Profesinė sąjunga: apibrėžimas, teisės, vaidmuo ir istorija
Sužinokite, kas yra profesinė sąjunga, jos teisės, vaidmuo darbo rinkoje ir istorija — išsamus gidas darbuotojų teisių gynimui ir kolektyvinėms deryboms.
Profesinė sąjunga (angl. trade union, JAV – profsąjunga) yra organizacija arba darbuotojų grupė, susivienijusi derėtis dėl darbo užmokesčio, darbo valandų, išmokų ir darbo sąlygų. Profesinių sąjungų nariai ir jų šalininkai teigia, kad jos yra būtinos, nes darbdaviai siekia mažinti sąnaudas ir kartais linkę silpninti darbuotojų teises. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokios organizacijos dažnai vadinamos darbo sąjungomis.
Didžiojoje Britanijoje vartojamas terminas trades union (daugiskaita: profesinės sąjungos), nes jos jungė skirtingų profesijų atstovus. Pavyzdžiui, prie garvežio variklio dirbo du vyrai: mašinistas ir kūrikas. Mašinistas buvo kvalifikuotas ir jam mokėdavo daug daugiau nei kūrikui — tai buvo dvi skirtingos profesijos. Kai jie susijungė į Asocijuotą lokomotyvų mašinistų ir gaisrininkų draugiją (ASLEF), jų derybos su vadovybe vyko kartu. Kita profsąjunga – Nacionalinė geležinkelininkų sąjunga (National Union of Railwaymen, NUR) – rūpinosi kitais geležinkelio kompanijų darbuotojais; tai buvo įvairių profesijų atstovų organizacija.
Teisinis pagrindas ir teisės
Profesinių sąjungų teisės ir statusas priklauso nuo šalies įstatymų. Daugelyje valstybių egzistuoja pagrindinės garantijos:
- teisė laisvai organizuotis ir steigti profesines sąjungas;
- teisė dalyvauti kolektyvinėse derybose su darbdaviu;
- teisė sudaryti kolektyvines sutartis (kolektyvinės darbo sutartys, garantuojančios atlyginimą, darbo laiką, atostogas ir kt.);
- teisė streikuoti kaip paskutinė priemonė ginant profesinius interesus (streiko teisė dažnai reglamentuojama ir turi teisinius apribojimus).
Tarptautiniu mastu šias teises skatina tarptautinės institucijos, pavyzdžiui, Tarptautinė darbo organizacija (ILO), kuri propaguoja laisvės asociacijai ir kolektyviniam derėjimuisi principus.
Vaidmuo ir funkcijos
Profesinės sąjungos atlieka keletą pagrindinių funkcijų:
- Kolektyvinės derybos: derybos dėl atlyginimų, darbo sąlygų ir socialinių garantijų;
- Darbuotojų atstovavimas: gina narių interesus teisme, administracijoje ar per derybas;
- Saugos ir sveikatos priežiūra: stebi saugaus darbo laikymąsi, inicijuoja prevencines priemones;
- Mokymai ir švietimas: organizuoja profesinį rengimą, kursus ir informacines kampanijas;
- Socialinis dialogas: dalyvauja valstybinėse arba pramonės šakos socialinio dialogo institucijose, formuoja darbo rinkos politiką;
- Solidarumas: remia kitų sektorių ar tarptautines sąjungas, vykdo humanitarinę ar politinę veiklą.
Struktūra ir narystė
Profesinės sąjungos būna įvairių tipų ir dydžių: nuo mažų vienos įmonės organizacijų iki didelių nacionalinių konfederacijų. Dažniausiai egzistuoja tokia struktūra:
- vietinės ar įmonės lygmens skyriai (shop stewards);
- sektorinės arba pramonės šakos sąjungos;
- nacionalinės konfederacijos, apjungiančios kelias sektorių sąjungas;
- tarptautinės organizacijos ir federacijos, koordinuojančios veiklą keliuose regionuose ar šalyse.
Narių prieaugis ir išlaikymas priklauso nuo sąjungos gebėjimo pasiekti apčiuopiamos naudos: geresnių darbo sąlygų, teisinės pagalbos ir veiksmingų derybų.
