Seras Winstonas Leonardas Spenceris-Čerčilis KG OM CH TD FRS PC (1874 m. lapkričio 30 d. – 1965 m. sausio 24 d.) – žymus anglų politikas, karo vadovas, istorikas ir rašytojas. Jis vadovavo šalies vyriausybei du kartus: pirmą kartą Antrojo pasaulinio karo metu (1940–1945), antrą kartą – 1951–1955 m.

Čerčilis yra vienintelis asmuo, kuris buvo Didžiosios Britanijos vyriausybės narys abiejų pasaulinių karų metu, ir paskutinis paprastas žmogus (ne karališkosios šeimos atstovas), kuriam buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Jis taip pat buvo karys, žurnalistas ir rašytojas. 1953 m. jam paskirta Nobelio literatūros premija.

Čerčilis dalyvavo dviejose žiniasklaidos apklausose. Dvidešimt žymių istorikų, politikų ir komentatorių jį pripažino geriausiu XX a. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku. Jų BBC radijo 4 laida "The Westminster Hour" paprašė įvertinti 19 ministrų pirmininkų nuo lordo Solsberio amžiaus pradžioje iki Džono Majoro XX a. 9-ajame dešimtmetyje. 2002 m. BBC2 televizijos apklausoje Čerčilis buvo įvertintas kaip didžiausias britas istorijoje. Buvo atiduota milijonas balsų, o balsavimui didelę įtaką darė viešos kampanijos už įvairius kandidatus.

Jis yra vienintelis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, gavęs Nobelio premiją.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

Winstonas Churchill gimė aristokratų šeimoje: jo tėvas buvo konservatorių politikas lordas Randolphas Churchillis, motina – amerikietė Jenny Jerome. Mokėsi Etono mokykloje, vėliau buvo apmokomas Karališkojoje karo akademijoje (Sandhurst) ir pradėjo karinę tarnybą 4-ojoje Hussarų pulko artilerijoje. Jaunystėje dirbo karo korespondentu ir dalyvavo karo kampanijose Kuboje, Indijoje, Sudane ir Pietų Afrikoje, kur 1899–1900 m. laimėjo pripažinimą už žurnalistiką ir drąsą.

Politinė veikla ir pareigos

Politikoje Čerčilis debiutavo 1900 m., tapęs deputatu. Per gyvenimą jis keitė politines nuostatas – iš pradžių buvo konservatorius, vėliau perejo į liberalus, o galiausiai vėl grįžo prie konservatorių. Užėmė svarbias pareigas: buvo pirmasis jūrų lordas (First Lord of the Admiralty) Pirmojo pasaulinio karo pradžioje ir vėl Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1924–1929 m. – iždo kancleris (Chancellor of the Exchequer), taip pat 1917 m. vadovavo Munitions ministerijai. Jo politinė karjėra pasižymėjo tiek ryškiomis pergalėmis, tiek prieštaringais sprendimais – pavyzdžiui, jis siejamas su Gelibolio (Gallipoli) operacijos nesėkme Pirmajame pasauliniame kare, už kurią patyrė kritikos.

Antrojo pasaulinio karo vaidmuo

Kaip ministras pirmininkas nuo 1940 m. balandžio, Čerčilis tapo šalies simboliu kovos metu. Jis subūrė nacionalinę koaliciją, ugningomis kalbomis ir retorika pakėlė britų pasipriešinimo dvasią – ypač garsios jo kalbos „We shall fight on the beaches“ ir „This was their finest hour“. Jo vadovavimas, diplomatija su JAV ir SSRS bei sprendimai karinių operacijų klausimais turėjo lemiamą reikšmę sąjungininkų pergalėje. Kartu jo sprendimai ir taktikos nebuvo laisvi nuo kritikos – istorikai aptarinėja jo atsakomybę už Bengalijos badą 1943 m., taip pat platesnį požiūrį į imperiją ir kolonijas.

Po karo ir antras premjero laikotarpis

1945 m. po karo pabaigos Čerčilis neteko rinkimų, tačiau 1951 m. sugrįžo į poste ir vadovavo vyriausybei iki 1955 m., kai, dėl sveikatos problemų ir amžiaus, pasitraukė. Šio laikotarpio politikos dėmesys – po karo atstatymas, ryšiai su JAV ir gynybos klausimai. Be to, jis aktyviai rašė ir leido didelius veikalus apie istoriją bei savo politinę karjerą.

Rašytojas, menininkas ir asmeninis gyvenimas

Čerčilis buvo produktyvus rašytojas: jo daugiaserijinė "The Second World War" ir "A History of the English-Speaking Peoples" prisidėjo prie jo literatūrinio pripažinimo. 1953 m. jam buvo suteikta Nobelio literatūros premija už jo istorinius ir biografinius veikalus bei stulbinančią literatūrinę meistrystę. Be rašymo, jis mėgo tapyti ir laikė tai svarbiaizurelaksacijos forma. Policitiškai ir visuomeniškai jis buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų ir titulų (įskaitant minimas ordinas ir titulų sutrumpinimus).

Asmeniniame gyvenime jis vedė Clementine Hozier (1908 m.), su kuria susilaukė penkių vaikų: Diana, Randolph, Sarah, Marigold (anksti mirusi) ir Mary. Buvo plačiai žinomas dėl pomėgio cigaro rūkymui, mėgo altą ir laikėsi savitų kasdienių ritualų. 1963 m. Jungtinės Valstijos jam suteikė garbės pilietybę už indėlį į transatlantinius santykius ir bendrą demokratinių vertybių gynimą.

Mirtis ir palikimas

Winstonas Čerčilis mirė 1965 m. sausio 24 d.; jam surengtos valstybės laidotuvės, kuriomis pagerbtas jo milžiniškas indėlis į šalies istoriją. Jis palaidotas Bladono (Bladon) bažnyčioje šalia šeimos narių. Jo palikimas – daugialypis: laimėtos ir pralaimėtos politinės kovos, įtakingos knygos, įsimintinos kalbos ir neabejotinas vaidmuo XX a. formuojant Europos ir pasaulio istoriją. Istorikai vertina jį kaip vieną ryškiausių XX a. britų lyderių, nors kartu pripažįsta ir jo klaidas bei prieštaringas nuostatas.

Apibendrinant, Čerčilis yra sudėtinga, kontraversiška, bet itin reikšminga figūra: ryškus karo lauko ir politikos strategas, gabus rašytojas ir charizmatiškas lyderis, kurio indėlis į istoriją tebėra intensyviai nagrinėjamas.