Profesinė sąjunga

Veikla

Profesinės sąjungos daug ką daro savo nariams. Tai apima:

• Kolektyvinės derybos: Profsąjungos lyderiai bendradarbiauja su vadovybe (žmonėmis, kurie valdo įmonę), kad būtų sudaryta sutartis, pagal kurią darbuotojai gautų tai, ko jie nori. Taip yra todėl, kad profsąjungų lyderiai gali grasinti streikais.
• Privalumai: Ankstyvosios profsąjungos savo nariams mokėdavo bedarbio pašalpą, jei jie susižeisdavo darbe, būdavo neteisingai atleidžiami iš darbo ar susirgdavo. Šiandien tai paprastai daro vyriausybė. Profesinės sąjungos taip pat gali suteikti savo nariams advokatą, kuris jiems atstovautų, jei kada nors būtų iškelta byla teisme arba jie būtų apkaltinti nusikaltimu.
• Politika: Profsąjungos dažnai siekia, kad būtų priimti joms naudingi įstatymai. Kai kurie renka pinigus profsąjungoms palankiems politikams. Jos taip pat lobizuoja už įstatymus, kurie padeda profsąjungoms. Kai kurios politinės partijos yra labai artimos profesinėms sąjungoms, pavyzdžiui, leiboristų partija Jungtinėje Karalystėje.

Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnyje užtikrinama teisė steigti profesines sąjungas, stoti į jas ir streikuoti.

Streikai

Jei kolektyvinės derybos nepadeda, profsąjungos savo reikalavimams įgyvendinti dažnai pasitelkia streikus. Tačiau paprastai užtenka tik grasinimo streiku: daugiau kaip 98 proc. profsąjungų sutarčių pratęsiama be streiko.

Istorija

Profesinės sąjungos yra viduramžių laikų amatininkų cechų palikuonys. Šiuos cechus sudarė nepriklausomi kvalifikuoti darbininkai (arba amatininkai), kurie mokėsi ir įgijo kvalifikaciją ceche.

Didžiosios Britanijos profesinės sąjungos 1750-1850 m.

Profesinė sąjunga - tai įvairių profesijų atstovų, norinčių išsaugoti ir pagerinti savo darbo vietas, darbo ir gyvenimo sąlygas, susivienijimas. Profesinės sąjungos nariai paprastai dirba toje pačioje pramonės šakoje.

Galiausiai Didžiosios Britanijos vyriausybės ir darbdaviai pripažino profesines sąjungas kaip įprastą gyvenimo faktą, tačiau dėl to teko daug kovoti. Profesinių sąjungų pripažinimas nebuvo atsitiktinis; jis įvyko, kai britų pramonė buvo labiausiai pasitikinti savimi, o nuolatinis ekonomikos augimas nuslopino revoliucinį entuziazmą. Tuo pat metu darbdaviai galėjo išpirkti nepasitenkinimą didesniais atlyginimais ir geresnėmis darbo sąlygomis.

Tai nereiškė, kad profsąjungos patiko establišmentui. Tiesą sakant, profesinės sąjungos turėjo stengtis sukurti gerą įvaizdį Viktorijos vidurio laikotarpiu, kad pelnytų toleranciją ir pripažinimą. Tačiau XIX a. pradžioje profesinių sąjungų ateitis nebuvo aiški.

Profesinių sąjungų raida

Profesinės sąjungos Britanijoje vystėsi lėtai, tačiau jų ištakos siekia viduramžius. Viduramžių miestuose ir kaimuose pradėjo kurtis profesinės gildijos. Tiek meistras, tiek darbininkai buvo priskiriami tam tikro amato cechui.

1563 m. Elžbietos 1 vyriausybė priėmė Artifikatorių statutą. Statutas turėjo neigiamų padarinių, pavyzdžiui, neleido pameistriams ieškoti darbo už savo parapijos ribų, tačiau turėjo ir teigiamų padarinių, pavyzdžiui, įpareigojo taikos teisėjus palaikyti pragyvenimo lygį ir prižiūrėti pameistrius savo apygardoje. Tai reiškė, kad amatininkai gavo tam tikrą valstybės apsaugą.

XIX a. požiūris pasikeitė. Žmonės nekentė valdžios kišimosi į jų verslą. Didėjant gyventojų skaičiui, didėjo ir įmonių dydis, todėl darbdaviai nebegalėjo palaikyti asmeninių santykių su kiekvienu darbuotoju. Todėl 1813 m. Statutas buvo panaikintas. Dabar darbininkai pradėjo burtis į profesinius klubus ir asociacijas, kad apsaugotų pramoninius ir asmeninius interesus.

Ankstyvosios profesinės sąjungos buvo skirtos tik kvalifikuotiems amatininkams. Šios amatininkų profesinės sąjungos arba "draugijos" daugiausia buvo steigiamos tarp batsiuvių, spaustuvininkų ir mechanikų. Amatų profesinės sąjungos išsiskyrė tuo, kad jos turėjo:

1. Socialinės išmokos.
2. Pameistrystės taisyklės - naujų profesijos atstovų skaičius buvo griežtai ribojamas.
3. Registracijos mokesčiai.
4. Kolektyvinės derybos su darbuotojais dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo.