Veiklos formos: derybos, streikai, kitos priemonės
Profesinės sąjungos naudoja įvairias priemones savo tikslams pasiekti:
- Kolektyvinės derybos – pagrindinis mechanizmas reglamentuoti darbo santykius;
- Streikai ir darbo sustabdymas – dažnai paskutinė, bet veiksminga priemonė; streikai reglamentuojami įstatymuose;
- Peticijos, protestai ir kampanijos – viešasis spaudimas darbdaviams arba politikams;
- Teisinė gynyba – pagalba nariams ginant darbuotojų teises;
- Dialogas su valdžia – dalyvavimas darbo rinkos ir socialinės politikos formavime.
Istorija — nuo gildijų iki pramoninių sąjungų
Profesinių sąjungų istorija turi ilgą eigą. Ankstyvosios formos – amatininkų gildijos – egzistavo jau viduramžiais, tačiau modernios profesinės sąjungos susiformavo kartu su pramonine revoliucija XIX a., kai darbo sąlygos fabrikuose tapo itin sunkios. Darbuotojai ėmė jungtis, kad kartu galėtų efektyviau ginti savo teises.
Didžiojoje Britanijoje ir JAV pirmosios industrinės sąjungos ėmė kurtis XIX a. viduryje–pabaigoje. Kaip minėta anksčiau, britų terminas trades union atsirado todėl, kad sąjungos jungė skirtingų amatų atstovus. Konkrečios organizacijos, tokios kaip ASLEF ar NUR, parodo, kaip profesinės sąjungos galėjo atstovauti tiek specifines profesijas, tiek platesnį darbuotojų ratą.
XX a. profesinės sąjungos tapo svarbiais socialinio ir politinio gyvenimo dalyviais: jos dalyvavo kuriant darbo teisę, sveikatos apsaugos sistemas, pensijų mechanizmus ir kitus socialinius garantus. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių susidarė socialinio dialogo tradicijos, kur darbdaviai, darbuotojai ir valstybė kartu sprendžia darbo rinkos klausimus.
Argumentai už ir prieš profesines sąjungas
- Argumentai už: stipresnės derybinės pozicijos darbuotojams, geresnės darbo sąlygos ir atlyginimai, teisinė pagalba, socialinė apsauga ir stabilumas darbo rinkoje.
- Kritika ir iššūkiai: kai kur kritikuojama dėl biurokratijos, politizacijos, kartais – narių poreikių neatitinkančių sprendimų. Taip pat profesinės sąjungos susiduria su iššūkiais dėl globalizacijos, decentralizacijos, darbo rinkos elastingumo ir augančios gig ekonomikos.
Tarptautiškumas ir šiandienos iššūkiai
Šiandien profesinės sąjungos veikia ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu. Tarptautinės federacijos ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos koordinuoja veiklą, dalijasi informacija ir remia kitos šalies darbuotojus. Pagrindiniai šiandienos iššūkiai:
- globalios tiekimo grandinės ir vienos šalies derybų ribotumas;
- automatizacija, technologijų pažanga ir darbo vietų pokyčiai;
- neformalus ir laikinas darbas, kuris apsunkina tradicinį narių renkamo modelį;
- teisės aktų kaita ir politinė aplinka, turinti įtakos derybų galimybėms.
Tačiau profesinės sąjungos ir toliau lieka pagrindiniu mechanizmu, per kurį darbuotojai gali veiksmingai susitarti su darbdaviais ir ginti savo teises bei interesus.
Praktiniai patarimai darbuotojams
- susipažinkite su savo teise į organizavimąsi ir vietinės profesinės sąjungos taisyklėmis;
- jei kyla darbo sąlygų ar atlyginimo problemų, kreipkitės į darbo atstovus arba kolektyvinės sutarties atstovus;
- vertinkite narystės naudą: teisinė pagalba, derybinė parama, mokymai;
- jeigu nėra profesinės sąjungos jūsų įmonėje, apsvarstykite galimybę iniciatyviai susiderėti su kolegomis dėl bendros organizacijos įkūrimo.
Pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos demonstrantai, kuriuos sulaiko kareiviai per 1912 m. Lorenso tekstilės streiką Lorense, Masačusetso valstijoje.
