Trisdešimtmetis karas
Trisdešimties metų karas vyko nuo 1618 iki 1648 m. Nors jo pagrindinis centras buvo Vokietija, į konfliktą įsitraukė dar kelios šalys, įskaitant Prancūziją, Ispaniją ir Švediją. Tiesą sakant, kare dalyvavo beveik visos galingosios Europos šalys. Jis prasidėjo kaip kova dėl religijos - nesutarė protestantai ir katalikai. Karui tęsiantis, Habsburgų dinastija (katalikų šeima) ir kitos organizacijos pasinaudojo karu, kad bandytų įgyti daugiau galios. Vienas iš pavyzdžių - katalikiška Prancūzija kovojo už protestantus. Dėl to Prancūzijos ir Habsburgų priešprieša dar labiau paaštrėjo.
Trisdešimties metų karas sukėlė badą ir ligas beveik kiekvienoje dalyvaujančioje šalyje. Karas truko 30 metų, tačiau problemos, dėl kurių kilo karas, nebuvo išspręstos dar ilgai po karo pabaigos. Karas baigėsi Vestfalijos sutartimi.
Karo ištakos
Trisdešimties metų karas prasidėjo dėl kelių priežasčių.
Pirma, 1555 m. Augsburgo taika, kurią greitai pasirašė Karolis V, buvo suderinta su 1526 m. Špejerio seimu ir sustabdė liuteronų ir katalikų kovą Vokietijoje.
Augsburgo taikoje sakoma, kad:
- Vokietijos kunigaikščiai (buvo 225 kunigaikščiai) galėjo pasirinkti religiją (liuteronišką ar katalikišką) savo žemėse (tai buvo vadinama cuius regio eius religio).
- Liuteronai, gyvenantys vyskupo kontroliuojamoje valstybėje, vadinamoje bažnytine valstybe, galėjo likti liuteronais.
- Liuteronai galėjo pasilikti žemes, kurias po 1552 m. Pasvalio taikos jie atėmė iš Katalikų bažnyčios.
- Katalikų Bažnyčios vyskupai, perėję į liuteronybę, turėjo grąžinti savo žemes (principas, vadinamas reservatum ecclesiasticum).
- Žmonėms, gyvenusiems liuteronybę ar katalikybę pasirinkusioje valstybėje, nebuvo leidžiama keisti religijos.
Dėl taikos smurtas kuriam laikui baigėsi. Tačiau ji neišsprendė tikrosios liuteronų ir katalikų kovos priežasties. Abu jie teigė, kad tai reiškė skirtingus dalykus. Liuteronai teigė, kad tai tik susitarimas, kuris truks neilgai. Į Vokietiją greitai atėjo kalvinizmas. Kalvinizmas buvo trečioji krikščionių grupė Vokietijoje, tačiau ji nebuvo Augsburgo taikos dalis.
Antra: XVII a. galingosios Europos šalys dažnai nesutarė dėl politikos ar ekonomikos klausimų. Ispanija norėjo žemės kai kuriose Vokietijos žemėse, nes vokiečiams priklausė dalis Ispanijos Nyderlandų. Olandai kovojo su ispanais, kad gautų nepriklausomybę. Jie ją gavo per kelis karus, kurie baigėsi 1609 m.
- Prancūzija bijojo abiejose Prancūzijos pusėse esančių dviejų Habsburgų valstybių (Ispanijos ir Šventosios Romos imperijos). Prancūzija norėjo parodyti savo galią silpnoms Vokietijos valstybėms.
- Švedija ir Danija norėjo kontroliuoti Vokietijos žemes šiaurėje prie Baltijos jūros.
Trečia: Šventoji Romos imperija buvo susiskaldžiusi tautų grupė. Imperijai priklausė tokios tautos kaip Austrijos Habsburgų rūmai, Bavarija, Saksonijos kurfiurstas, Brandenburgo markgrafystė, Pfalco kurfiurstas, Hesenas, Tryro ir Viurtembergo arkivyskupija bei kitos mažos tautos ir miestai. Tik Austrija buvo pajėgi veikti savarankiškai. Šalys dažnai sudarydavo sąjungas su kitomis giminaičių valdomomis vietovėmis.
Ketvirta, XVI a. antroje pusėje religinės grupės nesutarė. Augsburgo taika neveikė, nes kai kurie vyskupai neatsisakė savo vyskupysčių, o Ispanijos ir Rytų Europos katalikų valdovai norėjo sustiprinti katalikybę regione. Tai sukėlė kovą tarp grupių. Katalikai privertė daug protestantų palikti savo gimtąsias žemes. Kai kur protestantams buvo leista melstis. Šie nesutarimai sukėlė smurtą.
