Prancūzija

Geografija ir klimatas

Prancūzija yra VakarųEuropoje. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija. Prie Prancūzijos sienų yra du kalnų masyvai: Alpės rytuose ir Pirėnai pietuose. Prancūzijoje yra daug upių, tarp jų Sena ir Luara. Prancūzijos šiaurėje ir vakaruose yra žemų kalvų ir upių slėnių.

Prancūzijoje yra daug skirtingų klimatų. Atlanto vandenynas daro didelę įtaką orams šiaurėje ir vakaruose. Tai reiškia, kad didžiąją metų dalį temperatūra yra maždaug vienoda. Tai jūrinės vakarų pakrantės klimato regionas. Rytuose žiemos šaltos, o orai geri. Vasaros būna karštos ir audringos. Pietuose žiemos vėsios ir drėgnos. Vasaros karštos ir sausos. Šiaurėje vyrauja vidutinis klimatas, panašus į Jungtinės Karalystės ir kitų Šiaurės Europos šalių klimatą.

Prancūzijai priklauso antra pagal dydį pasaulyje išskirtinė ekonominė zona (IEZ). Jos plotas - 11 035 000 km2 (4 260 637 kv. mylių). Didesnę turi tik Jungtinės Amerikos Valstijos.

Istorija

Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris reiškia "frankų kraštas" arba "Franklandas".

Šiuolaikinės Prancūzijos ribos yra maždaug tokios pat kaip ir senovės Galijos. Senovės Galijoje gyveno keltai galai. I a. pr. m. e. Julijus Cezaris užkariavo Galiją Romai. Ilgainiui galai perėmė romėnų kalbą (lotynų kalbą, iš kurios išsivystė prancūzų kalba) ir romėnų kultūrą. Krikščionybė pirmą kartą pasirodė II ir III mūsų eros amžiuje. Ji įsitvirtino IV ir V a.

IV mūsų eros amžiuje germanų gentys, daugiausia frankai, įsiveržė į Galiją. Taip atsirado pavadinimas Francie. Šiuolaikinis pavadinimas "Prancūzija" kilo iš Kapetingų Prancūzijos karalių, gyvenusių aplink Paryžių, vardo. Frankai buvo pirmoji gentis Europoje po Romos imperijos žlugimo, kuri atsivertė į krikščionybę, o ne į arijonizmą. Prancūzai save vadino "krikščioniškiausia Prancūzijos karalyste".

Verdeno sutartimi (843 m.) Karolio Didžiojo imperija buvo padalinta į tris dalis. Didžiausia teritorija buvo Vakarų Frankija. Ji panaši į dabartinę Prancūziją.

Karolingų dinastija valdė Prancūziją iki 987 m., kai Prancūzijos karaliumi tapo Hugas Kapetas. Jo palikuonys - tiesioginiai Kapetai, Valua ir Burbonų rūmai - suvienijo šalį per daugybę karų ir dinastinį paveldėjimą. Monarchija buvo galingiausia XVII a. ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Tuo metu Prancūzija turėjo daugiausia gyventojų Europoje. Šalis darė didelę įtaką Europos politikai, ekonomikai ir kultūrai. Prancūzų kalba tapo bendra diplomatijos kalba tarptautiniuose reikaluose. Prancūzijoje vyko didžioji Apšvietos epochos dalis. XVIII a. prancūzų mokslininkai padarė didelių mokslinių atradimų. Prancūzija taip pat užkariavo daug užjūrio valdų Amerikoje ir Azijoje.

Iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos Prancūzijoje buvo monarchija. Didysis karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė buvo nužudyti 1793 m. Buvo nužudyta tūkstančiai kitų Prancūzijos piliečių. 1799 m. respublikos valdymą perėmė Napoleonas Bonapartas. Vėliau jis tapo Pirmosios imperijos imperatoriumi (1804-1814 m.). Jo kariuomenės užkariavo didžiąją žemyninės Europos dalį. Metrinę sistemą išrado prancūzų mokslininkai per Prancūzijos revoliuciją. tuo metu buvo sukurtos 3 valdos.

Po Napoleono galutinio pralaimėjimo 1815 m. Vaterlo mūšyje atsirado kita monarchija. Vėliau Liudvikas Napoleonas Bonapartas 1852 m. sukūrė Antrąją imperiją. Po pralaimėjimo 1870 m. Prancūzijos-Prūsijos kare Liudvikas-Napoleonas buvo nušalintas. Jo režimą pakeitė Trečioji respublika.

