Winstonas Čerčilis: Britanijos ministras pirmininkas ir Nobelio laureatas

Seras Winstonas Leonardas Spenceris-Čerčilis KG OM CH TD FRS PC (1874 m. lapkričio 30 d. – 1965 m. sausio 24 d.) – žymus anglų politikas, karo vadovas, istorikas ir rašytojas. Jis vadovavo šalies vyriausybei du kartus: pirmą kartą Antrojo pasaulinio karo metu (1940–1945), antrą kartą – 1951–1955 m.

Čerčilis yra vienintelis asmuo, kuris buvo Didžiosios Britanijos vyriausybės narys abiejų pasaulinių karų metu, ir paskutinis paprastas žmogus (ne karališkosios šeimos atstovas), kuriam buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Jis taip pat buvo karys, žurnalistas ir rašytojas. 1953 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija.

Čerčilis dalyvavo dviejose žiniasklaidos apklausose. Dvidešimt žymių istorikų, politikų ir komentatorių jį pripažino geriausiu XX a. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku. Jų BBC radijo 4 laida "The Westminster Hour" paprašė įvertinti 19 ministrų pirmininkų nuo lordo Solsberio amžiaus pradžioje iki Džono Majoro XX a. 9-ajame dešimtmetyje. 2002 m. BBC2 televizijos apklausoje Čerčilis buvo įvertintas kaip didžiausias britas istorijoje. Buvo atiduota milijonas balsų, o balsavimui didelę įtaką darė viešos kampanijos už įvairius kandidatus.

Jis yra vienintelis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, gavęs Nobelio premiją.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

Winstonas Churchill gimė aristokratų šeimoje: jo tėvas buvo konservatorių politikas lordas Randolphas Churchillis, motina – amerikietė Jenny Jerome. Mokėsi Etono mokykloje, vėliau buvo apmokomas Karališkojoje karo akademijoje (Sandhurst) ir pradėjo karinę tarnybą 4-ojoje Hussarų pulko artilerijoje. Jaunystėje dirbo karo korespondentu ir dalyvavo karo kampanijose Kuboje, Indijoje, Sudane ir Pietų Afrikoje, kur 1899–1900 m. laimėjo pripažinimą už žurnalistiką ir drąsą.

Politinė veikla ir pareigos

Politikoje Čerčilis debiutavo 1900 m., tapęs deputatu. Per gyvenimą jis keitė politines nuostatas – iš pradžių buvo konservatorius, vėliau perejo į liberalus, o galiausiai vėl grįžo prie konservatorių. Užėmė svarbias pareigas: buvo pirmasis jūrų lordas (First Lord of the Admiralty) Pirmojo pasaulinio karo pradžioje ir vėl Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1924–1929 m. – iždo kancleris (Chancellor of the Exchequer), taip pat 1917 m. vadovavo Munitions ministerijai. Jo politinė karjėra pasižymėjo tiek ryškiomis pergalėmis, tiek prieštaringais sprendimais – pavyzdžiui, jis siejamas su Gelibolio (Gallipoli) operacijos nesėkme Pirmajame pasauliniame kare, už kurią patyrė kritikos.

Antrojo pasaulinio karo vaidmuo

Kaip ministras pirmininkas nuo 1940 m. balandžio, Čerčilis tapo šalies simboliu kovos metu. Jis subūrė nacionalinę koaliciją, ugningomis kalbomis ir retorika pakėlė britų pasipriešinimo dvasią – ypač garsios jo kalbos „We shall fight on the beaches“ ir „This was their finest hour“. Jo vadovavimas, diplomatija su JAV ir SSRS bei sprendimai karinių operacijų klausimais turėjo lemiamą reikšmę sąjungininkų pergalėje. Kartu jo sprendimai ir taktikos nebuvo laisvi nuo kritikos – istorikai aptarinėja jo atsakomybę už Bengalijos badą 1943 m., taip pat platesnį požiūrį į imperiją ir kolonijas.

Po karo ir antras premjero laikotarpis

1945 m. po karo pabaigos Čerčilis neteko rinkimų, tačiau 1951 m. sugrįžo į poste ir vadovavo vyriausybei iki 1955 m., kai, dėl sveikatos problemų ir amžiaus, pasitraukė. Šio laikotarpio politikos dėmesys – po karo atstatymas, ryšiai su JAV ir gynybos klausimai. Be to, jis aktyviai rašė ir leido didelius veikalus apie istoriją bei savo politinę karjerą.