Veikla
Profesinės sąjungos daug ką daro savo nariams. Tai apima:
- Kolektyvinės derybos: Profsąjungos lyderiai bendradarbiauja su vadovybe (žmonėmis, kurie valdo įmonę), kad būtų sudaryta sutartis, pagal kurią darbuotojai gautų tai, ko jie nori. Taip yra todėl, kad profsąjungų lyderiai gali grasinti streikais.
- Privalumai: Ankstyvosios profsąjungos savo nariams mokėdavo bedarbio pašalpą, jei jie susižeisdavo darbe, būdavo neteisingai atleidžiami iš darbo ar susirgdavo. Šiandien tai paprastai daro vyriausybė. Profesinės sąjungos taip pat gali suteikti savo nariams advokatą, kuris jiems atstovautų, jei kada nors būtų iškelta byla teisme arba jie būtų apkaltinti nusikaltimu.
- Politika: Profsąjungos dažnai siekia, kad būtų priimti joms naudingi įstatymai. Kai kurie renka pinigus profsąjungoms palankiems politikams. Jos taip pat lobizuoja už įstatymus, kurie padeda profsąjungoms. Kai kurios politinės partijos yra labai artimos profesinėms sąjungoms, pavyzdžiui, leiboristų partija Jungtinėje Karalystėje.
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnyje užtikrinama teisė steigti profesines sąjungas, stoti į jas ir streikuoti.
Streikai
Jei kolektyvinės derybos nepadeda, profsąjungos savo reikalavimams įgyvendinti dažnai pasitelkia streikus. Tačiau paprastai užtenka tik grasinimo streiku: daugiau kaip 98 proc. profsąjungų sutarčių pratęsiama be streiko.
Istorija
Profesinės sąjungos yra viduramžių laikų amatininkų cechų palikuonys. Šiuos cechus sudarė nepriklausomi kvalifikuoti darbininkai (arba amatininkai), kurie mokėsi ir įgijo kvalifikaciją ceche.
Didžiosios Britanijos profesinės sąjungos 1750-1850 m.
Profesinė sąjunga - tai įvairių profesijų atstovų, norinčių išsaugoti ir pagerinti savo darbo vietas, darbo ir gyvenimo sąlygas, susivienijimas. Profesinės sąjungos nariai paprastai dirba toje pačioje pramonės šakoje.
Galiausiai Didžiosios Britanijos vyriausybės ir darbdaviai pripažino profesines sąjungas kaip įprastą gyvenimo faktą, tačiau dėl to teko daug kovoti. Profesinių sąjungų pripažinimas nebuvo atsitiktinis; jis įvyko, kai britų pramonė buvo labiausiai pasitikinti savimi, o nuolatinis ekonomikos augimas nuslopino revoliucinį entuziazmą. Tuo pat metu darbdaviai galėjo išpirkti nepasitenkinimą didesniais atlyginimais ir geresnėmis darbo sąlygomis.
Tai nereiškė, kad profsąjungos patiko establišmentui. Tiesą sakant, profesinės sąjungos turėjo stengtis sukurti gerą įvaizdį Viktorijos vidurio laikotarpiu, kad pelnytų toleranciją ir pripažinimą. Tačiau XIX a. pradžioje profesinių sąjungų ateitis nebuvo aiški.
Profesinių sąjungų raida
Profesinės sąjungos Britanijoje vystėsi lėtai, tačiau jų ištakos siekia viduramžius. Viduramžių miestuose ir kaimuose pradėjo kurtis profesinės gildijos. Tiek meistras, tiek darbininkai buvo priskiriami tam tikro amato cechui.
1563 m. Elžbietos 1 vyriausybė priėmė Artifikatorių statutą. Statutas turėjo neigiamų padarinių, pavyzdžiui, neleido pameistriams ieškoti darbo už savo parapijos ribų, tačiau turėjo ir teigiamų padarinių, pavyzdžiui, įpareigojo taikos teisėjus palaikyti pragyvenimo lygį ir prižiūrėti pameistrius savo apygardoje. Tai reiškė, kad amatininkai gavo tam tikrą valstybės apsaugą.
