Juodoji mirtis (buboninis maras): priežastys, simptomai ir istorija
Juodoji mirtis (1347–1351): sužinokite buboninio maro priežastis, simptomus ir istoriją — kaip blusos, žiurkės ir prekyba sukėlė pražūtingą pandemiją Europoje.
Juodoji mirtis — didžiausias viduramžių ligos protrūkis — nusiaubė didelę dalį žmonijos: Europoje ir Azijoje mirė milijonai žmonių. Pagrindinis istorinis protrūkis vyko 1347–1351 m.; apskaičiuojama, kad nuo maro Europa galėjo netekti apie 25–50 mln., o kai kurie duomenys mini apie apie 50 mln. aukų visame pasaulyje. Manoma, kad liga kilo Azijoje ir pasklido kartu su prekybos keliais, ypač per Šilko keliu keliaujančius prekeivius, kurie galėjo atvežti užkrėstų blusų į Europą.
Priežastys ir perdavimas
Pagrindinis ligos sukėlėjas yra bakterija Yersinia pestis. Dauguma istorikų ir medicinos tyrėjų sutaria, kad viduramžių protrūkį sukėlė būtent buboninis maras ir kitos maro formos. Problemos šaltinis tradiciškai siejamas su graužikais: užkrėstos žiurkių blusos (blusos, gyvenančios ant žiurkių) pernešė bakterijas žmonėms. Užkrėsta blusa įkandus į žmogų į žaizdą įšvirkščiavo bakterijų; taip įvyko užsikrėtimas. Žiurkės dažnai būdavo laivuose, todėl liga labai greitai paplito tarp uostų miestų ir toliau po visą žemyną.
Be buboninio maro, egzistuoja dar dvi pavojingos formos: septikeminė ir pneumoninė. Pneumoninė forma gali plisti oro lašeliniu būdu tarp žmonių ir sukelti itin greitą, dažnai mirtiną ligos eigą be tarpinio vabzdžio.
Simptomai
Po užsikrėtimo simptomai paprastai atsiranda per 1–7 dienas. Pagrindiniai požymiai:
- Karkšnių, pažastų ar kaklo limfmazgių patinimas (vadinami bubonais arba burbuliukais), kurie dažnai yra skausmingi ir gali būti tamsiai violetinės ar juodos spalvos.
- Kaukė, karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas ir silpnumas.
- Jeigu vystosi septicemija — gali būti kraujavimai, odos pažeidimai, šoko simptomai ir labai greitas būklės blogėjimas.
- Pneumoninės formos atveju — kosulys, skrepliavimas, kraujingas išskyras ir sparčiai atsirandantis dusulys; ši forma gali perduotis tarp žmonių.
Istoriškai žmonės kentė stiprų skausmą, ir aukos dažnai mirdavo baisia mirtimi per kelias dienas nuo simptomų pradžios. Simptomai dažniausiai pasireikšdavo per 3–7 dienas po blusos įkandimo, tačiau inkubacinis laikotarpis gali skirtis.
Istorija ir pasekmės
Pagrindinis XIV a. protrūkis prasidėjo 1347 m. ir per keletą metų išplito po didžiąją Europos dalį. Manoma, kad liga atkeliavo į pietų Europos uostus iš Azijos per laivus, kuriuose buvo užkrėstų graužikų ir blusų. Vienas dažnai minimas incidentas yra mongolų apgultis prie Caffa (dabartinė Feodosija Kryme), kur, anot liudijimų, užkrėsti lavonai buvo numesti už miesto sienų — tai galėjo pagreitinti maro plitimą į laivus ir toliau į Europą.
Juodoji mirtis paliko gilų poveikį visuomenei: žymiai sumažėjo darbo jėga, pasikeitė ekonominės ir socialinės struktūros, augo darbo užmokestis likusiems darbininkams, sumažėjo žemės vertė kai kuriose vietovėse. Kyla dideli politiniai ir religiniai sukrėtimai — visuomenėje plito panika, kai kurie ieškojo iešminių kaltininkų (pvz., persekiojimai prieš žydų bendruomenes), kiti reagavo religiniu savęs baudimu (vadinamieji flagelantai). Menas, literatūra ir mąstymas taip pat atspindėjo šios katastrofos padarinius.
