Mirties bausmė: apibrėžimas, istorija, teisė ir tarptautinė padėtis

Mirties bausmė: išsamus apibrėžimas, istorija, teisinė analizė ir tarptautinė padėtis – argumentai, statistika bei teisės raida pasaulyje.

Mirties bausmė, dar vadinama aukščiausia bausme, yra valstybės paskirta bausmė, kai vyriausybė ar valstybė įvykdo žmogaus nužudymą kaip teisinę sankciją už tam tikrą nusikaltimą. Nusikaltimas, už kurį gali būti paskiriama mirties bausmė, dažnai vadinamas mirtinu nusikaltimu arba kapitaliniu nusikaltimu.

Pastaraisiais amžiais daugelyje šalių mirties bausmės taikymas ženkliai sumažėjo arba ji iš viso panaikinta. Tai yra ginčytina ir prieštaringa visuomenės, teisės ir žmogaus teisių tema, kuri kelia tiek moralinius, tiek praktinius klausimus.

Trumpa istorija

Mirties bausmė buvo taikoma nuo seniausių civilizacijų — kodeksai Egipte, Mesopotamijoje, Senovės Romoje ir Kinijoje numatė mirtinas sankcijas už įvairius pažeidimus. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujųjų laikų šimtmečiais mirties bausmė buvo plačiai naudojama Europoje ir kitur. XVIII–XIX a. apgyvendėjo abolicionizmo idėjos: filosofai, pavyzdžiui, Cesare Beccaria, kritikavo šį bausmės būdą. XX a. po Antrojo pasaulinio karo ir JT žmogaus teisių iniciatyvų daugelis šalių ėmė mažinti arba panaikinti mirties bausmę, ypač demokratinėse valstybėse ir Europos regione.

Kas šiuo metu taiko arba panaikino mirties bausmę

Maždaug trečdalis pasaulio šalių vis dar turi įstatymus, leidžiančius skirti mirties bausmę. Tarp valstybių, kurios jos taiko ar taikė pastaraisiais metais, dažnai minimos: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinijos Liaudies Respublika, Japonija ir Iranas. Tuo tarpu daug valstybių mirties bausmę panaikino: pavyzdžiui, Kanada, Australija, Meksika ir visos Europos Tarybos narės.

Tarptautiniai stebėtojai dažnai skirsto šalis į tris grupes: visiškai panaikinusios mirties bausmę, praktiškai panaikinusios (įstatymuose gali būti, bet nevykdė per ilgą laiką) ir aktyviai vykdančios. Pagal pastarąją statistiką, apie 75 šalys atsisakė mirties bausmės už visus nusikaltimus, o dar maždaug 20 valstybių laikomos praktiškai panaikinusiomis šią bausmę.

Už kokius nusikaltimus taikoma

Daugumoje valstybių mirties bausmė taikoma už ypač sunkius nusikaltimus, dažniausiai už tyčinį žudikams ir už kitus sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, išprievartavimą arba terorizmą. Tačiau kai kuriose šalyse, ypač autoritarinėse ar totalitarinėse sistemose, mirties bausmė gali būti numatyta ir už mažesnius ar politinius nusikaltimus — pavyzdžiui, vagystes, narkotikų

Vykdymo būdai

Vykdymo praktika skiriasi priklausomai nuo šalies ir istorinio laikotarpio. Dažniausios metodikos yra:

• letalinė injekcija;
• pakabinimas (kabinimas);
• ginkluotoji egzekucija (šaudymas);
• dujų kamerų naudojimas;
• galvos nukerpimas (pvz., kai kuriose teisėse numatytas metodas);
• kitos, rečiau naudojamos praktikos.

Metodų pasirinkimą lemia teisiniai reikalavimai, technologinis pajėgumas, visuomenės nuostatos ir tarptautinė kritika dėl žiaurumo.

Teisinės normos ir tarptautinė teisė

Tarptautinė teisė bei žmogaus teisių instrumentai daro įtaką mirties bausmės taikymui. Vienas svarbiausių dokumentų — Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ICCPR) ir jo papildomos protokolinės nuostatos: Antrasis papildomas protokolas prie ICCPR yra skirtas panaikinti mirties bausmę. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja periodiškai rengia rezoliucijas dėl moratoriumo vykdyti mirties bausmę, o Europos žmogaus teisių sistema ją praktiškai visiškai uždraudė Europos Tarybos narėms.

Be to, tarptautinė teisė numato tam tikras apsaugas: negalima vykdyti mirties bausmės jaunesniems nei 18 metų asmenims, nėščioms moterims ar asmenims, turintiems sunkių proto sutrikimų. Taip pat daugelyje šalių egzistuoja procedūrinės garantijos — teisė į teisingą teismą, apeliaciją ir galimybė ginčyti nuosprendį.

Argumentai už ir prieš

Debatai dėl mirties bausmės apima tiek praktinius, tiek etinius aspektus.

• Argumentai už: šalininkai teigia, kad mirties bausmė gali atitikti retributyvinį teisingumą (bausmė proporcinga sunkiems nusikaltimams), kai kurie teigia apie galimą atgrasymo efektą ir apie teisinį bei visuomeninį saugumą.
• Argumentai prieš: prieštaraujantieji pabrėžia, kad bausmė yra negrįžtama — jei įvyksta teisinė klaida, ji nepasitaisys; kad mirties bausmė gali būti taikoma neteisingai ar šališkai; kad nėra patikimų įrodymų apie aiškų atgrasymo efektą; bei kad ji pažeidžia pagrindines žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę. Praktiniai argumentai taip pat apima aukštas teismo ir vykdymo išlaidas bei psichologinį poveikį vykdytojams ir visuomenei.