Rašytojas, menininkas ir asmeninis gyvenimas

Čerčilis buvo produktyvus rašytojas: jo daugiaserijinė "The Second World War" ir "A History of the English-Speaking Peoples" prisidėjo prie jo literatūrinio pripažinimo. 1953 m. jam buvo suteikta Nobelio literatūros premija už jo istorinius ir biografinius veikalus bei stulbinančią literatūrinę meistrystę. Be rašymo, jis mėgo tapyti ir laikė tai svarbiaizurelaksacijos forma. Policitiškai ir visuomeniškai jis buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų ir titulų (įskaitant minimas ordinas ir titulų sutrumpinimus).

Asmeniniame gyvenime jis vedė Clementine Hozier (1908 m.), su kuria susilaukė penkių vaikų: Diana, Randolph, Sarah, Marigold (anksti mirusi) ir Mary. Buvo plačiai žinomas dėl pomėgio cigaro rūkymui, mėgo altą ir laikėsi savitų kasdienių ritualų. 1963 m. Jungtinės Valstijos jam suteikė garbės pilietybę už indėlį į transatlantinius santykius ir bendrą demokratinių vertybių gynimą.

Mirtis ir palikimas

Winstonas Čerčilis mirė 1965 m. sausio 24 d.; jam surengtos valstybės laidotuvės, kuriomis pagerbtas jo milžiniškas indėlis į šalies istoriją. Jis palaidotas Bladono (Bladon) bažnyčioje šalia šeimos narių. Jo palikimas – daugialypis: laimėtos ir pralaimėtos politinės kovos, įtakingos knygos, įsimintinos kalbos ir neabejotinas vaidmuo XX a. formuojant Europos ir pasaulio istoriją. Istorikai vertina jį kaip vieną ryškiausių XX a. britų lyderių, nors kartu pripažįsta ir jo klaidas bei prieštaringas nuostatas.

Apibendrinant, Čerčilis yra sudėtinga, kontraversiška, bet itin reikšminga figūra: ryškus karo lauko ir politikos strategas, gabus rašytojas ir charizmatiškas lyderis, kurio indėlis į istoriją tebėra intensyviai nagrinėjamas.

Čerčilis su karine uniforma 1895 m.Zoom
Čerčilis su karine uniforma 1895 m.

Jaunas Vinstonas Čerčilis per paskaitų turą po Jungtines Amerikos Valstijas 1900 m.Zoom
Jaunas Vinstonas Čerčilis per paskaitų turą po Jungtines Amerikos Valstijas 1900 m.

Asmeninis gyvenimas

Vinstonas Čerčilis gimė 1874 m. lapkričio 30 d. Blenheimo rūmuose, Oksfordšyre, Anglijoje, Marlboro kunigaikščių namuose. Jo tėvas lordas Randolfas Čerčilis buvo jaunesnysis 7-ojo hercogo sūnus ir vienas pagrindinių torių politikų. Jo motina (mergautinė pavardė Jenny Jerome) buvo amerikietė.

Būdamas berniukas, Čerčilis lankė garsiąją Harrou mokyklą. Jis nepasiekė gerų rezultatų, bet sakė, kad jam gerai sekėsi kovoti.

1893 m. jis įstojo į Didžiosios Britanijos kariuomenę. 1896 m. jis buvo perkeltas į Bombėjų, tuometinėje Indijos imperijoje (Britų Indijoje). Jis kariavo dabartiniame Pakistane. Po to 1898 m. kaip kavalerijos karininkas dalyvavo kare Sudane. 1899 m. išvyko į Antrąjį būrų karą Pietų Afrikoje, kur dirbo laikraščio reporteriu. Jis pateko į būrų nelaisvę, bet jam pavyko pabėgti.

1900 m. jis tapo konservatorių partijos politiku ir buvo išrinktas į parlamentą. 1904 m. pakeitė partiją ir įstojo į Liberalų partiją, bet vėliau grįžo į Konservatorių partiją. 1908 m. vedė Klementiną Hozjė (Clementine Hozier) ir susilaukė 5 vaikų: Dianos, Randolfo, Saros, Marigoldo ir Marijos.

