Juodoji mirtis
Juodoji mirtis buvo ligos protrūkis, nuo kurio Europoje ir Azijoje mirė milijonai žmonių. Nuo buboninio maro mirė apie 50 mln. žmonių, o didžiausias maro maro mastas buvo 1347-1351 m. Liga galėjo prasidėti Azijoje. Dauguma žmonių mano, kad liga buvo buboninis maras. Šią ligą perneša ir platina blusos, gyvenančios ant žiurkių. Šilko keliu keliaujantys prekeiviai į Europą galėjo atvežti užkrėstų blusų.
Problemą sukėlė blusos; užkrėstas blusas pernešė juodosios žiurkės. Žiurkės, pernešančios blusas, patekdavo į miestus. Kai blusos kam nors įkando, jos į žaizdą įšvirkštė šiek tiek bakterijų. Dėl to žmogus užsikrėsdavo. Žiurkės dažnai būdavo laivuose. Tai reiškė, kad liga labai greitai išplito visoje Europoje.
Žmonėms liga sukėlė kirkšnių, pažastų ir už ausų patinimą. Šie patinimai buvo juodos ir violetinės spalvos, todėl ir pavadinti "Juodąja mirtimi". Tamsūs patinimai buvo vadinami burbuliukais. Žmonės kentė skausmus, o aukos mirė baisia mirtimi. Simptomai pasireikšdavo praėjus 3-7 dienoms po to, kai aukoms įkando ligą pernešanti blusa.
Maro aukų laidotuvės Turnėjuose. Miniatiūros fragmentas iš "Žilio Li Muisio" (1272-1352), Švento Martyno teisuolio vienuolyno abato, kronikos. Bibliothèque royale de Belgique, MS 13076-77, f. 24v.
Juodoji mirtis plinta Europoje 1347-1353 m.
Poveikis
Nuo šios ligos mirė maždaug trečdalis Europos gyventojų, tačiau įvairiose vietovėse liga pasireiškė nevienodai. Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ir Kinijoje nuo jos mirė mažiausiai 75 mln. žmonių.
Manoma, kad ta pati liga su skirtingu intensyvumu ir mirštamumu į Europą sugrįždavo kiekvieną kartą iki 1700 m. Vėlesni protrūkiai: 1629-1631 m. Italijos maras, Didysis Londono maras (1665-1666 m.), Didysis Vienos maras (1679 m.), Didysis Marselio maras 1720-1722 m. ir 1771 m. maras Maskvoje. Atrodo, kad XVIII a. jis išnyko iš Europos.
Dėl ligos tapatybės kyla tam tikrų ginčų. Juodligė ir virusinės hemoraginės karštligės - tai kitos idėjos, kokia konkrečiai liga galėjo būti Juodoji mirtis.
Juodoji mirtis turėjo labai didelį poveikį Europos gyventojams. Ji pakeitė Europos socialinę struktūrą. Tai buvo rimtas smūgis Romos katalikų bažnyčiai ir sukėlė visuotinį mažumų, tokių kaip žydai, musulmonai, užsieniečiai, elgetos ir raupsuotieji, persekiojimą. Kasdienio išgyvenimo netikrumas darė įtaką žmonėms gyventi šia akimirka, kaip tai iliustruoja Giovanni Boccaccio "Dekamerone" (1353 m.).
Pirmąjį XIV a. Europoje kilusį įvykį šiuolaikiniai rašytojai pavadino "didžiuoju mirštamumu", o vėlesni protrūkiai tapo žinomi kaip "juodoji mirtis".
Žiniasklaida
Juodoji mirtis buvo panaudota kaip tema ar veiksmo vieta šiuolaikinėje literatūroje ir žiniasklaidoje. Edgaro Allano Poe apsakymo "Raudonosios mirties kaukė" (1842 m.) veiksmas vyksta neįvardytoje šalyje per išgalvotą marą, kuris labai panašus į Juodąją mirtį.
