Antrasis pasaulinis karas

Dvi pusės

Į karą įsitraukusios šalys priklausė vienai iš dviejų pusių: Ašies ir Sąjungininkų.

Karo pradžioje Ašies galybės buvo Vokietija, Italija ir Japonija. Buvo surengta daugybė susitikimų, skirtų šių šalių aljansui sukurti. Vėliau prie Ašies prisijungė Suomija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Tailandas. Karui tęsiantis, kai kurios Ašies šalys pasikeitė ir vietoj to prisijungė prie Sąjungininkų, pavyzdžiui, Italija.

Karo pradžioje sąjungininkės buvo Jungtinė Karalystė ir kai kurios Sandraugos narės, Prancūzija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Belgija ir Kinija. Kinijoje vyko pilietinis karas. 1941 m. birželį Vokietija, vykdydama operaciją "Barbarossa", užpuolė Sovietų Sąjungą. 1941 m. gruodį Japonija atakavo Perl Harborą prieš Jungtines Valstijas. Šios dvi didelės ir galingos šalys prisijungė prie sąjungininkų.

Tai Antrojo pasaulinio karo metais buvusi Nola

Pagrindinė informacija

Pirmasis pasaulinis karas labai pakeitė diplomatiją ir politiką Azijoje, Europoje ir Afrikoje, nes pralaimėjo Centrinės galybės. Imperijos, kurios buvo Centrinių valstybių pusėje, buvo sunaikintos. Žuvo ir Rusijos imperija, kuri nestojo Centrinių jėgų pusėn. Karas taip pat pakeitė Rytų Europos sienas - atsirado daug naujų valstybių. Karas paskatino stiprų iredentizmą ir revanšizmą. Šie jausmai buvo ypač stiprūs Vokietijoje, kuri neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasirašyti Versalio sutartį. Be to, iš vokiečių buvo atimta 13 % jų tėvynės teritorijos ir visos kolonijos, be to, jie turėjo grąžinti sąjungininkams labai didelę pinigų sumą. Taip pat buvo apribotas jų kariuomenės ir laivyno dydis, o oro pajėgos buvo uždraustos.

Italijoje nacionalistai buvo nepatenkinti karo rezultatais, nes manė, kad jų šalis pagal ankstesnį susitarimą su sąjungininkais turėjo gauti daug daugiau teritorijų. Fašistinis judėjimas 1920 m. atvedė Musolinį į šalies vadovo postą. Jis žadėjo paversti Italiją didžiąja galybe, sukurdamas jos kolonijinę imperiją.

Po to, kai 1920 m. Kinijos valdančioji partija Kuomintangas (KMT) suvienijo šalį, prasidėjo pilietinis karas tarp jos ir buvusios sąjungininkės Kinijos komunistų partijos. 1931 m. Japonija, pasinaudodama Mukdeno incidentu, užėmė Mandžiūriją ir įkūrė savo marionetinę valstybę Mandžukuo, o Tautų Lyga nieko negalėjo padaryti, kad ją sustabdytų. 1933 m. buvo pasirašytos Tanggu paliaubos - ugnies nutraukimas. 1936 m. KMT ir komunistai susitarė nebekovoti vieni prieš kitus ir vietoj to kovoti su Japonija. 1937 m. Japonija pradėjo Antrąjį Kinijos-Japonijos karą, siekdama užimti likusią Kinijos dalį.

Subyrėjus Vokietijos imperijai, buvo įkurta demokratinė Veimaro respublika. Tarp vokiečių kilo nesutarimų, susijusių su daugeliu politinių ideologijų - nuo nacionalizmo iki komunizmo. Fašistinis judėjimas Vokietijoje kilo dėl Didžiosios depresijos. 1933 m. nacių partijos lyderis Adolfas Hitleris tapo kancleriu. Po Reichstago gaisro Hitleris sukūrė totalitarinę valstybę, kurioje pagal įstatymą egzistuoja tik viena partija. Hitleris norėjo pakeisti pasaulio tvarką ir greitai atkūrė kariuomenę, laivyną ir oro pajėgas, ypač po to, kai 1935 m. buvo suvienyta Saro žemė. 1936 m. kovą Hitleris pasiuntė kariuomenę į Reino kraštą. 1936 m. liepos mėn. prasidėjo Ispanijos pilietinis karas. Karas baigėsi nacionalistų, kuriuos rėmė Italija ir Vokietija, pergale.

1938 m. kovą Vokietija pasiuntė savo kariuomenę į Austriją, vadinamąjį anšliusą, kuris sulaukė tik nedidelės Europos šalių reakcijos. Netrukus po to sąjungininkai sutiko atiduoti Vokietijai Sudetų kraštą, Čekoslovakijos dalį, kad Hitleris pažadėtų nebeužimti daugiau žemių. Tačiau likusi šalies dalis iki 1939 m. kovo mėn. buvo priversta pasiduoti arba užimta. Dabar sąjungininkai bandė jį sustabdyti, pažadėdami padėti Lenkijai, jei ši būtų užpulta. Prieš pat karą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė taikos sutartį, kurioje susitarė, kad dešimt metų nepuls viena kitos. Slaptoje jos dalyje jos susitarė pasidalyti Rytų Europą.

