Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra Jungtinių Tautų sutartis. Ji skirta padėti gerinti pilietines teises.

Šios teisės išvardytos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Tai viena svarbiausių tarptautinės žmogaus teisių teisės sutarčių. Paktas buvo priimtas 1966 m. kartu su Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu. Jis įsigaliojo 1976 m. Sutarčiai vykdyti Jungtinės Tautos įsteigė Pilietinių ir politinių teisių komitetą.



Paktas — esmė ir teisinė reikšmė

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra privaloma tarptautinė sutartis, kuria valstybės, jas ratifikavusios, įsipareigoja gerbti, užtikrinti ir saugoti pilietines bei politines teises savo teritorijoje. Paktas kartu su Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu sudaro vadinamąjį tarptautinių žmogaus teisių pamatą.

Pagrindinės teisės, kurias saugo paktas

  • Gyvybės teisė — kiekvieno asmens teisė į gyvybę ir jos apsauga nuo neteisėto atėmimo.
  • Teisė būti apsaugotam nuo kankinimų ir žiauraus elgesio — griežtas kankinimų draudimas.
  • Teisė į asmens laisvę ir saugumą — draudžiamos savavališkos areštinės ir sulaikymai.
  • Teisė į teisingą ir viešą procesą — teisė į teisinę gynybą, teismo nepriklausomumą ir sąžiningą bylos nagrinėjimą.
  • Lygybės prieš įstatymą principas ir draudimas diskriminacijai.
  • Privatumo apsauga — asmeninės ir šeimos gyvenimo neliečiamumo principas.
  • Žodžio, sąžinės, religijos laisvė — teisė laisvai reikšti mintis, tikėjimą ar pasaulėžiūrą.
  • Susirinkimų ir asociacijų laisvė — teisė taikiai susiburti ir steigti bei priklausyti organizacijoms.
  • Politinių teisių užtikrinimas — teisė dalyvauti valstybės valdyme, rinkimuose ir būti renkamam.

Įgyvendinimas ir priežiūra

Paktui įgyvendinti Jungtinės Tautos įsteigė Pilietinių ir politinių teisių komitetą (Human Rights Committee), kuris stebi valstybių šalių vykdymą. Valstybės privalo periodiškai teikti komitetui pranešimus apie priemones, kurių imtasi siekiant įgyvendinti pakto nuostatas. Komitetas rengia pastabas (concluding observations), priima bendrąsias pastabas (General Comments) dėl teisių interpretacijos ir, turėdamas tam įgaliojimus (pvz., pagal Papildomąjį protokolą), gali nagrinėti individualias skundų procedūras.

Papildomi mechanizmai

  • Pirmasis papildomas protokolas prie Pakto suteikia galimybę asmenims kreiptis su individualiomis skundų kompetencija į Pilietinių ir politinių teisių komitetą, jeigu valstybė yra priėmusi šį protokolą.
  • Antrasis papildomas protokolas siekia uždrausti mirties bausmę (kai kuriais atvejais valstybės pasirašo specialius susitarimus), tačiau taikymo pobūdis priklauso nuo konkrečių protokolų ratifikavimo.

Derogacijos per ekstremalias situacijas ir neatskiriamos teisės

Paktas leidžia tam tikromis aplinkybėmis laikinai riboti kai kurias teises esant viešajam pavojui arba išskirtinėms aplinkybėms, tačiau tokioms priemonėms keliami griežti kriterijai: jos turi būti būtinos, laikinos, proporcingos ir nepažeisti kitų tarptautinių įsipareigojimų. Tam tikros teisės yra neatskiriamos ir negali būti ribojamos net ekstremaliomis sąlygomis; tarp jų yra draudimas kankinimų ir kita žiauri, žeminanti ar žiauri prievarta, vergovės draudimas bei pripažinimas asmeniu prieš įstatymą.

Paktas valstybės praktikoje ir reikšmė

Paktas veikia kaip teisinis standartas, kurio laikomasi tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu. Daugelis valstybių įtraukia pakto nuostatas į savo konstitucijas arba nacionalinę teisę, o teismai ir žmogaus teisių ginėjai nuolat remiasi pakto normomis bylose ir analizėse. Nors tarptautinės priežiūros mechanizmai ne visada gali tiesiogiai priversti valstybę pakeisti elgesį, komiteto pastabos, individualių skundų sprendimai ir bendrosios pastabos daro reikšmingą poveikį teisės taikymui, politinių sprendimų argumentavimui ir viešajai diskusijai apie žmogaus teises.

Apibendrinimas

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra kertinė priemonė, užtikrinanti, kad pagrindinės asmens laisvės ir pilietinės teisės būtų pripažintos tarptautiniu mastu ir ginamos valstybės. Jis suteikia teisinį pagrindą asmenims ir visuomenėms reikalauti atsakomybės už teisių pažeidimus ir skatina nuolatinį teisės viršenybės ir žmogaus orumo stiprinimą.