Juodoji mirtis — didžiausias viduramžių ligos protrūkis — nusiaubė didelę dalį žmonijos: Europoje ir Azijoje mirė milijonai žmonių. Pagrindinis istorinis protrūkis vyko 1347–1351 m.; apskaičiuojama, kad nuo maro Europa galėjo netekti apie 25–50 mln., o kai kurie duomenys mini apie apie 50 mln. aukų visame pasaulyje. Manoma, kad liga kilo Azijoje ir pasklido kartu su prekybos keliais, ypač per Šilko keliu keliaujančius prekeivius, kurie galėjo atvežti užkrėstų blusų į Europą.

Priežastys ir perdavimas

Pagrindinis ligos sukėlėjas yra bakterija Yersinia pestis. Dauguma istorikų ir medicinos tyrėjų sutaria, kad viduramžių protrūkį sukėlė būtent buboninis maras ir kitos maro formos. Problemos šaltinis tradiciškai siejamas su graužikais: užkrėstos žiurkių blusos (blusos, gyvenančios ant žiurkių) pernešė bakterijas žmonėms. Užkrėsta blusa įkandus į žmogų į žaizdą įšvirkščiavo bakterijų; taip įvyko užsikrėtimas. Žiurkės dažnai būdavo laivuose, todėl liga labai greitai paplito tarp uostų miestų ir toliau po visą žemyną.

Be buboninio maro, egzistuoja dar dvi pavojingos formos: septikeminė ir pneumoninė. Pneumoninė forma gali plisti oro lašeliniu būdu tarp žmonių ir sukelti itin greitą, dažnai mirtiną ligos eigą be tarpinio vabzdžio.

Simptomai

Po užsikrėtimo simptomai paprastai atsiranda per 1–7 dienas. Pagrindiniai požymiai:

  • Karkšnių, pažastų ar kaklo limfmazgių patinimas (vadinami bubonais arba burbuliukais), kurie dažnai yra skausmingi ir gali būti tamsiai violetinės ar juodos spalvos.
  • Kaukė, karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas ir silpnumas.
  • Jeigu vystosi septicemija — gali būti kraujavimai, odos pažeidimai, šoko simptomai ir labai greitas būklės blogėjimas.
  • Pneumoninės formos atveju — kosulys, skrepliavimas, kraujingas išskyras ir sparčiai atsirandantis dusulys; ši forma gali perduotis tarp žmonių.

Istoriškai žmonės kentė stiprų skausmą, ir aukos dažnai mirdavo baisia mirtimi per kelias dienas nuo simptomų pradžios. Simptomai dažniausiai pasireikšdavo per 3–7 dienas po blusos įkandimo, tačiau inkubacinis laikotarpis gali skirtis.

Istorija ir pasekmės

Pagrindinis XIV a. protrūkis prasidėjo 1347 m. ir per keletą metų išplito po didžiąją Europos dalį. Manoma, kad liga atkeliavo į pietų Europos uostus iš Azijos per laivus, kuriuose buvo užkrėstų graužikų ir blusų. Vienas dažnai minimas incidentas yra mongolų apgultis prie Caffa (dabartinė Feodosija Kryme), kur, anot liudijimų, užkrėsti lavonai buvo numesti už miesto sienų — tai galėjo pagreitinti maro plitimą į laivus ir toliau į Europą.

Juodoji mirtis paliko gilų poveikį visuomenei: žymiai sumažėjo darbo jėga, pasikeitė ekonominės ir socialinės struktūros, augo darbo užmokestis likusiems darbininkams, sumažėjo žemės vertė kai kuriose vietovėse. Kyla dideli politiniai ir religiniai sukrėtimai — visuomenėje plito panika, kai kurie ieškojo iešminių kaltininkų (pvz., persekiojimai prieš žydų bendruomenes), kiti reagavo religiniu savęs baudimu (vadinamieji flagelantai). Menas, literatūra ir mąstymas taip pat atspindėjo šios katastrofos padarinius.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje archeologiniai bei genetiniai tyrimai patvirtino, kad protrūkyje dalyvavo Yersinia pestis, t. y. bakterija, kurią 1894 m. atrado Alexandre Yersin. Tai sutvirtino tradicinę hipotezę apie bakterinį maro pobūdį.

Diagnostika, gydymas ir prevencija

Šiuolaikinė medicina gali diagnozuoti marą naudojant laboratorinius tyrimus (mikroskopija, kultūros, molekuliniai testai). Laiku pradėtas gydymas antibiotikais (pvz., streptomicinu, gentamicinu, tetraciklinais) paprastai yra veiksmingas. Be to, sunkiais atvejais taikoma palaikomoji terapija ligoninėje.

Iš istorinių priemonių verta paminėti Italijos uostų įvestą karantino praktiką (iš italų kalbos „quaranta giorni“ — 40 dienų), kuri padėjo sulėtinti ligos plitimą. Ši idėja vėliau tapo tarptautine sveikatos apsaugos dalimi.

Šiuolaikinė situacija

Maras vis dar pasitaiko kai kuriose pasaulio vietose (pvz., kai kuriose Afrikos, Azijos ir Amerikos dalyse), bet gydomas antibiotikais ir dabar yra gerokai mažiau pavojingas nei viduramžiais. Vis dėlto, sergančiuosius reikia greitai nustatyti ir gydyti, o pneumoninės formos atvejais taikyti infekcijų kontrolės priemones, kad būtų išvengta oro lašelių perdavimo.

Apibendrinant: Juodoji mirtis buvo katastrofinis istorinis protrūkis, kurį sukėlė bakterija bakterijų. pernešamos nuo graužikų per blusas. Jo pasekmės buvo ne tik demografinės — jis pakeitė Europos socialinę, ekonominę ir kultūrinę struktūrą. Šiandien maras yra gydoma liga, tačiau prireikus reikalaujanti skubios medicininės intervencijos.