Nacių mitingas Niurnberge, 1934 m.

Karo eiga

Prasideda karas

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai įsiveržus į Lenkiją. Rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sandraugos narės paskelbė karą Vokietijai. Jos negalėjo daug padėti Lenkijai ir tik pasiuntė nedidelę Prancūzijos ataką prieš Vokietiją iš Vakarų. Netrukus po Vokietijos, rugsėjo 17 d., Sovietų Sąjunga įsiveržė į Rytų Lenkiją. Galiausiai Lenkija buvo padalyta.

Tada Vokietija pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjunga privertė Baltijos šalis leisti laikyti sovietų karius savo šalyse. Suomija nesutiko su sovietų raginimu užimti jos žemes, todėl 1939 m. lapkričio mėn. buvo užpulta. Sudarius taiką, prasidėjo pasaulinis karas. Prancūzija ir Didžioji Britanija manė, kad Sovietų Sąjunga gali įsitraukti į karą Vokietijos pusėje, ir išstūmė Sovietų Sąjungą iš Tautų Lygos.

Nugalėjus Lenkiją, Vakarų Europoje prasidėjo "netikras karas". Nors britų kariai buvo siunčiami į žemyną, didelių mūšių tarp dviejų pusių nevyko. Tuomet 1940 m. balandį Vokietija nusprendė užpulti Norvegiją ir Daniją, kad būtų saugiau gabenti geležies rūdą iš Švedijos. Britai ir prancūzai pasiuntė kariuomenę, kad sutrikdytų vokiečių okupaciją, bet turėjo pasitraukti, kai Vokietija įsiveržė į Prancūziją. 1940 m. gegužę Čemberleną Jungtinės Karalystės ministro pirmininko poste pakeitė Čerčilis, nes britai buvo nepatenkinti jo darbu.

Pirmosios ašies pergalės

Gegužės 10 d. Vokietija įsiveržė į Prancūziją, Belgiją, Olandiją ir Liuksemburgą ir greitai jas nugalėjo, naudodama "blitzkrieg" taktiką. Britai buvo priversti palikti žemyninę Europą ties Diunkerku. Birželio 10 d. Italija įsiveržė į Prancūziją ir paskelbė karą Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei. Netrukus po to Prancūzija buvo padalinta į okupacines zonas. Vieną iš jų tiesiogiai kontroliavo Vokietija ir Italija, o kita buvo neokupuota Viši Prancūzija.

1940 m. birželį Sovietų Sąjunga įvedė savo karius į Baltijos šalis ir jas užėmė, o vėliau - Besarabiją Rumunijoje. Nors Sovietų Sąjunga ir Vokietija bendradarbiavo ir anksčiau, šis įvykis padarė tai rimtu bendradarbiavimu. Vėliau, kai abi šalys nesugebėjo susitarti dėl glaudesnio bendradarbiavimo, jų santykiai pablogėjo iki karo.

Tada Vokietija pradėjo oro mūšį virš Didžiosios Britanijos, kad pasiruoštų išsilaipinimui saloje, tačiau rugsėjį planas buvo galutinai atšauktas. Vokietijos karinis jūrų laivynas sunaikino daug britų laivų, gabenančių prekes Atlanto vandenyne. Tuo metu Italija pradėjo savo operaciją Viduržemio jūroje. Jungtinės Valstijos išliko neutralios, bet pradėjo padėti sąjungininkams. Padėdamos saugoti britų laivus Atlanto vandenyne, Jungtinės Valstijos 1941 m. spalio mėn. kovojo su vokiečių laivais, tačiau oficialiai tai nebuvo karas.

1940 m. rugsėjį Italija pradėjo įsiveržti į Didžiosios Britanijos kontroliuojamą Egiptą. Spalio mėn. Italija įsiveržė į Graikiją, tačiau tai baigėsi tik Italijos atsitraukimu į Albaniją. 1941 m. pradžioje Italijos kariuomenė vėl buvo išstumta iš Egipto į Libiją Afrikoje. Netrukus Italijai padėjo Vokietija. Vadovaujant Rommeliui, iki 1941 m. balandžio pabaigos Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė vėl buvo išstumta į Egiptą. Be Šiaurės Afrikos, Vokietija iki gegužės mėn. taip pat sėkmingai įsiveržė į Graikiją, Jugoslaviją ir Kretą. Nepaisant šių pergalių, po gegužės 11 d. Hitleris nusprendė atšaukti Didžiosios Britanijos bombardavimą.