Pirmasis pasaulinis karas

1910 m. Čerčilis tapo vidaus reikalų ministru, vienu svarbiausių vyriausybės narių. 1911 m. jis tapo pirmuoju Admiraliteto lordu, todėl vadovavo Karališkajam laivynui. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis liko šiame poste. Jis organizavo invaziją Gallipolyje, kuri nepavyko, ir dėl to buvo priverstas palikti vyriausybę. Jis įstojo į kariuomenę ir buvo išsiųstas kariauti į Prancūziją, nors vis dar buvo parlamento narys. 1917 m. tapo ministru, atsakingu už karinį aprūpinimą (amunicijos ministru).

Tarpukariu

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., Čerčilis tapo karo valstybės sekretoriumi ir oro (lėktuvų) valstybės sekretoriumi. 1920 m. jis įsakė surengti pirmąjį bombardavimą iš oro Afrikoje, kai bombardavo Darvišo valstybę (dar vadinamą Daraavio valstybe).

1921 m. jis buvo atsakingas už kolonijas kaip valstybės sekretorius. Netrukus, 1922 m., jis pralaimėjo rinkimus. 1924 m. jis vėl tapo parlamento nariu, tačiau šį kartą jau ne kaip kokios nors partijos narys. 1925 m. jis vėl įstojo į Konservatorių partiją. 1924 m. tapo iždo kancleriu (finansų ministru).

Po 1929 m. Čerčilis nesutiko su daugeliu dalykų, kuriais tikėjo Konservatorių partija. Jis negavo jokio darbo vyriausybėje. Vietoj to jis rašė knygas. Viena iš jų vadinosi "Marlborough: jo gyvenimas ir laikai" apie jo garsųjį protėvį Johną Churchillį, 1-ąjį Marlborough hercogą; kita - "A History of the English Speaking Peoples" ("Angliškai kalbančių tautų istorija"), kuri buvo išleista tik po Antrojo pasaulinio karo.

Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje, Čerčilis perspėjo, kad Didžioji Britanija turėtų sustiprinti savo kariuomenę ir pasipriešinti Hitleriui. Tačiau su juo sutiko labai nedaug lyderių.

Antrasis pasaulinis karas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Čerčilis vėl buvo paskirtas vadovauti kariniam jūrų laivynui. 1940 m. karas Didžiajai Britanijai klostėsi prastai. Gegužės 10 d. atsistatydino ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas, ir Čerčiliui buvo patikėtas šis darbas. Kai kurie žmonės manė, kad Didžioji Britanija negali laimėti karo ir kad britų vyriausybė turėtų sudaryti taiką su Hitleriu. Čerčilis buvo įsitikinęs, kad Britanija gali laimėti, ir pažadėjo tęsti kovą. Jis pasakė garsias kalbas, kurios prisimenamos ir šiandien.

Jis draugavo su JAV prezidentu Franklinu D. Ruzveltu. Jis įtikino Ruzveltą tiekti atsargas Didžiajai Britanijai ir jai padėti. Jis daug kartų susitiko su Ruzveltu ir Sovietų Sąjungos vadovu Josifu Stalinu, kai šie įsitraukė į karą. Jie buvo vadinami Didžiuoju trejetu.

Po karo

1945 m. jo konservatorių partija pralaimėjo rinkimus, ir jis nustojo būti ministru pirmininku. Tačiau 1951 m. jis vėl tapo ministru pirmininku ir juo buvo iki 1955 m.

1953 m. jis buvo įšventintas į riterius ir tapo seru Vinstonu, taip pat gavo Nobelio literatūros premiją.

1955 m. jis pasitraukė iš ministro pirmininko pareigų. 1964 m. pasitraukė iš parlamento.

1963 m. prezidentas Johnas F. Kennedy suteikė jam Jungtinių Valstijų garbės piliečio vardą, tačiau dėl ligos jis negalėjo dalyvauti ceremonijoje Baltuosiuose rūmuose, todėl apdovanojimą priėmė jo sūnus ir anūkas.

Seras Vinstonas mirė 1965 m., sulaukęs 90 metų, nuo insulto. Kai jis mirė, prie jo lovos buvo jo žmona ledi Klementina Čerčilis ir kiti šeimos nariai.

Vinstono Čerčilio, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų garbės piliečio, asmens tapatybės dokumentas, kurį padovanojo prezidentas Džonas F. Kenedis.Zoom
Vinstono Čerčilio, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų garbės piliečio, asmens tapatybės dokumentas, kurį padovanojo prezidentas Džonas F. Kenedis.

