Viduramžiai - maždaug tūkstantį metų trukęs Europos istorijos laikotarpis. Jie prasidėjo apie 476 m. po Kr., kai baigėsi Vakarų Romos imperijos gyvavimas, ir tęsėsi maždaug iki Kristupo Kolumbo atvykimo į Naująjį pasaulį 1492 m. Viduramžiai taip vadinami todėl, kad tai laikotarpis nuo imperatoriškosios Romos žlugimo iki ankstyvųjų naujųjų laikų Europos pradžios. Šis laikotarpis dar vadinamas Viduramžiais, Tamsiaisiais amžiais (dėl prarastų Romos imperijos technologijų) arba Tikėjimo amžiumi (dėl krikščionybės ir islamo iškilimo). Siaurai vartojant terminą "tamsieji amžiai" kalbama tik apie labai ankstyvą laikotarpį nuo 476 iki 800 m. (kai Karolis Didysis tapo Šventosios Romos imperatoriumi). Kadangi mažai kas mokėjo rašyti, apie Tamsiuosius amžius žinoma mažiau nei apie ankstesnius laikus.

Romos imperijos žlugimas ir barbarų genčių įsiveržimai nusiaubė Europos miestus ir jų gyventojus. Tamsieji amžiai taip pavadinti todėl, kad Europoje, palyginti su klasikinės antikos laikų tvarka, vyravo netvarka, o gyvenimas buvo trumpas ir skurdus. Didelė dalis romėnų naudotų žinių (mokslas, technologijos, medicina ir literatūra) buvo prarasta. Tamsiųjų amžių laikotarpiui buvo būdingos masinės migracijos, karai ir epidemijos. Tai truko apie 300 metų, kol išsivysčius feodalizmui iš dalies sumažėjo nuolatinis smurtas. 800 m. po Kristaus buvo karūnuotas imperatorius Karolis Didysis, kuris skatino tvarką, švietimą ir civilizaciją. Europa pamažu ėmė atgauti tai, kas buvo prarasta per tuos šimtmečius.

Viduramžiais Europa keitėsi, nes didžiosios Vakarų Romos imperijos likučiai pamažu virto nepriklausomomis, suvienytomis nacionalinėmis valstybėmis, tokiomis kaip Anglija, Škotija, Prancūzija (išsivysčiusi iš frankų karalystės), Vengrija, Ispanija, Portugalija, Lenkija, Lietuva, Danija ir Norvegija.

Laikotarpio padalijimas ir pagrindinės fazės

Istorikai dažniausiai dalija Viduramžius į tris pagrindines dalis:

  • Ankstyvieji viduramžiai (apie 476–1000 m.) – periodas po Vakarų Romos žlugimo, kai formavosi barbarų karalystės, plito krikščionybė, pradėjo ryškėti feodalizmo struktūros.
  • Aukštieji viduramžiai (apie 1000–1300 m.) – laikotarpis, kai Europoje ydavo demografinis ir ekonominis augimas, išsiplėtė miestai ir prekyba, kilo universitetai ir katedros architektūra.
  • Vėlyvieji viduramžiai (apie 1300–1492 m.) – pasižymėjo krizėmis (pvz., Juodąja mirtimi), karais ir politinių centrų stiprėjimu; čia jau matyti pereinamieji bruožai į Renesansą ir Naujus laikus.

Politika, visuomenė ir ekonomika

Feodalizmas tapo dominuojančia socialine ir ūkinė sistema: žemę valdė didikai ir feodalai, o valstiečiai (vasalai arba baudžiauninkai) dirbo žemes mainais už apsaugą. Buvo svarbi dvasininkija — Bažnyčia turėjo didelę politinę ir kultūrinę įtaką, valdė turtus, mokyklas ir ligonines.

Miestų ir prekybos atsigavimas X–XIII a. paskatino amatininkų gildijas, piniginių sandorių bei bankininkystės plėtrą. Hanzos sąjunga šiaurės Europoje ir prekybos keliai Viduržemio jūroje stiprino ryšius tarp regionų. Žemės ūkio technologijų pažanga (pvz., plūgas, trijų laukų ūkio sistema) padėjo ištisam gyventojų augimui iki XIV a.

Kultūra, mokslas ir religija

Monastyrų ir vienuolynų scriptoriumuose išsaugotos ir kopijuotos klasikinės knygos. Karolio Didžiojo valdžia skatinant švietimą (vadinamoji Karolingų renesansas) pagerino raštijos lygį. Universiteto institucija atsirado XII–XIII a. (pvz., Bolonija, Paryžius, Oksfordas), tapusi mokslinių studijų centru.

Islamo pasaulis tuo pat metu išlaikė ir plėtojo antikinę mokslų tradiciją — arabų mokslininkai vertė, komentaravo ir išsaugojo tekstus, o vėliau jų žinios per Viduržemio jūros ryšius pateko į Europą. Bizantija taip pat saugojo romėnų teisę ir kultūrą.

Meno ir architektūros srityje dominavo romanikos ir vėliau gotiško stiliaus katedros, freskos, vitražai ir rankraščiai. Iškyla riterių kultūra, dainos apie dorybes, dvasingumą ir idealią meile (rytų ir vakarų tradicijos susipynė per kryžiaus žygius).

Kariniai konfliktai, epidemijos ir geopolitinės permainos

Viduramžiai buvo pilni karų: kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus, ilgalaikis Anglijos ir Prancūzijos konfliktas (Šimtmetis karas), mongolų invazijos Rytų Europoje ir kt. XIV a. Europa patyrė vieną skaudžiausių smūgių – Juodąją mirtį (1347–1351 m.), kuri sunaikino didelę dalį gyventojų ir turėjo ilgalaikių socialinių bei ekonominių pasekmių.

Technologiniai ir intelektualiniai pokyčiai, vedantys į Naujuosius laikus

XV a. jau matomi aiškūs pokyčiai, vedantys į modernybę: knygų spausdinimo su Gutenberg'o spaustuve (apie 1440 m.) išplitimas, geresni jūriniai laivai ir navigacijos priemonės, naujos finansinės institucijos. Šie pokyčiai kartu su politinių monarchijų stiprėjimu ir kultūros atgimimu Italijoje (Renesansu) padėjo užbaigti Viduramžių epochą.

Vietinis kontekstas (pvz., Lietuva)

Vakarų ir Centrinės Europos procesai turėjo atgarsį ir Rytų bei Šiaurės Europos regionuose. Pavyzdžiui, Lietuva kaip politinis darinys jėginosi savo raidos metu XIV–XV a. tapti didžia regione — tai iliustruoja, kaip vietinės valstybės formavosi kartu su platesnėmis Europos permainomis.

Santrauka

Viduramžiai nėra vien tik „tamsus“ tarpsnis tarp antikos ir modernumo. Tai sudėtingas ir įvairialypis laikotarpis, kuriame vyko ir žlugimai, ir atgimimai: formavosi valstybės, vystėsi tikėjimas ir kultūra, plėtėsi prekyba ir miestai, o kartu gimė technologijos ir idėjos, kurios vėliau lėmė Renesansą ir Naujuosius laikus. Vertinant plačiau, daug romėnų, bizantiškų ir arabų žinių buvo išsaugota ir perduota, o viduramžiai tapo pagrindu tolesnei Europos raidai.