XIX a. Prancūzijos kolonijinė imperija apėmė dalį Vakarų Afrikos ir Pietryčių Azijos. Prancūzija darė įtaką šių regionų kultūrai ir politikai. Daugelyje buvusių kolonijų oficialiai kalbama prancūzų kalba.

Šalis aktyviai dalyvavo Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose, o mūšiai vyko jos teritorijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą tranšėjose žuvo milijonai žmonių, įskaitant daugiau kaip milijoną Somos mūšyje. Fronto kareiviams buvo itin sunkios sąlygos. Paskutinis likęs gyvas veteranas buvo Pierre'as Picault, kuris mirė 2008 m. lapkričio 20 d., sulaukęs 109 metų. Antrojo pasaulinio karo metais naciai okupavo Prancūziją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Normandijos mūšį. Vokiečių pajėgos prarado Prancūziją vos per kelis mėnesius.

Prancūzijoje 1477 m. Raudona linija: Prancūzijos karalystės riba; šviesiai mėlyna: karališkoji valda

Skyriai

Į 13 Prancūzijos metropolinės zonos regionų ir 96 departamentų sudėtį įeina Korsika. Prancūzija suskirstyta į (administracinius) regionus:

• Auvergne-Rhône-Alpes
• Bourgogne-Franche-Comté
• Bretanė (Bretagne)
• Centre-Val de Loire
• Korsika (Corse)
• Grand Est
• Hauts-de-France
• Île-de-France
• Normandija (Normandie)
• Nouvelle-Aquitaine
• Occitanie
• Pays de la Loire
• Provanso-Alpių-Azūrinis krantas

Korsikos statusas skiriasi nuo kitų 12 metropolinių regionų statuso. Ji vadinama collectivitéterritoriale.

Prancūzija taip pat turi penkis užjūrio regionus:

• Prancūzijos Gviana (Pietų Amerikoje)
• Gvadelupa (Karibų jūros regione)
• Martinika (Karibų jūros regione)
• Majotas (Indijos vandenyne)
• Reunjonas (Indijos vandenyne)

Šie keturi užjūrio regionai turi tokį patį statusą kaip ir didmiesčių regionai. Jie panašūs į Amerikos užjūrio valstijas Aliaską ir Havajus.

Tada Prancūzija suskirstyta į 101 departamentą. Departamentai suskirstyti į 342 apygardas. Apygardos padalytos į 4032 kantonus. Mažiausias padalinys yra komuna (yra 36 699 komunos). 2008 m. sausio 1 d. INSEE Prancūzijoje suskaičiavo 36 781 komuną. Iš jų 36 569 yra metropolinėje Prancūzijoje, o 212 - užjūrio Prancūzijoje.

Vyriausybė

Prancūzijos vyriausybė yra pusiau prezidentinė sistema, nustatyta Prancūzijos Penktosios Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijoje skelbiama, kad tauta yra "nedaloma, pasaulietinė, demokratinė ir socialinė Respublika". Joje numatytas valdžių padalijimas.

Karinis

Prancūzijos ginkluotosios pajėgos skirstomos į keturias šakas:

• Armée de Terre (Armija)
• Nacionalinė jūrų laivininkystė (Marine Nationale)
• Oro pajėgos (Armée de l'Air)
• Nacionalinė žandarmerija (karinės pajėgos, atliekančios nacionalinės kaimo policijos funkcijas).

Prancūzijoje tarnauja apie 359 000 karių. Prancūzija gynybai išleidžia 2,6 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė išleidžia 40 proc. viso ES gynybos biudžeto. Apie 10 % Prancūzijos gynybos biudžeto skiriama jos branduolinių ginklų pajėgoms.

Prancūzijos Respublikos gvardija


Branduolinis lėktuvnešis "Charles de Gaulle

Užsienio santykiai

Prancūzija yra Jungtinių Tautų narė. Ji yra nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė ir turi veto teisę. Ji taip pat yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė. Joje įsikūrusios EBPO, UNESCO ir Interpolo būstinės. 1953 m. Jungtinės Tautos paprašė Prancūzijos išrinkti herbą, kuris atstovautų joms tarptautiniu mastu. Dabar Prancūzijos herbas yra jų pasuose.