Amatų draugijos turėjo tik kelis narius ir apsiribojo tam tikru amatu tam tikrame mieste. Nariai paprastai buvo raštingi ir racionalūs. Tikroji draugija paprastai buvo įsikūrusi viešajame name, kuriame vykdavo susirinkimai ir pan.

Draugiškos draugijos

Jos skyrėsi nuo profesinių sąjungų, tačiau turėjo tam tikrų bendrų funkcijų. Draugiškos draugijos buvo savitarpio pagalbos organizacijos. Už stojamąjį mokestį jos teikė finansinę paramą darbuotojams, pavyzdžiui, mirties ar ligos atveju. Paprastai jos veikė vietoje; 1820 m. Tainsaido grafystėje veikė 165 draugijos, kuriose iš viso buvo 10 000 narių. Palaipsniui draugijos ar darbininkų grupės buvo jungiamos į didesnes organizacijas, vadinamas "kombinacijomis". Jos ne tik mokėjo pašalpas, bet ir tapo kovingesnės, ėmė lobizuoti už geresnes sąlygas, didesnį darbo užmokestį ir pan. Darbuotojai taip pat galėjo teikti peticijas parlamentui, kai turėjo konkrečių nusiskundimų, pavyzdžiui, dėl darbo sąlygų ar darbo užmokesčio. XVIII a. šie profesiniai klubai tapo agresyvesni ir galingesni. Mažos grupės jungėsi į "kombinacijas" ir vykdė kampanijas, siekdamos pagerinti darbo sąlygas ir reikalaudamos didesnio darbo užmokesčio. Kai kurie susivienijimai organizavo vietinius streikus.

Kombinuotieji aktai

Vyriausybė suprato, kad reikia kažką daryti dėl derinių. Aristokratija nerimavo dėl kombinacijų skaičiaus ir galios. Prancūzijos revoliucija juos tik dar labiau išgąsdino. Dėl minėtos situacijos 1799 ir 1800 m. buvo priimti Kombinacijų įstatymai. Šiais aktais buvo uždrausta darbo sąjungoms jungtis ir agituoti už geresnes darbo sąlygas ir darbo užmokesčio didinimą. Jei darbininkai pažeisdavo šį naująjį įstatymą, jie galėjo būti pasodinti į kalėjimą iki 3 mėnesių. Šis įstatymas buvo griežtai vykdomas.

Kombinuotieji aktai buvo mažai sėkmingi, profesinė sąjunga paprasčiausiai veikė slapta. E. P. Thomsonas teigė, kad profesinių sąjungų skaičius netgi padidėjo. Kai kurios profesinės sąjungos vadinosi "draugiškomis draugijomis" ir taip tęsė veiklą. 1823 m. Londono siuvėjas Francis Place'as vadovavo judėjimui už profesinių sąjungų panaikinimą. Remiant parlamento nariui Džozefui Hume'ui, vyriausybė buvo įtikinta sudaryti parlamentinį komitetą, kuris išnagrinėtų panaikinimo klausimą. Vyriausybė nebebijojo revoliucijos, kombinacijos ir taikios derybos dabar atrodė priimtinos. Komitetas rekomendavo panaikinti Kombinacijų įstatymus, ir parlamentas ėmėsi atitinkamų veiksmų. Kombinacijų aktai buvo panaikinti 1824 m. Dabar profesinės sąjungos buvo teisėtos.

Visoje šalyje greitai prasidėjo streikai. Tuomet vyriausybė nusprendė priimti 1825 m. Kombinacijų įstatymą, kuriuo buvo leista steigti profesines sąjungas, tačiau joms nebuvo suteikta teisė rengti protestus.

Ankstyvojo profesinių sąjungų judėjimo problemos

Profesinės sąjungos susidūrė su nemažai problemų jas kuriant ir organizuojant:

1. Prevenciniai teisės aktai (įstatymai ir kt.), ypač 1799-1800 m. Kombinaciniai įstatymai 2. Namų darbo sistemos paplitimas. 3. Darbdavio ir namų ūkio darbuotojo interesų tapatumas (namų ūkio darbuotojai bendravo tik su darbdaviu, o ne su kitais darbuotojais - darbdaviai laikėsi "paternalistinio" požiūrio į savo darbuotojus). 4. Darbdavio ir namų ūkio darbuotojo interesų tapatumas. Gamykliniai darbai XIX a. pradžioje nebuvo išvystyti. Vos tik pradėjus veikti fabrikams, atsirado "darbininkų klasės". Tradiciniai darbdavio ir darbuotojų pasitikėjimo ryšiai vėliau ėmė nykti ir darbininkai ėmė burtis į klubus. 5. Vyriausybės baimės. Vyriausybė manė, kad visi darbo žmonės gali susiburti į klubus ir masiškai reaguoti į socialinius pokyčius, išgąsdino valdžią. Valdančiosios klasės "kombinacijas" siejo su revoliucija. Daugybe 1700-1800 m. priimtų Kombinavimo aktų siekta užkirsti kelią profesinių sąjungų kūrimuisi.