Tuo pat metu Japonijos pažanga Kinijoje vis dar buvo nedidelė, nors nacionalistai ir komunistai kinai vėl pradėjo kovoti tarpusavyje. Japonija planavo užgrobti Europos kolonijas Azijoje, kol jos buvo silpnos, o Sovietų Sąjunga galėjo jausti pavojų iš Vokietijos, todėl 1941 m. balandį tarp jų buvo pasirašytas nepuolimo paktas (tai buvo susitarimas, kad abi šalys nepuls viena kitos). Tačiau Vokietija vis ruošėsi pulti Sovietų Sąjungą, perkeldama savo karius netoli Sovietų Sąjungos sienos.

Karas tampa pasauliniu

1941 m. birželio 22 d. Europos Ašies šalys užpuolė Sovietų Sąjungą. Vasarą Ašis greitai užėmė Ukrainą ir Baltijos regionus, o tai padarė didžiulę žalą Sovietų Sąjungai. Liepos mėnesį Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga sudarė tarpusavio karinę sąjungą. Nors per pastaruosius du mėnesius buvo padaryta didelė pažanga, atėjus žiemai pavargusi Vokietijos kariuomenė buvo priversta atidėti puolimą prie pat Maskvos. Tai rodė, kad Ašis nesugebėjo pasiekti pagrindinių savo tikslų, o sovietų kariuomenė vis dar nebuvo susilpnėjusi. Tai reiškė "blitzkrieg" karo etapo pabaigą.

Iki gruodžio mėnesio Raudonoji armija, susidūrusi su Ašies kariuomene, sulaukė daugiau karių iš rytų. Ji pradėjo kontrpuolimą, kuris nustūmė vokiečių kariuomenę į vakarus. Ašies kariuomenė neteko daug karių, tačiau vis tiek išsaugojo didžiąją dalį prieš tai gautų žemių.

1941 m. lapkritį Sandrauga kontratakavo Ašies pajėgas Šiaurės Afrikoje ir gavo visas prieš tai prarastas žemes. Tačiau Ašis vėl stūmė Sąjungininkus atgal, kol buvo sustabdyta prie El Alameino.

Vokietijos sėkmė Azijoje paskatino Japoniją prašyti naftos tiekimo iš Olandijos Rytų Indijos. Daugelis Vakarų šalių į Prancūzijos Indokinijos okupaciją reagavo uždrausdamos prekybą nafta su Japonija. Japonija planavo užgrobti Europos kolonijas Azijoje ir sukurti didelę gynybinę zoną Ramiajame vandenyne, kad galėtų gauti daugiau išteklių. Tačiau prieš bet kokią būsimą invaziją ji pirmiausia turėjo sunaikinti Amerikos Ramiojo vandenyno laivyną Ramiajame vandenyne. 1941 m. gruodžio 7 d. ji užpuolė Perl Harborą ir daugelį uostų keliose Pietryčių Azijos šalyse. Šis įvykis paskatino Jungtines Valstijas, Jungtinę Karalystę, Australiją, Vakarų sąjungininkes ir Kiniją paskelbti Japonijai karą, o Sovietų Sąjunga liko neutrali. Dauguma Ašies valstybių į tai reagavo paskelbdamos karą Jungtinėms Valstijoms.

Iki 1942 m. balandžio mėn. daugelis Pietryčių Azijos šalių: Birma, Malajija, Olandijos Rytų Indija ir Singapūras jau buvo beveik kritusios japonų rankose. 1942 m. gegužę krito Filipinai. Japonijos laivynas pasiekė daug greitų pergalių. Tačiau 1942 m. birželį Japonija pralaimėjo prie Midvėjaus. Po to Japonija negalėjo užimti daugiau sausumos, nes per mūšį buvo sunaikinta didelė dalis jos laivyno.

Sąjungininkai žengia į priekį

Tada Japonija vėl ėmė planuoti užimti Papua Naująją Gvinėją, o Jungtinės Valstijos planavo pulti Saliamono salas. Kova dėl Gvadalkanalio prasidėjo 1942 m. rugsėjo mėn., joje dalyvavo daug abiejų pusių karių ir laivų. Ji baigėsi japonų pralaimėjimu 1943 m. pradžioje.

Rytų fronte vasarą Ašis atrėmė sovietų puolimą ir 1942 m. birželį pradėjo pagrindinį puolimą į pietų Rusiją palei Dono ir Volgos upes, siekdama užimti naftos telkinius Kaukaze, kurie Ašiai buvo labai svarbūs karo reikmėms, ir dideles stepes. Stalingradas atsidūrė Ašies kariuomenės kelyje, todėl sovietai nusprendė ginti miestą. Iki lapkričio mėn. vokiečiai beveik užėmė Stalingradą, tačiau sovietams pavyko apsupti vokiečius žiemą Po didelių nuostolių 1943 m. vasario mėn. vokiečių kariuomenė buvo priversta atiduoti miestą. Nors frontas buvo nustumtas toliau nei prieš vasaros puolimus, vokiečių kariuomenė vis tiek tapo pavojinga Kursko apylinkėms. Hitleris beveik du trečdalius savo kariuomenės skyrė Stalingrado mūšiui. Stalingrado mūšis buvo didžiausias ir daugiausiai aukų pareikalavęs mūšis šiame pasaulyje.

