Trisdešimties metų karas vyko nuo 1618 iki 1648 m. Nors jo pagrindinis centras buvo Vokietija, į konfliktą įsitraukė dar kelios šalys, įskaitant Prancūziją, Ispaniją ir Švediją. Tiesą sakant, kare dalyvavo beveik visos galingosios Europos šalys. Jis prasidėjo kaip kova dėl religijos – nesutarė protestantai ir katalikai. Karui tęsiantis, Habsburgų dinastija (katalikų šeima) ir kitos organizacijos pasinaudojo karu, kad bandytų įgyti daugiau galios. Vienas iš pavyzdžių – katalikiška Prancūzija kovojo už protestantus. Dėl to Prancūzijos ir Habsburgų priešprieša dar labiau paaštrėjo.

Priežastys ir pradžia

Karo priežastys buvo sudėtingos: religinės įtampos tarp katalikų ir protestantų, teritoriniai ginčai Vokietijos Šventosios Romos imperijos viduje, bei didžiųjų dinastijų – ypač Habsburgų – siekiai sustiprinti savo valdžią. Karą tiesiogiai sukėlė 1618 m. įvykiai Čekijoje (Prahos defenestracija) ir Bohemijos sukilimas prieš imperatoriškąją valdžią, o vėliau konfliktas išplito į platesnę Vokietijos teritoriją ir Europą.

Karinės fazės

Karo eiga tradiciškai dalijama į kelias fazes:

  • Bohemijos fazė (1618–1625) – sukilimas Bohemijoje, imperatoriškųjų jėgų pergales ir Bohemijos nuosmukis.
  • Danų fazė (1625–1629) – Danija įsikišo, bet buvo priversta trauktis po imperatoriaus ir Habsburgų sąjungininkų pergalių.
  • Švedų fazė (1630–1635) – Švedijos karaliaus Gustavus Adolphus įsiveržimas pakeitė karo eigą protestantų naudai; Švedija gavo teritorinių ir politinių laimėjimų.
  • Prancūzų fazė (1635–1648) – tiesioginis Prancūzijos įsikišimas (finansinis ir karinis, vadovaujamas Richelieu), nors Prancūzija buvo katalikiška šalis, jos tikslas buvo sumažinti Habsburgų įtaką Europoje.

Tai, kas vyko karo metu

Per karą dažnai naudotos samdomosios armijos, kurios puldinėjo ir plėšė pririštas teritorijas, todėl civiliams gyventojams teko didžiulės kančios. Karas lėmė plataus masto žemės ūkio sutrikimus, badas ir ligas. Miestai ir kaimai įvairiose Vokietijos dalyse buvo ištuštėję, o prekyba ir amatų gamyba smuko.

Pasekmės ir Vestfalijos sutartis

Trisdešimties metų karas sukėlė badą ir ligas beveik kiekvienoje dalyvaujančioje šalyje. Karas truko 30 metų, tačiau problemos, dėl kurių kilo karas, nebuvo išspręstos dar ilgai po karo pabaigos. Karas baigėsi Vestfalijos sutartimi 1648 m., kurią pasirašė daugelis karo dalyvių (daugiausia susitarimai pasirašyti Miunsterio ir Osnabriuko miestuose).

Vestfalijos sutartys turėjo kelias esmines pasekmes:

  • Buvo pripažinta protestantų teisė (įskaitant kalvinistus) ir sutvirtinta cuius regio, eius religio principo taikymas – valdovas galėjo nustatyti valstybės religiją, tačiau buvo suteiktos garantijos religinei įvairovei.
  • Habsburgų įtaka Šventojoje Romos imperijoje buvo sumažinta, o Prancūzija ir Švedija sustiprino pozicijas; Prancūzija gavo teritorinių kompensacijų (pvz., dalis Alsaso regiono), o Švedijai atiteko svarbūs uostai ir įtaka Šiaurės Vokietijoje.
  • Buvo pripažintas valstybių suvereniteto principas – tai tapo vienu iš modernios tarptautinės teisės pamato elementų ir padėjo formuotis šiuolaikinei valstybių sistemai.
  • Taip pat buvo įtvirtinta Nyderlandų (Olandijos) nepriklausomybės pripažinimo praktika ir Šveicarijos konfederacijos teisinis statusas – tai reikšminga politinė permaina Europoje.

Žmogiškasis ir ekonominis poveikis

Karo žala Vokietijos žemėms buvo milžiniška: daugelyje regionų gyventojų skaičius sumažėjo 15–30 %, o kai kur – dar labiau (iki 50 % arba daugiau) dėl mirties, emigracijos ir demografinių pokyčių. Lūžo prekybos ryšiai, miestai vyko ekonominės stagnacijos laikotarpiu, o atkūrimas užtruko kelis dešimtmečius.

Ilgalaikės politinės pasekmės

Trisdešimties metų karas ženkliai pakeitė Europos galių pusiausvyrą: Habsburgai prarado dalį savo dominavimo Vokietijoje, tuo tarpu Prancūzija tapo pirmaujančia žemyne jėga. Karas taip pat prisidėjo prie politinės sekuliarizacijos – religiniai motyvai tebebuvo svarbūs, bet valstybės interesai ir balansavimas tarp didžiųjų galių tapo dominuojančiais faktoriais užsienio politikoje.

Apibendrinant, Trisdešimties metų karas buvo ne tik religinis konfliktas, bet ir didelis politinis, socialinis ir ekonominis lūžis Europoje, kurio pasekmės formavo žemyno politinę struktūrą ilgus dešimtmečius po 1648 m.