Klaidingai nuteistųjų išteisinimas ir teisės apsauga

Per pastaruosius dešimtmečius technologijų pažanga, ypač DNR ekspertizė, atskleidė kelis neteisingus nuteisimus ir išgelbėjo žmonių gyvybes nuo egzekucijos. Tokios bylos stiprina argumentą, kad mirties bausmės taikymas kelia nepataisomą riziką.

Tendencijos ir alternatyvos

Daugelyje pasaulio regionų matomas nuoseklus mirties bausmės taikymo mažėjimas. Kai kurios valstybės įvedė moratoriumus arba pakeitė įstatymus, kad mirties bausmė būtų taikoma tik įstatymo rašyba labai ribotais atvejais. Alternatyvos apima visą gyvenimą trunkantį laisvės atėmimą be galimybės paleidimui (life imprisonment), stipresnes nusikaltimų prevencijos programas ir atkuriamąją (restoratyviąją) teisę, kuri labiau orientuota į aukos ir bendruomenės atstatymą.

Specialios pastabos

Tarptautiniu lygiu ir daugelyje valstybių egzistuoja aiškios ribos: mirties bausmė neturėtų būti taikoma jaunesniems nei 18 metų asmenims, nėščioms moterims, asmenims su sunkiais proto sutrikimais ar tiems, kurie negali suprasti nuosprendžio prigimties. Taip pat daugelis valstybių reikalauja išsamios apeliacijos ir galimybės teisiškai persvarstyti sprendimą.

Apibendrinant, mirties bausmė — sudėtinga ir jautri tema, kurioje susipina teisės, etikos, viešasis saugumas ir tarptautinės žmogaus teisių normos. Pasaulis linksta į mažesnį mirties bausmės taikymą ir didesnį dėmesį procedūriniams saugikliams bei alternatyvoms, tačiau disku­sijos ir toliau tęsiasi.

Mirties formos

Šiandien naudojamos šios vykdymo formos:

• Elektrinė kėdė: Kalinys nužudomas prie galvos ir kojos prijungus stiprų elektros srovės šaltinį.
• Mirtina injekcija: Kalinys apnuodijamas cheminių medžiagų mišiniu, kuris suleidžiamas į jo kūną. Kai kuriose šalyse naudojamos prieštaringai vertinamos cheminės medžiagos. Po to, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo panaikinta mirties bausmė elektros kėdė, nes ji buvo laikoma pernelyg žiauria bausme, ir ją pakeitė mirtina injekcija, šis metodas nuo to laiko tapo plačiausiai naudojamu.
• Šaudymo būrys: Kai kurie žmonės šaudo į kalinį iš šautuvų. Šaudymo būriai dažnai naudojami kareiviams per karus. Vienas ar daugiau šaudančiųjų gali turėti netikrų šovinių, kurie nežudo, kad niekas nežinotų, kuris asmuo paleido šūvį, nužudžiusį žmogų. Sušaudymo būrys yra tradicinė karinė egzekucija. Kartais sušaudomi dezertyrai, išdavikai ir šnipai.
• Pakabinimas: Kaliniui ant kaklo užrišama virvė. Tada jis numetamas iš aukščio. Asmuo gali mirti nuo kaklo sumušimo. Jis gali mirti užspringęs (uždusęs), jei kritimas per mažas arba mazgas blogai padarytas. Jei kritimas per ilgas arba kalinys per sunkus, jam gali būti nuplėšta galva. Japonijoje, Indijoje ir buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose naudojamas kabinimas.
• Dusinimas rankomis arba girliandomis. Šimtus metų girrotos buvo pagrindinė mirties bausmės rūšis Ispanijoje. Iš pradžių nuteistasis buvo nužudomas smogiant jam lazda (ispaniškai - garrote). Vėliau tai peraugo į virvės kilpos uždėjimą ant kaklo. Į kilpą buvo įkišama medinė lazda, kuri buvo sukama ir taip įtempiama, kol nuteistasis buvo uždusinamas.
• Užmėtymas akmenimis: Į kalinį mėtomi akmenys, kol jis miršta. Užmėtymas akmenimis vis dar naudojamas kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse.
• Galvos nukirtimas: Aukos galva nukertama aštriu ašmeniu, pavyzdžiui, kardu, kirviu ar giljotina. Tai buvo tradicinis egzekucijos būdas Vidurio Europoje ir daugelyje kitų vietų. Dekapitacija taip pat vadinama galvos nukirtimu. Dekapitacija vis dar naudojama kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse, tačiau vienintelė šalis, kurioje ji aktyviai naudojama, yra Saudo Arabija.

Manekenui uždedama girnapusė, kad būtų pademonstruota žmogaus padėtis įrenginyje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra mirties bausmė?

K: Kokie yra mirties bausmę taikančių šalių pavyzdžiai?

K: Kokie yra keletas pavyzdžių šalių, kuriose mirties bausmė netaikoma?

K: Kiek šalių praktiškai laikomos mirties bausmės panaikinimo šalimi?

K: Už kokių rūšių nusikaltimus taikoma mirties bausmė?

Klausimas: Kaip dažnai daugumoje šalių vykdomos mirties bausmės?

Paieška pagal raidę