Vergovė: apibrėžimas, istorija ir formos

Ankstyvosios civilizacijos

Vergovė egzistuoja jau seniai. Ankstyvieji medžiotojai-rinkėjai neturėjo vergų. Jie viską darė patys. Turėti dar vieną porą rankų, kurios jiems padėtų, reiškė, kad reikia išmaitinti dar vieną burną. Vergovė ar kito žmogaus turėjimas šiems žmonėms neturėjo jokios prasmės. Kai žmonės susibūrė į miestus ir miestelius ir maisto buvo daugiau nei pakankamai, turėti pigios darbo jėgos buvo prasminga. Tada atsirado pirmosios vergovės formos. Vergovę galima atsekti iki pirmųjų įrašų, pavyzdžiui, Hammurabio kodekso (apie 1760 m. pr. m. e.). Tai reiškia, kad vergovė buvo įsitvirtinusi institucija.

Senovės Artimuosiuose Rytuose per karą paimti belaisviai dažnai tapdavo vergais. Biblijos Pakartoto Įstatymo knygos įstatymuose tai buvo laikoma teisine vergijos forma. Tačiau izraelitams nebuvo leidžiama vergauti kitiems izraelitams. Pakartoto Įstatymo kodekse reikalaujama mirties bausmės už nusikaltimą pagrobti izraelitus, kad juos pavergtų.

Senovės Egipte vergai daugiausia buvo karo belaisviai. Kiti būdai, kaip žmonės galėjo tapti vergais, buvo paveldėti šį statusą iš savo tėvų, kurie buvo vergai. Žmogus galėjo tapti vergu, jei negalėjo sumokėti skolų. Žmonės taip pat parduodavo save į vergiją, nes buvo neturtingi valstiečiai ir jiems reikėjo maisto bei pastogės. Vergų gyvenimas paprastai buvo geresnis nei valstiečių. Jaunų vergų negalima buvo versti sunkiai dirbti, juos turėjo auklėti namų šeimininkė. Ne visi vergai pateko į namus. Kai kurie jų taip pat parduodavo save šventykloms arba juos į šventyklas paskirdavo karalius. Prekyba vergais nebuvo labai populiari iki vėlesnių Senovės Egipto laikų. Vėliau vergų prekyba atsirado visame Egipte.

Daugelyje vietų piliečiai buvo iš dalies arba visiškai apsaugoti nuo pavergimo, todėl dauguma vergų buvo užsieniečiai.

Vergovė senovės Romoje

Romos vergai atliko svarbų vaidmenį visuomenėje ir ekonomikoje. Be fizinio darbo, vergai atlikdavo daugybę buitinių paslaugų. Jie galėjo dirbti aukštos kvalifikacijos darbus ir profesijas. Mokytojai, buhalteriai ir gydytojai dažnai buvo vergai. Graikų vergai dažnai būdavo labai išsilavinę. Nekvalifikuoti vergai arba tie, kurie buvo nuteisti vergauti kaip bausmė, dirbo ūkiuose, kasyklose ir malūnuose. Jų gyvenimo sąlygos buvo žiaurios, o gyvenimas trumpas.

Pagal romėnų teisę vergai buvo laikomi nuosavybe ir neturėjo teisinio subjektiškumo. Skirtingai nei Romos piliečiai, jie galėjo būti baudžiami kūno bausmėmis, seksualiai išnaudojami (prostitutės dažnai būdavo vergės), kankinami ir sušaudomi. Vergo parodymai teisme negalėjo būti pripažinti, nebent vergas būtų kankinamas - tokia praktika buvo pagrįsta įsitikinimu, kad vergai, galintys žinoti apie savo šeimininkų reikalus, būtų pernelyg ištikimi, kad atskleistų žalingus įrodymus, nebent būtų priversti. Tačiau ilgainiui vergai įgijo didesnę teisinę apsaugą, įskaitant teisę teikti skundus prieš savo šeimininkus. Požiūris iš dalies pasikeitė dėl stoikų, kurių egalitarinis požiūris į žmogiškumą apėmė ir vergus, įtakos išsilavinusiam elitui.

Romos vergai galėjo turėti nuosavybę, kuria, nors ji priklausė jų šeimininkams, jie galėjo naudotis kaip savo nuosavybe. Kvalifikuotiems ar išsilavinusiems vergams buvo leidžiama patiems užsidirbti pinigų. Turėdami pakankamai pinigų, jie galėjo nusipirkti laisvę.

Žlugus Romos imperijai, vergovė palaipsniui virto vergvaldžiu.

