1629–1631 m. Italijos buboninis maras (dažnai vadinamas Didžiuoju Milano maru) buvo keli buboninio maro protrūkiai, apėmę Šiaurės Italiją 1629–1631 m. Šiai epidemijai priskiriama maždaug 280 000 mirčių, ypač didelis sunaikinimas užfiksuotas Lombardijos miestuose. Tai laikoma vienu iš vėlesniųjų šimtmečius trukusios antrosios buboninio maro pandemijos epizodų, prasidėjusios nuo XIV a. Juodosios mirties.

Priežastys ir plitimo kelias

Maras pateko į Italiją kartu su kariuomenių judėjimu, susijusiu su plataus masto konfliktais — ypač Trisdešimties metų karu (1618–1648 m.) ir regioniniais karais, kurie veikė kaip infekcijos vežėjai. 1629 m. į Mantujos sritį atvykusios vokiečių ir prancūzų pajėgos prisidėjo prie ligos įsiplieskimo, o Venecijos kariai, užsikrėtę, platino infekciją į šiaurės ir centrinę Italiją. Dėl kariuomenių ir prekybos judėjimo, tankių miestų, susisiekimo upėmis (ypač Po slėnis) ir prastų higienos sąlygų liga plito greitai.

Marą sukėlė bakterija, vėliau priskirta rūšiai Yersinia pestis (tai buvo nustatyta tik XIX a. pabaigoje), o perduodama ji buvo daugiausia per blusas, kurios parazituodavo ant žiurkių, taip pat tiesioginiu žmogaus kontaktu arba pneumoninės formos atvejais — oro lašeliniu būdu.

Regioniniai padariniai ir mirtingumas

1629 m. spalio mėn. maras pasiekė svarbų Lombardijos prekybos centrą Milaną, o greitai po to smarkiai išplito į kitus regionus. Popiežiškajame Bolonijos mieste nuo maro mirė apie 15 000 gyventojų; sunkių nuostolių patyrė ir artimiausi mažesni miestai, kaip Modena bei Parma. Infekcija išplito taip pat į kalnų zonas, į Tirolio regioną vakarų Austrijoje ir kitur šiaurės Italijoje.

Milanas ir kiti tankiai apgyvendinti prekybos centrai nukentėjo ypač smarkiai — daugelis miestų prarado didelę dalį gyventojų, kilo darbo jėgos trūkumas, sutriko prekyba ir žemės ūkio tiekimas. Dėl mirčių ir išvykimo iš užkrėstų vietovių susidarė ilgalaikės demografinės ir ekonominės pasekmės regionuose.

Visuomenės ir valdžios reakcija

Miestų valdžios ėmėsi įvairių priemonių, siekdamos stabdyti plitimą: izoliuota užsikrėtusiųjų izoliacijos vietos (lazaretai), įvesti karantinai, draudimai vykdyti prekybą su užkrėstomis zonomis, apribotas judėjimas ir specialios laidotuvių taisyklės. Sveikatos priežiūros žinios tuo metu buvo ribotos, tad kartais priemonės buvo chaotiškos arba nepakankamos.

Visuomenėje nemažai panikos — žmonės bėgo iš miestų, kildavo religinės procesijos, atsirado baimė, o kai kur pasitaikė ir atpirkimo aukų ieškojimas arba bandymai rasti kaltininkus už užkluptą nelaimę.

Vėlesni protrūkiai ir istorinė reikšmė

1629–1631 m. protrūkis palaikėsi arba atsinaujino kai kuriuose regionuose vėlesniais dešimtmečiais: pvz., 1630–1633 m. Florencijoje buvo naujų aukštų sergamumo bangų, o 1656–1657 m. Italijoje stipriai nukentėjo Neapolio, Romos ir Genujos apylinkės.

Istoriškai šis epizodas vertinamas kaip vienas iš paskutiniųjų didelių antrosios maro pandemijos protrūkių Europoje. Jis parodė, kaip karo veiksmų ir tarptautinio judėjimo metu ligos gali greitai plisti bei kokių sunkių socialinių ir ekonominių padarinių tai sukelia.

Paminėjimas moksle

Šio maro tyrimai suteikia svarbios informacijos apie ankstyvąsias visuomenės atsako strategijas, demografines pasekmes ir infekcinių ligų plitimo mechanizmus ankstyvojo moderniojo laikotarpio Europoje. Modernūs mikrobiologiniai ir paleopatologiniai tyrimai (pvz., antikinių audinių DNR analizė) patvirtina, kad protrūkius daugeliu atvejų sukėlė Yersinia pestis.

Svarbiausios temos santraukoje:

  • 1629–1631 m. protrūkis žinomas kaip Didysis Milano maras — dalis antrosios maro pandemijos;
  • marą į Italiją atnešė kariuomenių judėjimas ir susiję prekybos keliai;
  • apie 280 000 mirčių, didelės žalos Lombardijos miestams, ypač Milano regionui;
  • valdžios ėmėsi karantinų, izoliacijų ir lazaretų, bet medicinos žinios buvo ribotos;
  • plėtėsi į Tirolį, Boloniją, Modeną, Parmą ir kitas sritis, o vėlesni protrūkiai pasireiškė ir kituose Italijos regionuose.