XIX a. požiūris pasikeitė. Žmonės nekentė valdžios kišimosi į jų verslą. Didėjant gyventojų skaičiui, didėjo ir įmonių dydis, todėl darbdaviai nebegalėjo palaikyti asmeninių santykių su kiekvienu darbuotoju. Todėl 1813 m. Statutas buvo panaikintas. Dabar darbininkai pradėjo burtis į profesinius klubus ir asociacijas, kad apsaugotų pramoninius ir asmeninius interesus.
Ankstyvosios profesinės sąjungos buvo skirtos tik kvalifikuotiems amatininkams. Šios amatininkų profesinės sąjungos arba "draugijos" daugiausia buvo steigiamos tarp batsiuvių, spaustuvininkų ir mechanikų. Amatų profesinės sąjungos išsiskyrė tuo, kad jos turėjo:
- Socialinės išmokos.
- Pameistrystės taisyklės - naujų profesijos atstovų skaičius buvo griežtai ribojamas.
- Registracijos mokesčiai.
- Kolektyvinės derybos su darbuotojais dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo.
Amatų draugijos turėjo tik kelis narius ir apsiribojo tam tikru amatu tam tikrame mieste. Nariai paprastai buvo raštingi ir racionalūs. Tikroji draugija paprastai buvo įsikūrusi viešajame name, kuriame vykdavo susirinkimai ir pan.
Draugiškos draugijos
Jos skyrėsi nuo profesinių sąjungų, tačiau turėjo tam tikrų bendrų funkcijų. Draugiškos draugijos buvo savitarpio pagalbos organizacijos. Už stojamąjį mokestį jos teikė finansinę paramą darbuotojams, pavyzdžiui, mirties ar ligos atveju. Paprastai jos veikė vietoje; 1820 m. Tainsaido grafystėje veikė 165 draugijos, kuriose iš viso buvo 10 000 narių. Palaipsniui draugijos ar darbininkų grupės buvo jungiamos į didesnes organizacijas, vadinamas "kombinacijomis". Jos ne tik mokėjo pašalpas, bet ir tapo kovingesnės, ėmė lobizuoti už geresnes sąlygas, didesnį darbo užmokestį ir pan. Darbuotojai taip pat galėjo teikti peticijas parlamentui, kai turėjo konkrečių nusiskundimų, pavyzdžiui, dėl darbo sąlygų ar darbo užmokesčio. XVIII a. šie profesiniai klubai tapo agresyvesni ir galingesni. Mažos grupės jungėsi į "kombinacijas" ir vykdė kampanijas, siekdamos pagerinti darbo sąlygas ir reikalaudamos didesnio darbo užmokesčio. Kai kurie susivienijimai organizavo vietinius streikus.
Kombinuotieji aktai
Vyriausybė suprato, kad reikia kažką daryti dėl derinių. Aristokratija nerimavo dėl kombinacijų skaičiaus ir galios. Prancūzijos revoliucija juos tik dar labiau išgąsdino. Dėl minėtos situacijos 1799 ir 1800 m. buvo priimti Kombinacijų įstatymai. Šiais aktais buvo uždrausta darbo sąjungoms jungtis ir agituoti už geresnes darbo sąlygas ir darbo užmokesčio didinimą. Jei darbininkai pažeisdavo šį naująjį įstatymą, jie galėjo būti pasodinti į kalėjimą iki 3 mėnesių. Šis įstatymas buvo griežtai vykdomas.
Kombinuotieji aktai buvo mažai sėkmingi, profesinė sąjunga paprasčiausiai veikė slapta. E. P. Thomsonas teigė, kad profesinių sąjungų skaičius netgi padidėjo. Kai kurios profesinės sąjungos vadinosi "draugiškomis draugijomis" ir taip tęsė veiklą. 1823 m. Londono siuvėjas Francis Place'as vadovavo judėjimui už profesinių sąjungų panaikinimą. Remiant parlamento nariui Džozefui Hume'ui, vyriausybė buvo įtikinta sudaryti parlamentinį komitetą, kuris išnagrinėtų panaikinimo klausimą. Vyriausybė nebebijojo revoliucijos, kombinacijos ir taikios derybos dabar atrodė priimtinos. Komitetas rekomendavo panaikinti Kombinacijų įstatymus, ir parlamentas ėmėsi atitinkamų veiksmų. Kombinacijų aktai buvo panaikinti 1824 m. Dabar profesinės sąjungos buvo teisėtos.