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje archeologiniai bei genetiniai tyrimai patvirtino, kad protrūkyje dalyvavo Yersinia pestis, t. y. bakterija, kurią 1894 m. atrado Alexandre Yersin. Tai sutvirtino tradicinę hipotezę apie bakterinį maro pobūdį.
Diagnostika, gydymas ir prevencija
Šiuolaikinė medicina gali diagnozuoti marą naudojant laboratorinius tyrimus (mikroskopija, kultūros, molekuliniai testai). Laiku pradėtas gydymas antibiotikais (pvz., streptomicinu, gentamicinu, tetraciklinais) paprastai yra veiksmingas. Be to, sunkiais atvejais taikoma palaikomoji terapija ligoninėje.
Iš istorinių priemonių verta paminėti Italijos uostų įvestą karantino praktiką (iš italų kalbos „quaranta giorni“ — 40 dienų), kuri padėjo sulėtinti ligos plitimą. Ši idėja vėliau tapo tarptautine sveikatos apsaugos dalimi.
Šiuolaikinė situacija
Maras vis dar pasitaiko kai kuriose pasaulio vietose (pvz., kai kuriose Afrikos, Azijos ir Amerikos dalyse), bet gydomas antibiotikais ir dabar yra gerokai mažiau pavojingas nei viduramžiais. Vis dėlto, sergančiuosius reikia greitai nustatyti ir gydyti, o pneumoninės formos atvejais taikyti infekcijų kontrolės priemones, kad būtų išvengta oro lašelių perdavimo.
Apibendrinant: Juodoji mirtis buvo katastrofinis istorinis protrūkis, kurį sukėlė bakterija bakterijų. pernešamos nuo graužikų per blusas. Jo pasekmės buvo ne tik demografinės — jis pakeitė Europos socialinę, ekonominę ir kultūrinę struktūrą. Šiandien maras yra gydoma liga, tačiau prireikus reikalaujanti skubios medicininės intervencijos.
Maro aukų laidotuvės Turnėjuose. Miniatiūros fragmentas iš "Žilio Li Muisio" (1272-1352), Švento Martyno teisuolio vienuolyno abato, kronikos. Bibliothèque royale de Belgique, MS 13076-77, f. 24v.
Juodoji mirtis plinta Europoje 1347-1353 m.
Poveikis
Nuo šios ligos mirė maždaug trečdalis Europos gyventojų, tačiau įvairiose vietovėse liga pasireiškė nevienodai. Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ir Kinijoje nuo jos mirė mažiausiai 75 mln. žmonių.
Manoma, kad ta pati liga su skirtingu intensyvumu ir mirštamumu į Europą sugrįždavo kiekvieną kartą iki 1700 m. Vėlesni protrūkiai: 1629-1631 m. Italijos maras, Didysis Londono maras (1665-1666 m.), Didysis Vienos maras (1679 m.), Didysis Marselio maras 1720-1722 m. ir 1771 m. maras Maskvoje. Atrodo, kad XVIII a. jis išnyko iš Europos.
Dėl ligos tapatybės kyla tam tikrų ginčų. Juodligė ir virusinės hemoraginės karštligės - tai kitos idėjos, kokia konkrečiai liga galėjo būti Juodoji mirtis.
Juodoji mirtis turėjo labai didelį poveikį Europos gyventojams. Ji pakeitė Europos socialinę struktūrą. Tai buvo rimtas smūgis Romos katalikų bažnyčiai ir sukėlė visuotinį mažumų, tokių kaip žydai, musulmonai, užsieniečiai, elgetos ir raupsuotieji, persekiojimą. Kasdienio išgyvenimo netikrumas darė įtaką žmonėms gyventi šia akimirka, kaip tai iliustruoja Giovanni Boccaccio "Dekamerone" (1353 m.).
Pirmąjį XIV a. Europoje kilusį įvykį šiuolaikiniai rašytojai pavadino "didžiuoju mirštamumu", o vėlesni protrūkiai tapo žinomi kaip "juodoji mirtis".