Albertas Kamiu taip pat naudoja šią temą. Jo romano "Maras" (1947 m.) veiksmas vyksta Alžyre kilus maro protrūkiui ir žmonėms su juo susidorojant.
"Romos daktaras" Pauliaus Fiursto kūrinys 1656 m. Tokiais drabužiais Romos gydytojai norėjo apsisaugoti nuo Juodosios mirties (Romoje, 1656 m.).
Medicininiai aspektai
Sergantieji buboniniu maru karščiuoja, jiems pasireiškia sunkūs gripo simptomai ir burbulai, kurie gali išsipūsti iki vidutinio obuolio dydžio. Šios pūslelės dažniausiai atsiranda kirkšnyse, pažastyse ir kartais ant šlaunų. Burbulai buvo ne tik dideli, bet ir pilni pūlių bei violetinės spalvos.
To meto medicinos žinios buvo grindžiamos Hipokrato humorizmo teorija. Ji teigė, kad kūnas susideda iš įvairių skysčių. Jei jie tarpusavyje dera, žmogus yra sveikas. Jei jų nėra, atsiranda liga. Labai dažnai ligos taip pat buvo laikomos Dievo bausme.
Tokia teorija, žinoma, negali paaiškinti ligos plitimo nuo vieno asmens kitam. Buvo sakoma, kad infekcija atsiranda nuo blogų vėjų (vadinamų miasmomis). Blogas oras taip pat galėjo kilti iš žemės vidaus ir taip sukelti ligą. Nuo šios ligos gydytis buvo galima tik atidarius langus į šiaurę, nemiegoti dieną ir per daug nedirbti.
Paryžiaus universiteto Medicinos fakultetas padarė išvadą, kad Juodąją mirtį sukėlė bloga Jupiterio, Saturno ir Marso konjunkcija 1345 m. kovo 20 d. Apie ligos priežastis 1348 m. jų paklausė Filipas VI. Kadangi atsakymas buvo moksliškai pagrįstas, netrukus jis buvo laikomas tikrąja priežastimi ir išverstas į daugelį kalbų.
Todėl gydytojai dažnai apsiribodavo tik patarimu eiti išpažinties, kad mirus žmonėms būtų atleistos jų nuodėmės. Ilgainiui pandemijos privertė gydytojus pakeisti savo idėjas apie žmogaus kūno veikimą, atsisakyti Hipokrato ir Galeno teorijų ir labiau orientuotis į empirinį mokslą. Tik po 200 metų Girolamo Fracastoro atrado, kad ligos plinta per infekciją.
Susiję puslapiai
- Didysis Londono maras
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo juodoji mirtis?
A: Juodoji mirtis buvo XIV a. Europoje ir Azijoje kilusi pandemija, nuo kurios mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių.
K: Kas sukėlė Juodąją mirtį?
A: Dauguma istorikų mano, kad Juodąją mirtį sukėlė buboninis maras - bakterinė infekcija, kurią sukelia Yersinia pestis bakterija.
K: Iš kur kilo Juodoji mirtis?
A: Manoma, kad ji kilo Centrinėje arba Rytų Azijoje, o pirmą kartą pasirodė Kryme 1347 m.
K: Kaip žmonės užsikrėtė maru?
A: Žmonės užsikrėtė, kai jiems įkando blusos, gyvenančios ant juodųjų žiurkių, ir į žaizdą įšvirkštė Y. pestis bakterijų.
K: Po kiek laiko po įkandimo pasireiškia ligos simptomai?
A: Paprastai simptomai pasireiškia praėjus 3-7 dienoms po įkandimo.
K: Ar yra kitų teorijų apie tai, kas sukėlė juodąją mirtį?
A: Taip, kai kurie istorikai teigia, kad pandemiją galėjo sukelti juodligė arba virusinė hemoraginė karštligė.