Visoje šalyje greitai prasidėjo streikai. Tuomet vyriausybė nusprendė priimti 1825 m. Kombinacijų įstatymą, kuriuo buvo leista steigti profesines sąjungas, tačiau joms nebuvo suteikta teisė rengti protestus.
Ankstyvojo profesinių sąjungų judėjimo problemos
Profesinės sąjungos susidūrė su nemažai problemų jas kuriant ir organizuojant:
1. Prevenciniai teisės aktai (įstatymai ir kt.), ypač 1799-1800 m. Kombinaciniai įstatymai 2. Namų darbo sistemos paplitimas. 3. Darbdavio ir namų ūkio darbuotojo interesų tapatumas (namų ūkio darbuotojai bendravo tik su darbdaviu, o ne su kitais darbuotojais - darbdaviai laikėsi "paternalistinio" požiūrio į savo darbuotojus). 4. Darbdavio ir namų ūkio darbuotojo interesų tapatumas. Gamykliniai darbai XIX a. pradžioje nebuvo išvystyti. Vos tik pradėjus veikti fabrikams, atsirado "darbininkų klasės". Tradiciniai darbdavio ir darbuotojų pasitikėjimo ryšiai vėliau ėmė nykti ir darbininkai ėmė burtis į klubus. 5. Vyriausybės baimės. Vyriausybė manė, kad visi darbo žmonės gali susiburti į klubus ir masiškai reaguoti į socialinius pokyčius, išgąsdino valdžią. Valdančiosios klasės "kombinacijas" siejo su revoliucija. Daugybe 1700-1800 m. priimtų Kombinavimo aktų siekta užkirsti kelią profesinių sąjungų kūrimuisi.
Ankstyvosios nacionalinės profesinės sąjungos
1820-aisiais plito idėja sukurti nacionalinę sąjungą.
1829 m. Mančesteryje medvilnės verpėjas Johnas Doherty sušaukė konferenciją Meno saloje, kad aptartų nacionalinės profesinės sąjungos idėją. Tada jis įkūrė Didžiąją visuotinę Didžiosios Britanijos ir Airijos verpėjų sąjungą. Kitų metų liepą jis įkūrė Nacionalinę darbo apsaugos asociaciją, kurią turėjo sudaryti daugumos profesijų atstovai. 1831 m. asociacija iširo; daugiausia dėl prastų ryšių, dėl kurių buvo neįmanoma organizuoti renginių.
Robertas Owenas ir GNCTU
1834 m. vasario mėn. buvo įkurta Didžioji nacionalinė konsoliduota profesinė sąjunga, daugiausia Roberto Oweno pastangomis. Owenas svajojo apie socialistinę visuomenę ir tikėjosi, kad nacionalinė sąjunga padės tai įgyvendinti.
Robertas Owenas buvo svarbi figūra kuriant GNCTU. Owenas ir Doherty buvo bendraminčiai, o GNCTU buvo įkurta Doherty Didžiosios bendrosios sąjungos pagrindu. Šiai sąjungai didelę įtaką darė owenistų socializmas.
Kodėl buvo įkurta GNCTU?
GNCTU tikslai buvo tiesmuki ir tradiciški, todėl buvo siekiama streikuoti:
- pagerinti darbo užmokestį ir (arba) sąlygas;
- apsaugoti darbuotojus nuo bet kokio darbo užmokesčio ir (arba) sąlygų blogėjimo.
GNCTU nesėkmė
Ginčijamasi, ar jo sąjunga buvo sėkminga. Ji truko tik šešis mėnesius (nuo 1834 m. vasario iki rugpjūčio mėn.). Owenas teigė, kad joje buvo apie pusė milijono narių, tačiau kitais skaičiavimais jų buvo apie 16 000.
Sąjungai nepavyko dėl kelių priežasčių. Owenas iš tikrųjų nesuprato ir nesugebėjo įsijausti į darbininkų, kurie iš tiesų buvo labai susirūpinę, kančias. Visi darbininkai pasisakė už kovingus veiksmus, tačiau Owenas pirmenybę teikė nuosekliam, labiau teisiniam požiūriui. Dėl GNTCU dydžio taip pat buvo sunku organizuoti bet kokius streikus. Dar viena problema buvo ta, kad daugelis darbdavių draudė savo darbuotojams stoti į GNTCU ir neleido jiems dirbti, jei jie nepasirašydavo dokumento, kuriuo atsisakydavo šios organizacijos.