Penkta, 1619 m. mirė Šventosios Romos imperijos imperatorius Matijas, nesulaukęs vaikų, kurie galėtų užimti jo vietą. Jis buvo katalikas. Jo žemės atiteko pusbroliui Ferdinandui iš Štirijos. Ferdinandas buvo artimiausias Matijošiaus vyriškos lyties giminaitis. Jis tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Ferdinandu II. Ferdinandas buvo išsilavinęs pas jėzuitus ir buvo katalikas. Jis norėjo, kad katalikybė vėl taptų vienintele religija. Dėl to jis tapo nepopuliarus husitų Bohemijoje. Jie atmetė Ferdinandą ir pradėjo Trisdešimties metų karą. Karą galima suskirstyti į keturis pagrindinius etapus: Bohemijos sukilimą, Danijos intervenciją, Švedijos intervenciją ir Prancūzijos intervenciją.
Ferdinandas I, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos karalius. Jis paskatino Tridento Susirinkimą leisti vokiečių ir bohemiečių katalikams priimti Komuniją abiejų rūšių.
Rudolfas II
Ferdinandas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos karalius. Jo tvirtas katalikiškumas buvo pagrindinė karo priežastis.
Frydrichas V, Palatinijos kurfiurstas, Bohemijos karaliumi 1634 m., praėjus dvejiems metams po jo mirties. Frydrichas vadinamas Bohemijos "žiemos karaliumi", nes 1620 m. valdė mažiau nei tris mėnesius. Jį į valdžią atvedė sukilusi grupuotė.
Bohemijos sukilimas
Laikas: 1618-1625 m.
Imperatorius Matijas, kuris neturėjo vaikų, mirė, palikdamas sostą Ferdinandui II. Kai kurie Bohemijos protestantų lyderiai manė, kad neteks imperatoriaus Rudolfo II jiems suteiktų religinių teisių. Jiems labiau patiko protestantas Frydrichas V, Pfalco kurfiurstas (Frydricho IV įpėdinis). Frydrichas V buvo Evangelikų sąjungos lygos kūrėjas). Kiti protestantai palaikė katalikų nuomonę.
Taigi 1617 m. Bohemijos statytiniai Ferdinandą išrinko kronprincu, o po Matijo mirties - automatiškai kitu Bohemijos karaliumi. Išrinktasis karalius 1618 m. gegužės mėn. pasiuntė du katalikų patarėjus (Vilhelmą Gravą Slavatą ir Jaroslavą Borzitą grafą fon Martiničių) kaip savo atstovus į Hradčanų pilį Prahoje. Ferdinandas norėjo, kad jie vadovautų vyriausybei, kol jis bus išvykęs. Staiga Bohemijos husitai juos suėmė, surengė inscenizuotą teismą ir išmetė pro rūmų langą, kuris buvo 20 pėdų nuo žemės (tai vadinama defenestracija, tiksliau: Prahos defenestracija). Stebėtina, kad jie išgyveno ir nenukentėjo. Katalikai sakė, kad jiems pasirodė angelai ir nunešė juos į saugią vietą, o protestantai teigė, kad jie nusileido į mėšlo krūvą, kuri išgelbėjo jų gyvybes.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokios šalys dalyvavo Trisdešimties metų kare?
Atsakymas: Trisdešimties metų karas pirmiausia vyko Vokietijoje, tačiau į jį įsitraukė ir kelios kitos šalys, įskaitant Prancūziją, Ispaniją ir Švediją. Tiesą sakant, kare dalyvavo beveik visos galingosios Europos šalys.
K: Kas sukėlė Trisdešimties metų karą?
A: Trisdešimties metų karas prasidėjo kaip protestantų ir katalikų kova dėl religijos. Jam tęsiantis, katalikų Habsburgų dinastija ir kitos šalys pasinaudojo juo, kad bandytų įgyti daugiau galios.
K: Kaip į karą įsitraukė Prancūzija?
A: Katalikiška Prancūzija karo metu kovojo už protestantus, todėl įtampa tarp jų ir Habsburgų dinastijos dar labiau padidėjo.
K: Kokį poveikį šis konfliktas turėjo Europai?
A: Trisdešimties metų karas sukėlė badą ir ligas beveik kiekvienoje jame dalyvavusioje šalyje. Šios problemos išliko dar ilgai po karo pabaigos.
K: Kiek laiko truko šis konfliktas?
A: Trisdešimties metų karas truko 30 metų - nuo 1618 iki 1648 m.
K: Kaip šis konfliktas buvo išspręstas?
A: Šis konfliktas buvo išspręstas 1648 m. Vestfalijos sutartimi.
K: Kokie klausimai liko neišspręsti pasibaigus šiam konfliktui?
A: Nors šis konfliktas baigėsi sutartimi, daugelis jį sukėlusių priežasčių dar ilgai liko neišspręstos.