Prancūzija buvo viena iš Europos Sąjungos steigėjų. XX a. septintajame dešimtmetyje Prancūzija norėjo pašalinti Jungtinę Karalystę iš šios organizacijos. Ji norėjo sukurti savo ekonominę galią žemyninėje Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija ir Vokietija suartėjo. Taip buvo bandoma tapti įtakingiausia ES šalimi. Ji ribojo naujų Rytų Europos narių įtaką. Prancūzija yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) narė. Tačiau prezidento de Golio laikais ji pasitraukė iš bendros karinės vadovybės. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Prancūzija sulaukė kritikos dėl požeminių branduolinių bandymų Prancūzijos Polinezijoje. Prancūzija aktyviai priešinosi 2003 m. invazijai į Iraką. Prancūzija išlaiko stiprią politinę ir ekonominę įtaką savo buvusiose Afrikos kolonijose. Pavyzdžiui, ji teikė ekonominę pagalbą ir karius taikos palaikymo misijoms Dramblio Kaulo Krante ir Čade.

Ekonomika

Prancūzija yra pirmaujančių pramoninių šalių G8 grupės narė. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) (kuris apskaičiuojamas atsižvelgiant į tai, kiek įvairiose šalyse kainuoja pragyvenimas, ir į infliacijos lygį) Prancūzijos ekonomika yra aštunta pagal dydį pasaulyje. 1999 m. sausio 1 d. Prancūzija ir dar 11 Europos Sąjungos narių kartu įvedė eurą, o 2002 m. pradėjo jį naudoti.

Prancūzijos ekonomikoje yra beveik 2,9 mln. registruotų įmonių. Vyriausybė daro didelę įtaką geležinkelių, elektros, lėktuvų ir telekomunikacijų įmonėms (jai priklauso tokios didelės bendrovės kaip SNCF ir EDF (Prancūzijos elektros energija)). Prancūzijoje yra svarbi aviacijos ir kosmoso (orlaivių ir erdvėlaivių projektavimas) pramonė, kuriai vadovauja "Airbus". Ji taip pat gali paleisti raketas iš Prancūzijos Gvianos.

Prancūzija daug investavo į branduolinę energetiką. Dėl to Prancūzija tapo mažiausia anglies dioksido gamintoja tarp septynių labiausiai industrializuotų pasaulio šalių. Dėl to 59 branduolinės elektrinės pagamina didžiąją dalį šalyje pagaminamos elektros energijos (2006 m. - 78 %, o 1973 m. - tik 8 %, 1980 m. - 24 %, 1990 m. - 75 %).

Prancūzija yra didžiausia žemės ūkio produktų gamintoja ir eksportuotoja Europoje. Prancūzija eksportuoja kviečius, paukštieną, pieno produktus, jautieną ir kiaulieną. Ji taip pat garsėja vyno pramone. 2006 m. Prancūzija iš Europos bendrijos gavo 10 mlrd. eurų subsidijų savo ūkininkams.

1833 m. Gamyklų įstatymu moterų ir vaikų darbo diena buvo apribota iki 11 valandų per dieną.

2005 m. sausio 18 d. Tulūzoje - pirmasis baigtas "Airbus A380". "Airbus" yra Prancūzijos ir Europos ekonomikos globalizacijos simbolis.

Demografiniai duomenys

2008 m. sausio 1 d. apskaičiuota, kad Prancūzijoje, įskaitant Prancūzijos užjūrio regionus, gyvena 63,8 mln. žmonių. Iš jų 61 875 000 gyvena metropolinėje Prancūzijoje, t. y. Europoje esančioje šalies dalyje.

Etninės grupės

Pagrindinės šiandien Prancūzijoje gyvenančios etninės grupės yra kilusios iš keltų ir romėnų. Prancūzijoje gyvena šios svarbios mažumos:

• Teutonų, t. y. germanų tautos
• Slavų kalba
• žmonės iš Šiaurės Afrikos
• Užsachario afrikiečiai - Afrikos gyventojai, gyvenantys į pietus nuo Sacharos dykumos.
• žmonės iš Indokinijos
• pietvakarių Europos Baskų krašto gyventojai

Kultūra

Kalba

Prancūzų kalba yra oficiali Prancūzijos kalba. Ji priklauso romanų kalbų grupei, kuriai priklauso italų ir ispanų kalbos. Prancūzijoje taip pat vartojama daug regioninių tarmių. Elzaso kalba, vokiečių kalbos dialektas, vartojama Elzase ir kai kuriose Lotaringijos dalyse Prancūzijos rytuose. XVII-XIX a. prancūzų kalba buvo Europos diplomatijos ir kultūros kalba, ji vis dar plačiai vartojama.