Knygos

Pavadinimas (JAV pavadinimas) (Išleidimo metai)

  • Malakando lauko pajėgų istorija (1898 m.)
  • "Upės karas" (1899 m.): apie Sudano užkariavimą po Mahdžiu pasiskelbusio Muhamedo Ahmedo revoliucijos.
  • Savrola (1900 m.; išleista 1899 m., JAV 1899 m.): romanas
  • Iš Londono į Ladsmitą per Pretoriją (1900 m.): Antrasis būrų karas ir Ladsmito atstatymas
  • Iano Hamiltono maršas (1900 m.): Antrasis būrų karas tęsinys
  • Pono Brodriko armija (1903)
  • Lordas Randolphas Churchillis (1906): dviejų tomų jo tėvo biografija
  • Už laisvąją prekybą (1906 m.)
  • Mano kelionė po Afriką (1908)
  • Liberalizmas ir socialinė problema (1909)
  • Žmonių teisės (1910)
  • Pasaulinė krizė (1923-1931 m.)
  • Mano ankstyvasis gyvenimas: A Roving Commission" (1930): autobiografija
  • Indija (1931 m.)
  • Mintys ir nuotykiai (Tarp šių audrų) (1932)
  • Marlborough: Jo gyvenimas ir laikai (1933-1938 m.): keturių tomų biografija apie jo didžiausią pirmtaką
  • Didieji amžininkai (1937): trumpos biografijos
  • Ginklai ir susitarimas arba kol Anglija miegojo: pasaulio reikalų apžvalga, 1932-1938 m. (1938): raginimas ginkluotis, perspėjimas dėl Hitlerio, raginimas apsiginkluoti.
  • Žingsnis po žingsnio 1936-1939 (1939)
  • 1940 m. pasakytos kalbos (1940)
  • Transliacijos adresai (1941)
  • Į mūšį (Kraujas, prakaitas ir ašaros) (1941)
  • Nesiliaujanti kova (1942)
  • Pradžios pabaiga (1943)
  • Pirmyn į pergalę (1944 m.)
  • Išsilaisvinimo aušra (1945)
  • Pergalė (1946)
  • Slaptos sesijų kalbos (1946)
  • Karo kalbos 1940-1945 m. (1946)
  • Antrasis pasaulinis karas (1948-1954 m.): šeši tomai (12 knygų)
  • Taikos gijos (1948 m.)
  • Tapyba kaip laisvalaikio užsiėmimas (1948)
  • Europa vienykis (1950)
  • Balansas (1951)
  • Karo kalbos 1939-1945 m. (1952)
  • Stemming the Tide (1953)
  • Angliakalbių tautų istorija (1956-1958): keturi tomai
  • Nerašytinis aljansas (1961)

Esė ir trumposios istorijos

  • "Žmogus už borto!" (1899). Pirmą kartą išspausdinta žurnale "The Harmsworth Magazine", 1899 m. sausio mėn.
  • "Jei Lee nebūtų laimėjęs Getisburgo mūšio" (1930). Pirmą kartą paskelbta žurnale "Scribner's Magazine", 1930 m. gruodis.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo seras Vinstonas Leonardas Spenceris-Čerčilis?


A: Seras Vinstonas Leonardas Spenceris-Čerčilis buvo anglų politikas, du kartus ėjęs Jungtinės Karalystės ministro pirmininko pareigas - vieną kartą per Antrąjį pasaulinį karą ir dar kartą šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jis taip pat buvo karys, žurnalistas ir rašytojas.

K: Ką Čerčilis laimėjo 1953 m.?


A: 1953 m. Čerčilis gavo Nobelio literatūros premiją.

K: Kokią vietą Čerčilis užėmė tarp kitų Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų?


Atsakymas: BBC radijo stoties "Radio 4" apklausoje 20 žymių istorikų, politikų ir komentatorių iš 19 kitų ministrų pirmininkų nuo lordo Solsberio iki Džono Majoro pripažino Čerčilį geriausiu XX a. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku.

Klausimas: Ar visuomenė darė įtaką jo įvertinimui?


Atsakymas: Taip, visuomenė turėjo įtakos jo reitingui; 2002 m. BBC 2 televizijos apklausoje, kurioje jis buvo išrinktas didžiausiu britų istorijoje, už jį buvo atiduota milijonas balsų.

K: Ar Čerčilis yra vienintelis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, gavęs Nobelio premiją?


Atsakymas: Taip, Čerčilis yra vienintelis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, gavęs Nobelio premiją.

AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3