1942 m. rugpjūtį dėl sąjungininkų gynybos prie El Alameino ašies kariuomenei nepavyko užimti miesto. Naujas Sąjungininkų puolimas po kelių mėnesių išstūmė Ašies kariuomenę į vakarus per Libiją, iškart po to, kai angloamerikiečių invazija į Prancūzijos Šiaurės Afriką privertė ją prisijungti prie Sąjungininkų. Tai lėmė Ašies pralaimėjimą Šiaurės Afrikos kampanijoje 1943 m. gegužės mėn.

1943 m. liepos 4 d. Sovietų Sąjungoje Vokietija pradėjo puolimą Kursko apylinkėse. Daug vokiečių kareivių žuvo dėl gerai sukurtos sovietų gynybos. Hitleris atšaukė puolimą nesulaukęs aiškių rezultatų. Tada sovietai pradėjo savo kontrataką, kuri buvo vienas iš karo lūžio taškų. Po to sovietai tapo puolančiąja jėga Rytų fronte, o ne vokiečiai.

1943 m. liepos 9 d. Vakarų sąjungininkai, paveikti ankstesnių sovietų pergalių, išsilaipino Sicilijoje. Tą patį mėnesį buvo suimtas Musolinis. 1943 m. rugsėjį, Italijai sudarius paliaubas su sąjungininkais, sąjungininkai įsiveržė į žemyninę Italiją. Tuomet Vokietija perėmė Italijos kontrolę, nuginklavo jos kariuomenę ir pastatė daug gynybinių linijų, kad sulėtintų Sąjungininkų invaziją. Tada Vokietijos specialiosios pajėgos išgelbėjo Musolinį, kuris netrukus įkūrė Vokietijos okupuotą klientinę valstybę - Italijos socialinę respubliką.

1943 m. pabaigoje Japonija užkariavo keletą Indijos salų ir pradėjo invaziją į žemyninę Indijos dalį. Indijos armija ir kitos pajėgos išstūmė juos 1944 m. pradžioje.

1944 m. pradžioje sovietų armija išstūmė vokiečių kariuomenę iš Leningrado ir nutraukė ilgiausią ir daugiausiai gyvybių pareikalavusią apgultį istorijoje. Po to sovietai pradėjo didelį kontrpuolimą. Iki gegužės mėn. sovietai atkovojo Krymą. Nuo 1943 m. rugsėjo mėn. surengus puolimus Italijoje, 1944 m. birželio 4 d. sąjungininkams pavyko užimti Romą ir priversti vokiečių pajėgas atsitraukti.

Pabaiga Europoje

1944 m. birželio 6 d., D dieną, sąjungininkai pradėjo invaziją Normandijoje, Prancūzijoje. Invazijos kodinis pavadinimas buvo operacija "Overlord". Invazija buvo sėkminga ir lėmė Vokietijos pajėgų pralaimėjimą Prancūzijoje. 1944 m. rugpjūtį buvo išvaduotas Paryžius, o sąjungininkai toliau traukėsi į rytus, kol vokiečių frontas žlugo. Operacija "Market-Garden" buvo 1944 m. rugsėjo 17 d. pradėta jungtinė oro invazija į Nyderlandus. Invazijos tikslas buvo užimti keletą tiltų, tarp kurių buvo ir tiltas Arnheme, kertantis Reino upę. Rinka buvo oro invazijos pavadinimas. Antžeminė invazija, pavadinta "Sodas", pasiekė Reino upę, bet negalėjo užimti Arnhemo tilto. .

Birželio 22 d. sovietų puolimas Rytų fronte, pavadintas operacija "Bagration", beveik sunaikino vokiečių armijų grupę "Centras". Netrukus po to vokiečiai buvo priversti trauktis ir ginti Ukrainą bei Lenkiją. Atvykę sovietų kariai sukėlė sukilimus prieš vokiečių valdžią Rytų Europos šalyse, tačiau jie nesulaukė sėkmės, nebent sovietai jiems padėjo. Kitas sovietų puolimas privertė Rumuniją ir Bulgariją prisijungti prie sąjungininkų. Josipo Broz Tito vadovaujami komunistų serbų partizanai, šiek tiek padedami Bulgarijos ir Sovietų Sąjungos, atkovojo Belgradą. 1945 m. pradžioje sovietai puolė daugelį Vokietijos okupuotų šalių: Graikiją, Albaniją, Jugoslaviją ir Vengriją. Suomija perėjo į sovietų ir sąjungininkų pusę.