Kai kurie Prancūzijos gyventojai taip pat kalba baskų, bretonų, katalonų, korsikiečių, vokiečių, flamandų ir okitanų kalbomis.

Religija

Prancūzija yra sekuliari šalis, o Konstitucija garantuoja religijos laisvę. Apie 51 % gyventojų yra Romos katalikai, o 31 % žmonių yra agnostikai arba ateistai. 5 % yra musulmonai, 3 % - protestantai ir 1 % - žydai. 10 % priklauso kitoms religijoms arba neturi nuomonės apie religiją. Taip pat yra zoroastristų, unitų universalistų, džainistų ir vikanų bendruomenės. Tarp Prancūzijoje įkurtų religijų yra raelizmas.

2007 m. apklausos duomenimis:

• 34 proc. Prancūzijos piliečių atsakė, kad "tiki, jog Dievas yra".
• 27 proc. atsakė, kad "tiki, jog egzistuoja kažkokia dvasia ar gyvybės jėga".
• 33 % atsakė, kad "jie netiki, jog egzistuoja kokia nors dvasia, Dievas ar gyvybės jėga".

Literatūra

Prancūzų literatūra atsirado viduramžiais. Tuo metu prancūzų kalba buvo suskirstyta į kelias tarmes. Kai kurie autoriai žodžius rašė skirtingai vieni nuo kitų.

XVII a. pagrindiniai autoriai buvo Pierre'as Corneille'is, Jeanas Racine'as, Molière'as, Blaise'as Pascalis ir René Descartes'as.

XVIII ir XIX a. prancūzų literatūra ir poezija pasiekė geriausią lygį. XVIII a. rašė tokie rašytojai, eseistai ir moralistai kaip Volteras (Voltaire) ir Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau). Kalbant apie to meto prancūzų vaikų literatūrą, Šarlis Perro (Charles Perrault) parašė tokias istorijas kaip "Raudonkepuraitė", "Gražuolė ir pabaisa", "Miegančioji gražuolė" ir "Pūkuotukas".

XIX a. parašyta daug garsių prancūzų romanų, kuriuos kūrė tokie autoriai kaip Victoras Hugo, Alexandre'as Dumas ir Jules'is Verne'as. Jie parašė tokius populiarius romanus kaip "Trys muškietininkai", "Grafas Monte Kristo", "Dvidešimt tūkstančių lygų po vandeniu", "Notre Dame garbanius" ir "Les Misérables". Kiti XIX a. grožinės literatūros rašytojai: Emile Zola, Guy de Maupassant, Théophile Gautier ir Stendhal.

Žymius XX a. romanus parašė Marcelis Proustas, Antoine'as de Saint-Exupéry, Albert'as Camus, Jeanas-Paulis Sartre'as ir Michelis Houellebecqas.

Sportas

Liepos mėnesį vykstančios dviračių lenktynės "Tour de France" yra vienas žinomiausių sporto renginių. Tai tris savaites trunkančios maždaug 3 500 km lenktynės, kurios apima didžiąją Prancūzijos dalį ir baigiasi Paryžiaus centre, Eliziejaus laukų alėjoje. Kita populiari sporto šaka Prancūzijoje yra futbolas. Prancūzijos rinktinė 1998 ir 2018 m. laimėjo FIFA pasaulio futbolo čempionatą. Jie taip pat laimėjo 1984 ir 2000 m. UEFA Europos futbolo čempionatą. Prancūzijoje taip pat vyksta 24 valandų Le Mano automobilių lenktynės. Prancūzijoje taip pat vyko 2007 m. pasaulio regbio čempionatas, kuriame Prancūzija užėmė ketvirtąją vietą. Prancūzija glaudžiai susijusi su šiuolaikinėmis olimpinėmis žaidynėmis. XIX a. pabaigoje baronas Pjeras de Kubertenas pasiūlė vėl rengti olimpines žaidynes. Prancūzija vasaros olimpines žaidynes rengė du kartus - 1900 m. ir 1924 m. Paryžiuje. Vasaros olimpinės žaidynės Prancūzijoje vyks 2024 m. Paryžiuje. Žiemos žaidynės Prancūzijoje taip pat vyko tris kartus: 1924 m. Šamoni, 1968 m. Grenoblyje ir 1992 m. Albervilyje.