Arabų prekyba vergais

Istorikų skaičiavimais, nuo 650 m. iki XX a. septintojo dešimtmečio arabų vergų prekeiviai pavergė nuo 10 iki 18 mln. žmonių. Jie buvo gabenami iš Europos, Azijos ir Afrikos per Raudonąją jūrą, Indijos vandenyną ir Sacharos dykumą. Vyrai vergai dažnai būdavo vergais, kareiviais ar darbininkais, kuriuos įdarbindavo jų savininkai. Dauguma vergų vyrų buvo kastruojami. Apskaičiuota, kad net 6 iš 10 berniukų šio proceso metu mirtinai nukraujuodavo. Tačiau dėl didelės eunuchų kainos tai buvo verta. Vergais paimtos moterys ir vaikai dažniausiai buvo naudojami kaip tarnai ir sugulovės. Vėlesnėje Atlanto vergų prekyboje daugiausia dėmesio buvo skiriama vyrams darbui, o arabų vergų prekyba prasidėjo nuo vyrų ir berniukų, bet ilgainiui pasikeitė ir daugiau dėmesio buvo skiriama moterims ir jaunoms mergaitėms seksualiniais tikslais.

Prekyba vergais Atlanto vandenyne

Keturis šimtmečius, pradedant XV a. pabaiga, europiečiai vergais laikė milijonus afrikiečių. Europiečiai nebuvo pirmieji, kurie išnaudojo Afriką darbo jėgai gauti. Maždaug nuo 650 m. po Kr. arabų vergų prekeiviai pradėjo vežti vergus iš Afrikos. Jie daugiausia prekiavo kastruotais vergais vyrais (eunuchais). Pasak Ronaldo Segalo (Ronald Segal), knygos "Islamo juodieji vergai: (2002), "X a. pradžioje Bagdado kalifas savo rūmuose turėjo 7 000 juodaodžių ir 4 000 baltaodžių eunuchų". Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio arabų vergų prekeiviai iš Afrikos išvežė nuo 10 iki 20 mln. vergų. Nėra tikra, kad Europos vergų prekeiviai juodaodžių vergų gaudavo iš arabų vergų prekeivių. Arabai daugiausia dėmesio skyrė savo poreikiams tenkinti. Europiečiai pradėjo eksportuoti afrikiečius į Naująjį pasaulį kaip pigios darbo jėgos šaltinį kolonijinėse plantacijose.

1452-1455 m. popiežius Mikalojus V išleido kelias popiežiaus bules, kuriomis portugalams buvo leista imti Afrikos vergus. Iš pradžių vergų prekeiviai puldinėjo pakrančių vietoves ir gabeno juodaodžius. Tačiau kolonijų kasykloms ir laukams reikėjo vis daugiau vergų. XVI a. pradžioje Ispanija pradėjo išduoti licencijas ir sutartis vergams tiekti. Iki XVII a. šeštojo dešimtmečio buvo įkurtos didelės vergvaldžių bendrovės. Į prekybą vergais tuo metu buvo įsitraukusi didžioji dalis Europos.

Vergovė Amerikoje

Daugelis europiečių, atvykusių į Šiaurės Ameriką XVII ir XVIII a., dirbo samdomais tarnais. Virdžinijos valstijoje nuo samdomųjų tarnų prie vergovės pereita palaipsniui. Ankstyviausias teisinis dokumentas apie tokį perėjimą buvo 1640 m. Čia negras Džonas Punšas už bandymą pabėgti buvo nuteistas vergauti visą gyvenimą. Ši byla taip pat pažymėjo nevienodą Virdžinijos apygardos teismo požiūrį į afrikiečius, nes du baltieji bėgliai buvo nuteisti kur kas mažesnėmis bausmėmis. Po 1640 m. plantatoriai ėmė nepaisyti pasibaigusių samdinių sutarčių. Jie laikė savo tarnus vergais iki gyvos galvos. Tai parodė byla Johnson prieš Parker. Teismas nusprendė, kad samdomas tarnas Džonas Kasoras turi būti grąžintas Džonsonui, kuris teigė, kad Kasoras jam priklauso iki gyvos galvos. 1860 m. JAV gyventojų surašymo duomenimis, 393 975 asmenys, t. y. 8 % visų JAV šeimų, turėjo 3 950 528 vergus. Vergų turėjo trečdalis pietiečių šeimų. Vergovė Jungtinėse Valstijose teisiškai panaikinta 1865 m. tryliktąja JAV Konstitucijos pataisa ^{[nepatikimas šaltinis?]}

Vergovė šiandien

Kai kuriose pasaulio dalyse, daugiausia Pietų Azijoje ir Afrikoje, milijonai žmonių vis dar yra vergai. Išsivysčiusiose šalyse tai mažiau paplitę dėl geresnės teisėsaugos, tačiau ir ten vis dar pasitaiko. Pasikeitė vergovės būdai. Šiandien vergai gali dirbti dėl tokių dalykų kaip didelė skola (pvz.) Daugeliui aukų sakoma, kad jų šeimoms bus pakenkta, jei jos praneš apie vergvaldžius. Daugelis vergų verčiami būti namų tarnais. Kai kuriais atvejais šeimos juos parduoda vergų savininkams. Kai kurie vergai buvo gabenami iš vienos pasaulio dalies į kitą. Šie žmonės priimančiojoje šalyje gyvena nelegaliai, todėl nepraneša apie prievartą. Priverstinė prostitucija yra viena iš vergovės rūšių. Dar viena vergovės forma, tebevykstanti ir šiandien, yra priverstinis vaikų darbas. Kai kurie vaikai turi dirbti kasyklose ar plantacijose arba kaip vaikai kareiviai be jokio užmokesčio kovoti karuose.