1944 m. gruodžio 16 d. vokiečiai paskutinį kartą pabandė užimti Vakarų frontą ir puolė sąjungininkus Ardėnuose, Belgijoje, mūšyje, kuris žinomas kaip "Mūšis dėl iškyšulio". Tai buvo paskutinis didelis vokiečių puolimas per visą karą, ir vokiečiams puolimas nebuvo sėkmingas.

Iki 1945 m. kovo mėn. sovietų kariuomenė sparčiai judėjo nuo Vyslos upės Lenkijoje iki Rytų Prūsijos ir Vienos, o Vakarų sąjungininkai persikėlė per Reiną. Italijoje sąjungininkai stūmėsi į priekį, o sovietai puolė Berlyną. Galiausiai 1945 m. balandžio 25 d. sąjungininkų Vakarų pajėgos susitiko su sovietais prie Elbės upės.

Hitleris nusižudė 1945 m. balandžio 30 d., praėjus dviem dienoms po Musolinio mirties. Savo testamente jis paskyrė savo karinio jūrų laivyno vadą, didįjį admirolą Karlą Dönitzą, Vokietijos prezidentu. Dönitzas pasidavė sąjungininkams ir pasipriešino Hitlerio valiai, kad Vokietija ir toliau kovotų.

1945 m. balandžio 29 d. Vokietijos pajėgos Italijoje pasidavė. 1945 m. gegužės 7 d., vadinamąją V-E dieną, Vokietija pasidavė Vakarų sąjungininkams, o 1945 m. gegužės 8 d. buvo priversta pasiduoti Sovietų Sąjungai. Paskutinis mūšis Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 11 d. Italijoje.

Ramiojo vandenyno pabaiga

Ramiojo vandenyno regione amerikiečių pajėgos į Filipinus atvyko 1944 m. birželio mėn. Iki 1945 m. balandžio mėn. amerikiečių ir Filipinų pajėgos išvalė didžiąją dalį japonų pajėgų, tačiau kai kuriose Filipinų dalyse kovos tęsėsi iki pat karo pabaigos. Britų ir kinų pajėgos žengė į priekį Šiaurės Birmoje ir 1945 m. gegužės 3 d. užėmė Rangūną. Po to amerikiečių pajėgos iki 1945 m. kovo mėn. užėmė Iwo Džimą, o birželio mėn. Daugelis Japonijos miestų buvo sugriauti sąjungininkų bombardavimų, o japonų importą nutraukė amerikiečių povandeniniai laivai.

Sąjungininkai norėjo, kad Japonija pasiduotų be jokių sąlygų, tačiau Japonija nesutiko. Dėl to Jungtinės Valstijos numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos (1945 m. rugpjūčio 6 d.) ir Nagasakio (1945 m. rugpjūčio 9 d.). 1945 m. rugpjūčio 8 d. sovietai įsiveržė į Mandžiūriją ir greitai sumušė pagrindinę Japonijos imperatoriškąją armiją. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonija pasidavė sąjungininkams. 1945 m. rugsėjo 2 d. USS Missouri laive buvo oficialiai pasirašyti kapituliacijos dokumentai, kuriais buvo užbaigtas karas.

Amerikiečių ir sovietų karių susitikimas į rytus nuo Elbės upės, 1945 m. balandis


Branduolinė bomba virš Nagasakio


"Montreal Daily Star": "Vokietija pasitraukia", 1945 m. gegužės 7 d.


Sąjungininkų pajėgos, atvykusios į Normandiją, Prancūzijoje, per D dieną


Sovietų kariai Stalingrade


Britų pėstininkų puolimas prie El Alameino


Po Perl Harboro užpuolimo degantis laivas "USS Arizona".


Ašis Rytų fronte:      1941 m. liepos 9 d. - 1941 m. rugsėjo 1 d. - 1941 m. rugsėjo 9 d. (operacijos aplink Kijevą) - 1941 m. gruodžio 5 d.


Vokiečių kariai Paryžiuje po Prancūzijos žlugimo.


Žemėlapis, kuriame pavaizduota Antrojo pasaulinio karo pradžia Europoje, 1939 m. rugsėjis.

Pabaigoje

Sąjungininkams pavyko užimti Austriją ir Vokietiją. Vokietija buvo padalinta per pusę. Sovietų Sąjunga kontroliavo rytinę dalį, o Vakarų sąjungininkai - vakarinę. Sąjungininkai pradėjo denacifikaciją, nacių idėjų šalinimą iš istorijos,^[] o dauguma aukšto rango nacių buvo suimti ir pristatyti specialiam teismui. Vokietija neteko ketvirtadalio 1937 m. turėtos žemės - žemė atiteko Lenkijai ir Sovietų Sąjungai. Sovietai taip pat užėmė dalį Lenkijos ir Suomijos, taip pat tris Baltijos šalis.

