Vergovė yra situacija, kai su asmeniu elgiamasi kaip su kito asmens nuosavybe. Toks asmuo paprastai vadinamas vergu, o savininkas – vergvaldžiu. Dažniausia vergovės forma reiškia priverstinį darbą: vergai verčiami dirbti arba atlikti kitokias paslaugas, o jei jie nesilaiko, gali būti baudžiami tiek pagal įstatymą (ten, kur vergovė buvo arba yra įteisinta), tiek privačių šeimininkų ar savininkų iniciatyva. Vergovė atima iš žmogaus laisvę, teisę valdyti savo gyvenimą ir kūną, dažnai lydi smurtas, grasinimai ir psichologinė kontrolė.

Istorija

Yra įrodymų, kad dar prieš atsirandant raštui egzistavo vergovė. Ji buvo plačiai paplitusi įvairiose senovės civilizacijose: daug vergų buvo Senovės Graikijoje ir Senovės Romoje, o vergai atlikdavo ne tik sunkius fizinius darbus, bet ir aukštos kvalifikacijos užduotis. Kai kuriose visuomenėse egzistavo įstatymai, reglamentuojantys vergovę arba net visa ekonomika buvo paremta vergų darbu. Vergovės formos ir motyvai kito – nuo karo belaisvių pavertimo vergais iki baudžiamosios, ekonominės ar socialinės prievartos.

Per istoriją vergovė veikė įvairiais mastais: nuo vietinių sistemų iki tarptautinių prekybos tinklų, pvz., transatlantinės vergų prekybos, kurios metu milijonai žmonių buvo priverstinai nuvežti iš Afrikos į Ameriką. Anglofono žodžio "slave" kilmė susijusi su viduramžių terminologija, žyminčia Vidurio Europos ir Rytų Europos slavų tautas, kurios buvo viena iš paskutinių didesnių etninių grupių pagrobta ir pavergta toliau į vakarus. Kai kurie klasikų mąstytojai, pavyzdžiui, Adamas Smithas ir Ogiustas Comte'as, vergą dažnai apibūdindavo kaip belaisvį arba karo belaisvį. Vergų pirkimas ir pardavimas vyko viešuose vergų aukcionuose, o dažnai vergams nebuvo suteikiamos net elementarios teisės.

Vergovės formos

  • Chattel (daiktinė) vergovė – žmogus yra laikomas nuosavybe, kurią galima pirkti, parduoti ar paveldėti.
  • Skolų vergės (debt bondage) – asmuo priverstas dirbti, kol neišmokės skolos; dažnai skolų dydis nepaliaujamai auga arba neaiškus, todėl grįžimo nėra.
  • Priklausomas valstietiškumas (baudžiauninkystė, serfdom) – daugelyje Europos šalių viduramžiais ir vėliau žemės dirbėjai buvo pririšti prie žemės ir turėjo atlikti privalomą darbą žemės savininkui.
  • Priverstinis darbas – žmonės verčiami dirbti grasinant smurtu, areštu ar praradimu teisės į gyvenimą ar laisvę.
  • Seksualinė išnaudojimas – priverstinė prostitucija, pornografija ar panašios formos išnaudojimas.
  • Vaikų vergovė – priverstinis darbas, savigynės nebuvimas, naudojimas karo veiksmuose (vaikų kariai), arba vaikų panaudojimas prekyboje ir seksualiniam išnaudojimui.
  • Priverstos santuokos – asmuo prievarta pervedamas į santuoką ir priverčiamas atlikti darbus be pasirinkimo.
  • Žmogaus prekyba – nusikalstama veikla, kurioje žmonės yra verbuojami, pervežami ar laikomi priverstinai naudojant apgaulę, prievartą ar pažadus.

Aboliucija ir tarptautinė teisė

XIX amžiuje daugelyje valstybių vyko abolicinės judėjimai, kurie vedė prie vergovės panaikinimo (pvz., Didžiosios Britanijos 1833 m. Akto ar JAV Emancipacijos po Pilietinio karo pavyzdžių). XX amžiuje beveik visos šalys priėmė įstatymus, draudžiančius vergovę. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pagrindinės žmogaus teisės, įskaitant laisvę nuo vergijos, yra pabrėžiamos. Be to, vergiją draudžia ir kita tarptautinė teisė – valstybės pasirašė tarptautines konvencijas ir protokolus, skirtus užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir priverstiniam darbui. Tarptautinė teisė nustato principus, pagal kuriuos valstybės privalo užkirsti kelią verbavimui, persekioti nusikaltėlius ir apsaugoti aukas.

Šiuolaikinė vergovė ir prevencija

Nors daugelyje valstybių vergovė oficialiai draudžiama, įvairių formų priverstinis išnaudojimas išlieka realybe daugelyje pasaulio vietų. Manoma, kad šiandien modernios vergovės aukų skaičius siekia dešimtis milijonų visame pasaulyje. Šiuolaikinė vergovė dažnai yra paslėpta: ji gali slėptis tiek neformaliuose darbo santykiuose, tiek tiekimo grandinėse, tiek asmeniniame namų ūkyje. Migrantai, ekonominės krizės, konfliktai ir silpnas teisinis reguliavimas padidina riziką tapti auka.

Prevencijai ir sprendimams būtini keli komponentai:

  • griežtas ir nuoseklus įstatymų taikymas bei nusikaltėlių persekiojimas;
  • prevencinė socialinė politika, mažinanti pažeidžiamumą (švietimas, darbo vietos, socialinis saugumas);
  • tarptautinis bendradarbiavimas kovoje su žmogaus prekyba;
  • įmonių atsakomybė už tiekimo grandinių skaidrumą;
  • pagalba ir reintegracija aukoms (teisėta apsauga, medicininė ir psichologinė pagalba, galimybė gauti teisines paslaugas);
  • viešas švietimas ir visuomenės informavimas apie pavojus ir teises.

Vergovė paliko gilias psichologines, ekonomines ir kultūrines žaizdas visuomenėse. Suvokimas apie praeities ir dabarties vergovės formas, teisėtas priemones bei tarptautinis bendradarbiavimas yra esminiai žingsniai link visuomenės, kurioje žmogaus laisvė ir orumas yra apsaugoti.