoji secesiją paskelbusių septynių pietinių valstijų grupė, kuriose buvo įteisinta vergija, po to, kai Abraomas Linkolnas laimėjo prezidento rinkimus 1860 m., bet dar nepradėjo eiti pareigų.

Įkūrimas ir narystė

Pirmosios atsiskyrusios valstybės buvo Pietų Karolina (pirmoji, 1860 m. gruodžio 20 d.), Misisipė, Florida, Alabama, Džordžija, Luiziana ir Teksasas. Po karo pradžios prie Konfederacijos prisijungė Virdžinija, Arkanzasas, Tenesis ir Šiaurės Karolina.

• Pirmoji Konfederacijos laikina sostinė buvo Montgomeris (Alabama); vėliau, 1861 m. gegužę, sostinė perkelta į Ričmondą (Virdžinija).
• Provisionalus Konfederacijos Kongresas susitiko 1861 m. pradžioje ir paskelbė Konfederacijos konstituciją bei rinko vadovus.

Valdymas ir Konstitucija

Konfederacijos vyriausybė daug kuo priminė Jungtinių Valstijų vyriausybę: turėjo dviejų rūmų įstatymų leidžiamąją valdžią, vykdomąją valdžią su prezidentu ir viceprezidentu, bei teismus. Konfederacijos konstitucija buvo panaši į Jungtinių Valstijų konstituciją, tačiau ji akcentavo valstijų teises ir aiškiai gynė juodaodžių amerikiečių vergovę.

Džefersonas Deivisas buvo išrinktas prezidentu, o Aleksandras Stivensas — viceprezidentu. Konfederacija stengėsi riboti federalinių institucijų galią, saugoti vergų „nuosavybės teises“ ir užtikrinti, kad Kongresas negalėtų uždrausti vergovės teritorijose.

Karo pradžia ir eiga

Sąjunga (JAV vyriausybė) nesutiko pripažinti teisės valstybėms pasitraukti. Konfederacijos pajėgos puolė federalinį Sumterio fortą Čarlstone, Pietų Karolinoje, 1861 m. balandžio 12–13 d.; šis incidentas oficialiai žymi pilietinio karo pradžią. Karas truko nuo 1861 iki 1865 m. ir apėmė daugelį itin kruvinų mūšių ir kampanijų.

Svarbūs kariniai vadovai Konfederacijoje — tarp jų Robertas E. Lee, „Stounvolo“ Jacksonas bei kiti — pasiekė reikšmingų pergalių, tačiau ilgesnio laikotarpio pranašumą turėjo Sąjunga, turinti didesnį pramonės pajėgumą, gausesnę kariuomenę ir efektyvesnę laivynų blokadą (Anaconda plano elementas).

Serija pralaimėjimų, logistikos problemų, Sąjungos kariuomenės sėkmių ir vidaus resursų trūkumas lėmė, kad 1865 m. pavasarį Konfederacija ėmė byrėti. 1865 m. balandžio 9 d. generolas Robertas E. Lee kapituliavo prie Appomattox, o vėliau kitos Konfederacijos pajėgos sekė jo pavyzdžiu; Konfederacijos valdžia faktiškai subyrėjo 1865 m. (Dž. Deivisas buvo suimtas 1865 m. gegužės 10 d.).

Ekonomika, visuomenė ir vergovė

Konfederacijos ekonomika rėmėsi žemės ūkiu (ypač bomžų ir kitų augalų auginimu) bei eksportu į Europą; tačiau trūko pramoninių pajėgumų, pramoninių medžiagų ir geležinkelio infrastruktūros, reikalingos ilgalaikiams kariniams veiksmams. Sąjungos jūrų blokada apribojo Konfederacijos galimybes vykdyti prekybą. Konfederacija išleido savo pinigus ir leidė pašto ženklus, tačiau infliacija ir tiekimo krizės kėlė dideles problemas.

Pagal 1860 m. gyventojų surašymą teritorijose, iš kurių dauguma tapo Konfederacijos dalimi, gyveno apie 9 milijonai žmonių, iš kurių apie 3,5 milijono buvo vergai. Vergovės klausimas buvo Konfederacijos visos politinės struktūros centras; po karo vergija Jungtinėse Valstijose buvo panaikinta.

Tarptautinis statusas ir paveldo teisinė reikšmė

Nors Konfederacija siekė diplomatinių pripažinimų ir Europoje buvo dideli simpatijų proveržiai, nė viena suvereni valstybė oficialiai nepripažino CSA kaip nepriklausomos šalies. Nors kai kurios užsienio įmonės (pavyzdžiui, laivų statytojai) tiekė medžiagas ar laivus, oficialaus valstybinių pripažinimų nebuvo.

Po karo JAV vyriausybė ir teismai nuolat laikė secesiją neteisėta. JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Texas v. White (1869) nusprendė, kad valstybės teisė pasitraukti iš sąjungos negalioja — tokiu būdu teisiškai patvirtintas JAV vientisumas.

Pasekmės ir rekonstrukcija

Kai Konfederacijos pajėgos pasidavė, Konfederacija iširo, o Pilietinis karas baigėsi 1865 m. Po karo vergija buvo uždrausta visose JAV teritorijose — pirmiausia per Emancipacijos deklaraciją (1863 m., taikė maištaujančioms valstijoms) ir, galutinai, 13-osios pataisos priėmimą (1865 m.).

Sugrąžinimo į Sąjungą procesas, žinomas kaip Jungtinių Valstijų rekonstrukcija, apėmė politinius, socialinius ir teisės pokyčius pietuose ir tęsėsi iki 1877 m., kai politiniai susitarimai nutraukė kai kurias rekonstrukcijos priemones.

Skaičiai ir žuvusiųjų kaina

Pilietinis karas buvo vienas kraujingiausių JAV konfliktų: tyrimai rodo, kad žuvo maždaug 620 000–750 000 karių (Sąjungos ir Konfederacijos pajėgose kartu), o sužeistųjų ir civilių aukų skaičius buvo dar didesnis. Karas turėjo ilgalaikių ekonominių, socialinių ir politinių pasekmių visai šaliai.

Vis dar dažnai diskutuojama, ar Amerikos Konfederacinės Valstijos kada nors buvo tikra tarptautine valstybe: Sąjunga niekada nepriėmė Konfederacijos buvimo teisėtu atsiskyrimu, o tarptautinis pripažinimas nebuvo gautas. Po karo daug buvusių Konfederacijos politikų ir karių palaipsniui sulaukė amnestijos ar paleidimo.

CSA taip pat buvo vadinama „Pietumis“, „Konfederacija“ ir „Diksiu“ (angl. „Dixie“).