Jungtinės Tautos buvo įkurtos 1945 m. spalio 24 d., kad palaikytų taiką tarp pasaulio šalių. Tačiau karo metu Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos santykiai pablogėjo, todėl netrukus po karo kiekviena iš jų sparčiai stiprino savo galią kontroliuojamoje teritorijoje. Vakarų Europoje ir Vakarų Vokietijoje tai buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, o Rytų Vokietijoje ir Rytų Europoje - Sovietų Sąjunga, kurioje daugelis šalių buvo paverstos komunistinėmis valstybėmis. Šaltasis karas prasidėjo susikūrus Amerikos vadovaujamai NATO ir Sovietų Sąjungos vadovaujamai Varšuvos sutarčiai.

Azijoje Japonija buvo okupuota Amerikos. 1948 m. Korėja buvo padalyta į Šiaurės ir Pietų Korėją, kurios kiekviena pretendavo būti teisėta korėjiečių atstove. 1950 m. prasidėjo Korėjos karas. Kinijoje nuo 1946 m. tęsėsi pilietinis karas, dėl kurio 1949 m. KMT pasitraukė į Taivaną. Žemyninę dalį laimėjo komunistai. Artimuosiuose Rytuose arabų nesutarimai dėl Jungtinių Tautų plano sukurti Izraelį tapo arabų ir Izraelio konfliktų pradžia.

Po karo daugelyje Europos kolonijų vyko dekolonizacija. Pagrindinės to priežastys buvo prasta ekonomika ir žmonių noras valdyti save. Daugeliu atvejų tai vyko taikiai, išskyrus kai kurias šalis, pavyzdžiui, Indokiniją ir Alžyrą. Daugelyje regionų Europos pasitraukimas sukėlė nesutarimus tarp žmonių, kurie priklausė skirtingoms etninėms grupėms ar išpažino skirtingas religijas.

Daugelyje pasaulio šalių ekonomikos atsigavimas buvo skirtingas. Apskritai jis buvo gana teigiamas. Jungtinės Valstijos tapo turtingesnės už bet kurią kitą šalį ir iki 1950 m. užėmė pasaulio ekonomikos lyderio pozicijas. Be to, ji nurodė įgyvendinti Maršalo planą (1948-1951 m.), kad padėtų Europos šalims. Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos ekonomika atsigavo. Tačiau Didžiosios Britanijos ekonomika smarkiai nukentėjo ir daugiau nei dešimt metų toliau blogėjo. Pasibaigus karui, Sovietų Sąjungos ekonomika augo labai sparčiai. Taip atsitiko ir su Japonijos ekonomika, kuri aštuntajame dešimtmetyje tapo viena didžiausių ekonomikų. Kinija iki 1952 m. grįžo į tą patį gamybos lygį, koks buvo prieš karą.

Kolonijos visame pasaulyje 1945 m. Tačiau daugelis Azijos ir Afrikos šalių tapo laisvos vėliau.


Karinės sąjungos Europoje po karo

Poveikis

Mirtis ir karo nusikaltimai

Tikslaus bendro mirčių skaičiaus nėra, nes daugelis jų nebuvo užregistruotos. Daugelyje tyrimų teigiama, kad per karą žuvo daugiau kaip 60 mln. žmonių, daugiausia civilių. Sovietų Sąjunga neteko apie 27 mln. žmonių, t. y. beveik pusės užfiksuoto skaičiaus. Tai reiškia, kad per karą žuvo arba buvo sužeisti 25 % sovietų gyventojų. Apie 85 % visų žuvusiųjų buvo sąjungininkų pusėje, o kiti 15 % - ašies pusėje. Dažniausiai žmonės mirė dėl to, kad sirgo, mirė iš bado, buvo bombarduojami arba žuvo dėl savo tautybės.

Naciai išžudė daugybę pasirinktų žmonių grupių - tai vadinama holokaustu. Jie naikino žydus, žudė romus, lenkus, rusus, homoseksualus ir kitas grupes. Žuvo apie 11-17 mln. civilių gyventojų. Kinijoje japonai nužudė apie 7,5 mln. žmonių. Labiausiai žinomas japonų nusikaltimas - Nankino žudynės, per kurias buvo išprievartauti ir nužudyti šimtai tūkstančių Kinijos civilių gyventojų. Buvo pranešimų, kad vokiečiai ir japonai prieš civilius gyventojus ir karo belaisvius išbandė biologinius ginklus.

Nors daugelis Ašies nusikaltimų buvo perduoti pirmajam tarptautiniam teismui, sąjungininkų nusikaltimai nebuvo ištirti.

Koncentracijos stovyklos ir vergų darbas

Be Holokausto, apie 12 milijonų žmonių, daugiausia Rytų europiečių, buvo priversti dirbti Vokietijos ekonomikai. Vokietijos koncentracijos stovyklose ir sovietiniuose gulaguose žuvo daug žmonių. Abiejose buvo blogai elgiamasi su karo belaisviais. Taip buvo elgiamasi net su išgyvenusiais ir namo grįžusiais sovietų kariais.