Virtuvė

Prancūzų virtuvė padarė įtaką maisto gaminimo stiliui visoje Europoje, o jos virėjai dirba viso pasaulio restoranuose.

Šiuolaikinės aukštosios virtuvės šaknys glūdi tokių šefų kaip La Varenne'as (1615-1678) ir žymus Napoleono šefas Marie-Antoine'as Carême'as (1784-1833). Šie virėjai sukūrė lengvesnį maisto stilių, palyginti su viduramžių maistu. Jie naudojo mažiau prieskonių, daugiau žolelių ir kreminių ingredientų.

Buvo išrasti tokie tipiški ingredientai kaip užtepėlė ir žuvies sultinys, marinavimo būdai ir patiekalai, pavyzdžiui, ragu. Carême'as buvo meistriškas konditeris, ir tai iki šiol yra prancūzų virtuvės ženklas. Jis sukūrė pagrindinius padažus, "motininius padažus"; jo repertuare buvo daugiau kaip šimtas padažų, kurių pagrindą sudarė pusė tuzino motininių padažų.

Prancūzų virtuvę XX amžiuje pristatė Georges'as Auguste'as Escoffier (1846-1935). Jis buvo organizacinis genijus. Jis sugalvojo, kaip valdyti didelius restoranus, kaip dideliuose viešbučiuose ar rūmuose, kaip organizuoti personalą, kaip sudaryti meniu. Jis turėjo metodų viskam. Didžiausias Escoffier indėlis buvo 1903 m. išleistas "Le Guide Culinaire", kuriame išdėstyti prancūzų virtuvės pagrindai. Escoffier vadovavo Londono viešbučių "Savoy Hotel" ir "Carlton Hotel", Paryžiaus "Hôtel Ritz" ir kai kurių didžiausių kruizinių laivų restoranams ir virtuvei.

Tačiau Escoffier nepaminėjo daugelio Prancūzijos regionų kulinarinių ypatybių.

Gastroturizmas ir "Michelin" gidas XX a. padėjo žmonėms susipažinti su turtinga buržuazine ir valstietiška Prancūzijos kaimo virtuve. Gaskonų virtuvė taip pat turėjo didelę įtaką pietvakarių Prancūzijos virtuvei. Daugelis patiekalų, kurie kadaise buvo regioniniai, paplito įvairiomis variacijomis visoje šalyje. Sūris ir vynas yra svarbi virtuvės dalis, atliekanti skirtingus vaidmenis regioniniu ir nacionaliniu mastu. Prancūzijos šiaurėje žmonės gamindami maistą dažnai mieliau naudoja sviestą. Pietuose jie mieliau renkasi alyvuogių aliejų ir česnaką. Kiekvienas Prancūzijos regionas turi savo ypatingą patiekalą: Elzaso regione - choucroute, Lotaringijoje - quiche, Langedoko-Rusijono regione - cassoulet, o Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regione - tapenade.

2010 m. lapkritį UNESCO įtraukė Prancūzijos gastronomiją į pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Turizmas

Prancūzija yra pirmoji turistų lankoma vieta pasaulyje. 2007 m. Prancūzijoje apsilankė 81,9 mln. užsienio turistų. Antroje vietoje - Ispanija (2006 m. - 58,5 mln.), trečioje - Jungtinės Amerikos Valstijos (2006 m. - 51,1 mln.). Vieni žymiausių Paryžiaus lankytinų objektų yra Eifelio bokštas ir Triumfo arka. Kitas objektas yra Mon Sen Mišelis Normandijoje.

Europos Disneilendas įsikūręs priemiestyje į rytus nuo Paryžiaus. Kurortas atidarytas 1992 m. ir taip pat yra populiari turistų lankoma vieta Europoje.

Versalio rūmai yra viena populiariausių turistų lankomų vietų Prancūzijoje.


Bazilikų lašišos terinas


"Tour de France" lenktynių pelotonas (prancūziškai - būrys)


Alexandre Dumas "Trys muškietininkai


Château de Montsoreau yra vienintelė pilis Prancūzijoje, pastatyta Luaros upės vagoje.


Klodas Monė, impresionistų judėjimo įkūrėjas

Susiję puslapiai

• Prancūzija olimpinėse žaidynėse
• Prancūzijos nacionalinė futbolo rinktinė
• Prancūzijos upių sąrašas