Tolpudlio kankiniai
1834 m. vasarį šeši Tolpuddlo (Dorseto valstija) darbininkai įsteigė profsąjungą. Vidutinei šeimai išgyventi reikėjo 13 šilingų, tačiau vyrams buvo mokami tik 9 šilingai. George'o Lovelesso vadovaujami ūkio darbininkai kovojo už didesnį darbo užmokestį. Žemės savininkas Džeimsas Framptonas (James Frampton) buvo pasiryžęs sustabdyti protesto akcijas; jis pranešė apie grupę vidaus reikalų ministrui lordui Melburnui (Lord Melbourne). Vyrai buvo suimti, teisiami ir nuteisti septyneriems metams. Teisėjas sakė, kad taip pasielgė norėdamas parodyti jiems pavyzdį dėl tautos stabilumo. Vyrai tapo žinomi kaip Tolpudlio kankiniai, ir teisėjo noras buvo įvykdytas. Parama GNCTU smarkiai sumažėjo ir iki 1834 m. rugpjūčio mėn. ji žlugo.
Profesinės sąjungos 1835-1850 m.
Ortodoksų nuomone, po GNCTU žlugimo profsąjungų veikla praktiškai sustojo kitiems 15 metų, o daugelis darbuotojų įsitraukė į alternatyvias Chartizmo reformas. Tačiau kvalifikuotų amatininkų profesinės sąjungos klestėjo, o ketvirtojo dešimtmečio pradžioje profesinėms sąjungoms priklausė apie 100 000 narių.
Kritika
Profesinės sąjungos kritikuojamos dėl to, kad didina darbuotojų išlaidas. Dėl to esą bus įdarbinama mažiau žmonių. Profsąjunga taip pat gali apsaugoti darbuotojus, kurie, darbdavio nuomone, nėra pakankamai produktyvūs. Pavyzdžiui, daugelis profsąjungų saugo darbuotojus, kurie ilgą laiką dirbo tam tikrą darbą, nuo nubaudimo ar atleidimo iš darbo, net jei nauji darbuotojai dirba greičiau.
Kai kurios profesinės sąjungos taip pat yra susijusios su organizuotu nusikalstamumu, politine korupcija ar net su darbuotojų, kuriems jos atstovauja, darbdaviais.
Susijęs puslapis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra profesinė sąjunga?
A: Profesinė sąjunga - tai darbuotojų grupė, susivienijusi derėtis dėl darbo užmokesčio, darbo valandų, išmokų ir darbo sąlygų.
K: Koks yra profesinės sąjungos tikslas?
A: Profesinės sąjungos tikslas - užtikrinti, kad darbuotojai gautų teisingą atlygį ir geras darbo sąlygas.
K: Kodėl profesinių sąjungų nariai teigia, kad profesinės sąjungos yra būtinos?
A: Profesinių sąjungų nariai teigia, kad profesinės sąjungos yra būtinos, nes įmonėms vadovaujantys žmonės nori mokėti kuo mažiau.
K: Dėl kokių lengvatų profesinės sąjungos derasi savo narių vardu?
A: Profesinės sąjungos savo narių vardu derasi dėl darbo užmokesčio, darbo valandų, išmokų ir darbo sąlygų.
K: Ar profesinė sąjunga yra tas pats, kas darbo sąjunga?
A: Jungtinėse Valstijose profesinė sąjunga dažnai vadinama darbo sąjunga. Jungtinėje Karalystėje jos vadinamos profesinėmis sąjungomis.
K: Kuo profesinės sąjungos naudingos darbuotojams?
A: Profesinės sąjungos yra naudingos darbuotojams, nes derasi dėl geresnio darbo užmokesčio, išmokų, darbo valandų ir darbo sąlygų.
K: Kas vadovauja įmonėms, su kuriomis derasi profesinės sąjungos?
A: Profesinės sąjungos derasi su įmones valdančiais žmonėmis.
Ieškoti