Japonijos karo belaisvių stovyklose, kurių daugelis buvo naudojamos kaip darbo stovyklos, taip pat žuvo daug žmonių. Vakarų belaisvių mirtingumas buvo 27,1 %, t. y. septynis kartus didesnis nei vokiečių ir italų belaisvių. Daugiau kaip 10 mln. civilių kinų buvo paversti vergais ir turėjo dirbti kasyklose bei karo gamyklose. Nuo 4 iki 10 mln. žmonių buvo priversti dirbti Javoje.

1942-1945 m. Ruzveltas pasirašė įsakymą, pagal kurį japonų kilmės amerikiečiai buvo perkelti į internuotųjų stovyklas. Į jas pateko ir kai kurie vokiečiai bei italai.

Sąjungininkai sutiko, kad Sovietų Sąjunga galėtų naudoti karo belaisvius ir civilius priverstiniam darbui. Vengrai buvo priversti dirbti Sovietų Sąjungai iki 1955 m.

"Home fronts" ir gamyba

Prieš karą Europoje sąjungininkai turėjo daugiau gyventojų ir didesnę ekonomiką nei ašies šalys. Jei įskaičiuotume ir kolonijas, tuomet sąjungininkų BVP būtų du kartus didesnis už ašies šalių BVP. Tuo tarpu Azijoje Kinijos BVP buvo tik 38 % didesnis nei Japonijos, jei įskaičiuotume ir jos kolonijas.

Sąjungininkų ekonomika ir gyventojų skaičius, palyginti su Ašies šalimis, sumažėjo po pirmųjų Ašies pergalių. Tačiau 1941 m. prie sąjungininkų prisijungus Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Sovietų Sąjungai, to nebeliko. Palyginti su Ašimi, Sąjungininkai galėjo turėti didesnį gamybos lygį, nes turėjo daugiau gamtinių išteklių. Be to, Vokietija ir Japonija neplanavo ilgo karo ir neturėjo tam galimybių. Abi šalys bandė pagerinti savo ekonomiką naudodamos vergų darbo jėgą.

Moterys

Vyrams išvykus į kovą, moterys perėmė daugelį jų paliktų darbų. Gamyklose moterys dirbo gamindamos bombas, ginklus, lėktuvus ir kitą įrangą. Didžiojoje Britanijoje tūkstančiai moterų buvo išsiųstos dirbti į ūkius kaip Sausumos armijos dalis. Kitos moterys susibūrė į Moterų karališkąją jūrų tarnybą, kad padėtų statyti ir remontuoti laivus. Net princesė Elžbieta, vėliau tapusi karaliene Elžbieta II, dirbo mechanike, kad padėtų karo veiksmams. Iki 1945 m. kai kuriuos ginklus gamino beveik vien moterys.

Iš pradžių Vokietijoje ir Japonijoje moterys buvo retai naudojamos darbo jėgai. Tačiau sąjungininkų bombardavimai ir Vokietijos perėjimas prie karo ekonomikos privertė moteris imtis aktyvesnės veiklos.

Didžiojoje Britanijoje moterys taip pat dirbo rinkdamos žvalgybinę informaciją Bletchleyparke ir kitose vietose. Masinė vaikų evakuacija taip pat turėjo didelę įtaką motinų gyvenimui karo metais.

Profesija

Vokietija turėjo dvi skirtingas idėjas, kaip okupuoti šalis. Vakarų, Šiaurės ir Vidurio Europoje Vokietija vykdė ekonominę politiką, kuri padėtų jai praturtėti. Per karą ši politika atnešė net 40 proc. visų Vokietijos pajamų. Rytuose dėl karo su Sovietų Sąjunga Vokietija negalėjo naudotis žeme, kad gautų išteklių. Naciai naudojosi rasine politika ir nužudė daug žmonių, kuriuos laikė ne žmonėmis. Pasipriešinimas, žmonių grupė, kuri slapta kovojo su Vokietija, iki 1943 m. negalėjo labai pakenkti naciams.

Azijoje Japonija teigė, kad išlaisvino kolonizuotas Azijos šalis iš Europos kolonijinių galybių. Nors iš pradžių daugelyje teritorijų Japonija buvo palankiai sutikta, tačiau žiaurūs veiksmai per trumpą laiką nukreipė nuomonę prieš ją. Okupacijos metu Japonija sunaudojo 4 mln. barelių naftos, kurią karo pabaigoje paliko sąjungininkai. Iki 1943 m. Olandijos Rytų Indijoje ji galėjo išgauti iki 50 mln. barelių naftos. Tai buvo 76 % jos 1940 m. rodiklio.

Technologijų raida

Šis karas atnešė naujų metodų būsimiems karams. Oro pajėgos labai patobulėjo tokiose srityse kaip oro transportas, strateginis bombardavimas (bombų naudojimas pramonei ir moralei naikinti), taip pat radarai ir ginklai lėktuvams naikinti. Buvo sukurti reaktyviniai lėktuvai, kurie bus naudojami viso pasaulio oro pajėgose.