Viename tyrime teigiama, kad šiuo metu vergovėje yra 27 milijonai žmonių (kiti teigia, kad jų gali būti iki 200 milijonų).

Kiti terminai, kuriais apibūdinamas darbininkų verbavimas ir kurie gali būti panašūs į vergiją, yra "Blackbirding", "Impressment" ir "Shanghaiing".

Šalys

Kai kurios šalys, kuriose vis dar egzistuoja vergovė, yra Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje. 2007 m. vasarą nustatyta, kad Kinijoje 570 žmonių vergauja plytų gamintojams. Tarp jų buvo 69 vaikai. Kinijos vyriausybė įpareigojo 35 000 policijos pajėgų tikrinti Šiaurės Kinijos plytų krosnis, ar jose nėra vergų, ir pasiuntė į kalėjimą daug krosnių prižiūrėtojų bei pareigūnų, o vieną krosnies meistrą nuteisė mirties bausme už tai, kad jis nužudė vergą darbininką.

Manoma, kad Mauritanijoje iki 600 000 vyrų, moterų ir vaikų, t. y. 20 % gyventojų, yra vergai, o daugelis jų naudojami kaip priverstinis darbas. 2007 m. rugpjūčio mėn. vergija Mauritanijoje buvo paskelbta neteisėta. Nigeryje taip pat yra daug vergovės. Nigerijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad daugiau kaip 800 000 žmonių, t. y. beveik 8 % gyventojų, yra vergai. Vaikų vergovė dažniausiai naudojama auginant prekinius augalus ir vykdant kasybos darbus. Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento duomenimis, 2002 m. vien Dramblio Kaulo Krante (Dramblio Kaulo Krantas) daugiau kaip 109 000 vaikų dirbo kakavos ūkiuose ir dirbo "blogiausiomis vaikų darbo formomis".

2006 m. lapkritį Tarptautinė darbo organizacija pareiškė, kad Mianmarą (dar vadinamą Birma) valdančios chuntos narius dėl "nusikaltimų žmoniškumui" persekios Tarptautiniame teisingumo teisme. Taip yra todėl, kad kariuomenė verčia kai kuriuos piliečius dirbti priverstinį darbą. Tarptautinė darbo organizacija teigia mananti, kad tokiu būdu priverstinai dirba apie 800 000 žmonių.

Islamo teisės mokslininkai pasmerkė Irako ir Levanto islamo valstybės atgaivintą prekybą ne musulmonių moterų vergove.

Vergovės sustabdymas

XVIII a. krikščioniškose šalyse prasidėjo agitacija prieš vergiją, vadinama abolicionizmu. Pirmiausia buvo panaikinta prekyba vergais, kad daugiau žmonių netaptų vergais. 1833 m. vergiją sustabdė Britų imperija. Ja pasekė ir kelios kitos šalys. Jungtinėse Amerikos Valstijose nesutarimai dėl vergijos sukėlė Amerikos pilietinį karą ir Emancipacijos proklamaciją. 1865 m. laimėjus Šiaurės šaliai, visi vergai tapo laisvi. Vėliau vergiją panaikino dar daugiau šalių. 1888 m. vergiją panaikino Pedro II iš Brazilijos. Tačiau prievartinis darbas tęsėsi toliau - prieš įstatymą, skolų peonažu ar kitais būdais, kurių įvairių šalių įstatymai nelaikė vergija.

Garsūs žmonės, kurie buvo vergai

• Ezopas apie VI a. pr. m. e.
• Spartakas (mirė 71 m. pr. m. e.)
• Epiktetas (apie 55 m. po Kr. - 125 m. po Kr.)
• Popiežius Kalikstas I (mirė 222 m. po Kr.)
• Šventasis Patrikas (apie 387-461 m. po Kr.)
• Olaudah Equiano (apie 1745-1790 m.)
• George John Scipio Africanus (1763-1834)
• Danija Vesey (apie 1767-1822 m.)
• Sojourner Truth (apie 1797-1883 m.)
• Dredas Skotas (apie 1799-1845 m.)
• Nat Turner (1800-1831)
• Frederickas Douglassas (apie 1812-1895)
• Harieta Tubman (1820-1913)
• Bukeris T. Vašingtonas (1856-1915)
• Saliamonas Nortupas

Susiję puslapiai

• Skolos vergovė
• Nelaisvas darbas
• Prekyba žmonėmis
• Prekyba vergais
• Seksualinė vergovė
• Amerikos pilietinis karas
• Haitis