Ankstyvosios nacionalinės profesinės sąjungos

1820-aisiais plito idėja sukurti nacionalinę sąjungą.

1829 m. Mančesteryje medvilnės verpėjas Johnas Doherty sušaukė konferenciją Meno saloje, kad aptartų nacionalinės profesinės sąjungos idėją. Tada jis įkūrė Didžiąją visuotinę Didžiosios Britanijos ir Airijos verpėjų sąjungą. Kitų metų liepą jis įkūrė Nacionalinę darbo apsaugos asociaciją, kurią turėjo sudaryti daugumos profesijų atstovai. 1831 m. asociacija iširo; daugiausia dėl prastų ryšių, dėl kurių buvo neįmanoma organizuoti renginių.

Robertas Owenas ir GNCTU

1834 m. vasario mėn. buvo įkurta Didžioji nacionalinė konsoliduota profesinė sąjunga, daugiausia Roberto Oweno pastangomis. Owenas svajojo apie socialistinę visuomenę ir tikėjosi, kad nacionalinė sąjunga padės tai įgyvendinti.

Robertas Owenas buvo svarbi figūra kuriant GNCTU. Owenas ir Doherty buvo bendraminčiai, o GNCTU buvo įkurta Doherty Didžiosios bendrosios sąjungos pagrindu. Šiai sąjungai didelę įtaką darė owenistų socializmas.

Kodėl buvo įkurta GNCTU?

GNCTU tikslai buvo tiesmuki ir tradiciški, todėl buvo siekiama streikuoti:

1. pagerinti darbo užmokestį ir (arba) sąlygas;
2. apsaugoti darbuotojus nuo bet kokio darbo užmokesčio ir (arba) sąlygų blogėjimo.

GNCTU nesėkmė

Ginčijamasi, ar jo sąjunga buvo sėkminga. Ji truko tik šešis mėnesius (nuo 1834 m. vasario iki rugpjūčio mėn.). Owenas teigė, kad joje buvo apie pusė milijono narių, tačiau kitais skaičiavimais jų buvo apie 16 000.

Sąjungai nepavyko dėl kelių priežasčių. Owenas iš tikrųjų nesuprato ir nesugebėjo įsijausti į darbininkų, kurie iš tiesų buvo labai susirūpinę, kančias. Visi darbininkai pasisakė už kovingus veiksmus, tačiau Owenas pirmenybę teikė nuosekliam, labiau teisiniam požiūriui. Dėl GNTCU dydžio taip pat buvo sunku organizuoti bet kokius streikus. Dar viena problema buvo ta, kad daugelis darbdavių draudė savo darbuotojams stoti į GNTCU ir neleido jiems dirbti, jei jie nepasirašydavo dokumento, kuriuo atsisakydavo šios organizacijos.

Tolpudlio kankiniai

1834 m. vasarį šeši Tolpuddlo (Dorseto valstija) darbininkai įsteigė profsąjungą. Vidutinei šeimai išgyventi reikėjo 13 šilingų, tačiau vyrams buvo mokami tik 9 šilingai. George'o Lovelesso vadovaujami ūkio darbininkai kovojo už didesnį darbo užmokestį. Žemės savininkas Džeimsas Framptonas (James Frampton) buvo pasiryžęs sustabdyti protesto akcijas; jis pranešė apie grupę vidaus reikalų ministrui lordui Melburnui (Lord Melbourne). Vyrai buvo suimti, teisiami ir nuteisti septyneriems metams. Teisėjas sakė, kad taip pasielgė norėdamas parodyti jiems pavyzdį dėl tautos stabilumo. Vyrai tapo žinomi kaip Tolpudlio kankiniai, ir teisėjo noras buvo įvykdytas. Parama GNCTU smarkiai sumažėjo ir iki 1834 m. rugpjūčio mėn. ji žlugo.

Profesinės sąjungos 1835-1850 m.

Ortodoksų nuomone, po GNCTU žlugimo profsąjungų veikla praktiškai sustojo kitiems 15 metų, o daugelis darbuotojų įsitraukė į alternatyvias Chartizmo reformas. Tačiau kvalifikuotų amatininkų profesinės sąjungos klestėjo, o ketvirtojo dešimtmečio pradžioje profesinėms sąjungoms priklausė apie 100 000 narių.

Kritika

Profesinės sąjungos kritikuojamos dėl to, kad didina darbuotojų išlaidas. Dėl to esą bus įdarbinama mažiau žmonių. Profsąjunga taip pat gali apsaugoti darbuotojus, kurie, darbdavio nuomone, nėra pakankamai produktyvūs. Pavyzdžiui, daugelis profsąjungų saugo darbuotojus, kurie ilgą laiką dirbo tam tikrą darbą, nuo nubaudimo ar atleidimo iš darbo, net jei nauji darbuotojai dirba greičiau.

Kai kurios profesinės sąjungos taip pat yra susijusios su organizuotu nusikalstamumu, politine korupcija ar net su darbuotojų, kuriems jos atstovauja, darbdaviais.

Susijęs puslapis

• Susirinkimų laisvė