Jūroje daugiausia dėmesio buvo skiriama lėktuvnešių ir povandeninių laivų naudojimui. Lėktuvnešiai netrukus pakeitė karo laivus. Svarbi priežastis buvo ta, kad jie buvo pigesni. Povandeniniai laivai, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų tapę mirtinu ginklu, taip pat atliko svarbų vaidmenį kare. Britai patobulino povandeniniams laivams naikinti skirtus ginklus, pavyzdžiui, sonarą, o vokiečiai patobulino povandeninių laivų taktiką.

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė karo sausumoje stilius - jis tapo judresnis. Tankai, kurie buvo naudojami pėstininkams paremti, tapo pagrindiniu ginklu. Per karą buvo patobulintas tankų greitis, šarvai ir ugnies galia. Karo pradžioje dauguma vadų manė, kad geresnių tankų naudojimas yra geriausias būdas kovoti su priešo tankais. Tačiau ankstyvieji tankai galėjo tik šiek tiek pakenkti šarvuočiams. Vokiečių idėja neleisti tankams kovoti vieniems su kitais reiškė, kad tankų susidūrimas su tankais pasitaikydavo retai. Ši taktika buvo sėkmingai naudojama Lenkijoje ir Prancūzijoje. Tobulėjo ir tankų naikinimo būdai. Nors kare vis dažniau buvo naudojamos transporto priemonės, pėstininkai išliko pagrindinė kariuomenės dalis ir buvo geriausiai aprūpinti, kaip ir Pirmajame pasauliniame kare.

Pradėti plačiai naudoti automatiniai ginklai. Jie ypač buvo naudojami miestuose ir džiunglėse. Po karo pagrindiniu daugumos kariuomenių ginklu tapo šturmo šautuvas, vokiečių kūrinys, sujungęs šautuvo ir automato savybes.

Kiti pokyčiai buvo susiję su geresniu slaptų pranešimų šifravimu, pavyzdžiui, vokiečių "Enigma". Kitas karinės žvalgybos bruožas buvo apgaulės naudojimas, ypač sąjungininkų. Kiti pasiekimai - pirmieji programuojami kompiuteriai, modernios raketos ir raketos bei atominės bombos.

"Heinkel He 178" - pirmasis pasaulyje turboreaktyvinis lėktuvas.


lenkų civilių, kurie būtų išsiųsti į Vokietiją priverstiniams darbams.

Šalys, patyrusios daugiausia karo laivų nuostolių Antrojo pasaulinio karo metu

Šalis	Nuskendę karo laivai
Jungtinė Karalystė	213
Japonija	198
Jungtinės Amerikos Valstijos	105
Italija	97
Vokietija	60
SSRS	37
Kanada	17
Prancūzija	11
Australija	9
Norvegija	2

Šalys, patyrusios daugiausiai karinių nuostolių Antrajame pasauliniame kare

Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiųjų skaičius jau buvo nagrinėjamas anksčiau. Dauguma autoritetų dabar sutinka, kad iš 30 milijonų sovietų, nešiojusių ginklus, žuvo 13,6 milijono karių.

Šalis	Nužudytas
SSRS	13,600,000*
Vokietija	3,300,000
Kinija	1,324,516
Japonija	1,140,429
Britų imperija**	357,116
Rumunija	350,000
Lenkija	320,000
Jugoslavija	305,000
Jungtinės Amerikos Valstijos	292,131
Italija	279,800

*iš viso, iš jų 7 800 000 mirčių mūšio lauke**Inc
. Australija, Kanada, Indija, Naujoji Zelandija ir kt.

Šalys, patyrusios daugiausia civilių aukų Antrojo pasaulinio karo metu

Šio karo metu civilių gyventojų žūtys - daugelis jų žuvo dėl bado ir vidinių valymų, pavyzdžiui, Kinijoje ir SSRS - buvo milžiniškos, tačiau apie jas buvo mažiau duomenų nei apie kovojančiųjų pajėgų mirtis. Nors šie skaičiai yra geriausi iš autoritetingų šaltinių ir leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie civilių aukų mastą, tikslių skaičių niekada nebus galima sužinoti.

Šalis	Nužudytas
Kinija	8,000,000
SSRS	6,500,000
Lenkija	5,300,000
Vokietija	2,350,000
Jugoslavija	1,500,000
Prancūzija	470,000
Graikija	415,000
Japonija	393,400
Rumunija	340,000
Vengrija	300,000

Ašies galybės

Vokietija, Italija, Japonija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija

Sąjungininkės

JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, SSRS, Australija, Belgija, Brazilija, Kanada, Kinija, Danija, Graikija, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Norvegija, Lenkija, Pietų Afrika, Pietų Afrika, Jugoslavija.

 

Susiję puslapiai

• Pirmasis pasaulinis karas
• Fašizmas
• Nacizmas
• Militarizmas
• Komunizmas
• japonų amerikiečių internavimas