Žiniasklaida
Juodoji mirtis buvo panaudota kaip tema ar veiksmo vieta šiuolaikinėje literatūroje ir žiniasklaidoje. Edgaro Allano Poe apsakymo "Raudonosios mirties kaukė" (1842 m.) veiksmas vyksta neįvardytoje šalyje per išgalvotą marą, kuris labai panašus į Juodąją mirtį.
Albertas Kamiu taip pat naudoja šią temą. Jo romano "Maras" (1947 m.) veiksmas vyksta Alžyre kilus maro protrūkiui ir žmonėms su juo susidorojant.
"Romos daktaras" Pauliaus Fiursto kūrinys 1656 m. Tokiais drabužiais Romos gydytojai norėjo apsisaugoti nuo Juodosios mirties (Romoje, 1656 m.).
Medicininiai aspektai
Sergantieji buboniniu maru karščiuoja, jiems pasireiškia sunkūs gripo simptomai ir burbulai, kurie gali išsipūsti iki vidutinio obuolio dydžio. Šios pūslelės dažniausiai atsiranda kirkšnyse, pažastyse ir kartais ant šlaunų. Burbulai buvo ne tik dideli, bet ir pilni pūlių bei violetinės spalvos.
To meto medicinos žinios buvo grindžiamos Hipokrato humorizmo teorija. Ji teigė, kad kūnas susideda iš įvairių skysčių. Jei jie tarpusavyje dera, žmogus yra sveikas. Jei jų nėra, atsiranda liga. Labai dažnai ligos taip pat buvo laikomos Dievo bausme.
Tokia teorija, žinoma, negali paaiškinti ligos plitimo nuo vieno asmens kitam. Buvo sakoma, kad infekcija atsiranda nuo blogų vėjų (vadinamų miasmomis). Blogas oras taip pat galėjo kilti iš žemės vidaus ir taip sukelti ligą. Nuo šios ligos gydytis buvo galima tik atidarius langus į šiaurę, nemiegoti dieną ir per daug nedirbti.
Paryžiaus universiteto Medicinos fakultetas padarė išvadą, kad Juodąją mirtį sukėlė bloga Jupiterio, Saturno ir Marso konjunkcija 1345 m. kovo 20 d. Apie ligos priežastis 1348 m. jų paklausė Filipas VI. Kadangi atsakymas buvo moksliškai pagrįstas, netrukus jis buvo laikomas tikrąja priežastimi ir išverstas į daugelį kalbų.
Todėl gydytojai dažnai apsiribodavo tik patarimu eiti išpažinties, kad mirus žmonėms būtų atleistos jų nuodėmės. Ilgainiui pandemijos privertė gydytojus pakeisti savo idėjas apie žmogaus kūno veikimą, atsisakyti Hipokrato ir Galeno teorijų ir labiau orientuotis į empirinį mokslą. Tik po 200 metų Girolamo Fracastoro atrado, kad ligos plinta per infekciją.
Susiję puslapiai
- Didysis Londono maras
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo juodoji mirtis?
A: Juodoji mirtis buvo XIV a. Europoje ir Azijoje kilusi pandemija, nuo kurios mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių.
K: Kas sukėlė Juodąją mirtį?
A: Dauguma istorikų mano, kad Juodąją mirtį sukėlė buboninis maras - bakterinė infekcija, kurią sukelia Yersinia pestis bakterija.
K: Iš kur kilo Juodoji mirtis?
A: Manoma, kad ji kilo Centrinėje arba Rytų Azijoje, o pirmą kartą pasirodė Kryme 1347 m.
K: Kaip žmonės užsikrėtė maru?
A: Žmonės užsikrėtė, kai jiems įkando blusos, gyvenančios ant juodųjų žiurkių, ir į žaizdą įšvirkštė Y. pestis bakterijų.
K: Po kiek laiko po įkandimo pasireiškia ligos simptomai?
A: Paprastai simptomai pasireiškia praėjus 3-7 dienoms po įkandimo.
K: Ar yra kitų teorijų apie tai, kas sukėlė juodąją mirtį?
A: Taip, kai kurie istorikai teigia, kad pandemiją galėjo sukelti juodligė arba virusinė hemoraginė karštligė.
Ieškoti