Pirmasis pasaulinis karas, dar vadinamas Pirmuoju pasauliniu karu, prasidėjo 1914 m. liepos 28 d. ir truko iki 1918 m. lapkričio 11 d. Tai buvo pasaulinis konfliktas, trunkantis kiek daugiau nei ketverius metus, kurio pasekmės pakeitė politinę, ekonominę ir socialinę pasaulio tvarką. Daugiausia kovų vyko Europoje, tačiau mūšiai ir okupacija apėmė ir kolonijas Afrikoje, Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose. Karas įtraukė dešimtis šalių (tiesiogiai karo veiksmuose dalyvavo apie 30 valstybių), įtraukė kolonių pajėgas ir civilius. Bendrai karo aukų skaičius yra vertinamas skirtingai: maždaug 9–10 mln. kariškių žuvo ir apie 7–10 mln. civilių mirė dėl karo pasekmių (badas, epidemijos), be to – dešimtys milijonų sužeistųjų ir pabėgėlių.

Priežastys

Karo kilo dėl kelių susikaupusių veiksnių:

  • Imperializmas ir tarptautinė konkurencija: Didžiosios Europos šalys varžėsi dėl kolonijų, ekonominių rinkų ir jūros kelių, kas didino įtampą tarp jos.
  • Militarizmas ir ginklų lenktynės: augo kariuomenių dydis ir technologinis ginklų lygis, o kariniai planai (pvz., Vokietijos Schlieffen planas) skatino greitus sprendimus krizinėse situacijose.
  • Alliancinės sistemos: Europos valstybės sudarė tarpusavio sąjungas, kas lemė, kad vietinis konfliktas greitai peraugo į platesnį karą.
  • Nacionalizmas: tautinės nesantaikos ir nepriklausomybės judėjimai, ypač Balkanų regione, didino nestabilumą.
  • Momentas – Šuolio priežastis: 1914 m. birželio 28 d. nužudžius Austrijos erchercogą Francą Ferdinandą, Austrija-Vengrija apkaltino Serbiją ir paskelbė karą. Po to kilusi vadinamoji Liepos krizė (July Crisis) ir spartūs mobilizacijos sprendimai privertė galiai įsitraukti į plataus masto karą.

Frontai ir pagrindinės kovos

Pradėjus karui, Europos šalys pasidalijo į dvi dideles grupes: sąjungininkes (daugiausia Prancūzija, Britų imperija) ir Rusija) ir centrinės valstybės (daugiausia Vokietija, Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija). Kovos vyko keliuose pagrindiniuose frontuose:

  • Vakarų frontas: Prancūzai ir britai kovojo su vokiečiais Vakarų fronte Prancūzijoje ir Belgijoje. Vokietija bandė greitai nugalėti Prancūziją, bet buvo sustabdyta Pirmajame Marnos mūšyje. Vėliau frontas įstrigo ir vyko ilga tranšėjų riba – tranšėjinis karas, lydimas didžiulių aukų (pvz., Verduno, Somme mūšiai).
  • Rytų frontas: Rusija kovojo su vokiečiais ir Austrijos-Vengrijos daliniais Rytų fronte. Čia mūšiai buvo dažniau mobiliuoju karu, su ilgesniais žygių ruožais ir spartesniais permainų taškais (pvz., Brusilovo puolimas 1916 m.).
  • Artimųjų Rytų ir Balkanuose: vyko kovos Artimuosiuose Rytuose, taip pat plačiai žinomas Gallipolio regione Turkijoje vykęs sąjungininkų bandymas užimti Stambulą. Rytų Europoje ir Balkanuose taip pat vyko sunkios kautynės tarp Italijos ir Austrijos-Vengrijos tarp Italijos ir Austrijos-Vengrijos.
  • Kolonijų ir pasaulinis frontas: kovos vyko Afrikoje, Azijoje (įskaitant Kiniją), jūroje ir ore. Jūrų kovose svarbi buvo Vokietijos povandeninė karinė veikla (U-laivai) – povandeniniai laivai – ir sąjungininkų blokados.

Strategijos, technologijos ir taktikos pokyčiai

Pirmasis pasaulinis karas buvo technologinių ir taktikos pokyčių laikas. Tai buvo vienas pirmųjų didelio masto karinių konfliktų, kuriame svarbų vaidmenį atliko tankai, lėktuvai ir povandeniniai laivai. Kiti reikšmingi aspektai:

  • Tranšėjų karas: ilgalaikės tranšėjų linijos, slopinanti ugnis ir užimamos pozicijos lėmė dideles aukas ir stagnaciją.
  • Cheminiai ginklai: pirmą kartą plačiai panaudoti dujos (chloro, iperitas), kurios sukėlė siaubą ir ilgalaikes traumas.
  • Laivyno blokados ir povandeniniai laivai: britų jūrinė blokada smarkiai pakenkė Vokietijos ekonomikai; Vokietijos povandeniniai laivai puolė prekybinius laivus ir taip prieštaravo neutraliosioms šalims.
  • Pramoninis karo pobūdis: masinė mobilizacija, cenzūra, karinė pramonė ir namų fronto kontrolė tapo kasdienybe.
  • Kolonijų indėlis: tūkstančiai kareivių iš Indijos, Afrikos ir kitų kolonijų kovojo Europoje ir kituose frontuose.

1917–1918: posūkiai kare

1917 m. Rusijoje įvyko revoliucija, kurios rezultatas buvo bendra politinė ir kariuomeninė drama: 1917–1918 m. Rusija politine prasme pagaliau pasikeitė ir 1918 m. kovo mėn. bolševikų vyriausybė pasirašė Bresto taikos sutartį su centrinėmis valstybėmis, dėl kurios Rusija faktiškai pasitraukė iš karo. Tai leido Vokietijai laikinai perkelti pajėgas į Vakarų frontą.

1917 m. į karą įsitraukė ir Jungtinės Valstijos, paskatinusios Vokietijos neribotos povandeninės karo veiklos (U-laivų) kampanija, taip pat Zimmermano telegramos demaskavimas. Amerikos įsijungimas suteikė finansiškai ir kariškai svarbų postūmį sąjungininkams, nors jų masinis kontingentas Europoje pasirodė vėliau.

Vokietijos paskutinė rimta pastanga laimėti karą buvo 1918 m. pavasarinės ofenzyvos – 1918 m. kovo mėn. surengė didžiulį puolimą ir – kai vokiečiai bandė išnaudoti Rusijos pasitraukimą ir apribotą sąjungininkų priešakinį pajėgumą. Nors prieštaringai agresyvus puolimas atnešė laikinų laimėjimų, jis neužtikrino galutinės pergalės.

1918 m. vasaros–rudens laikotarpiu sąjungininkų pajėgos surengė Šimto dienų puolimą ir palaipsniui pastūmėjo Vokietijos pajėgas atgal. Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija patyrė savo pradžią griūti ir susitarė nutraukti kovą. Vokietijos vyriausybė žlugo, imperatorius Vilhelmas II atsisakė sosto, o lapkričio 11 d. nauja vyriausybė sutiko nutraukti karo veiksmus – armistice buvo pasirašytas.

Pasekmės ir palikimas

Karas baigėsi daugybe taikos sutarčių, iš kurių svarbiausia buvo Versalio sutartis (1919 m.). Versalio sutartis nustatė teritorinius pokyčius, Vokietijai skyrė reparacijas ir priskyrė dalį kaltės už karo pradžią, kas ilgainiui tapo priešu socialinei ir politinei nestabilumai Vokietijoje.

Buvo įkurta Tautų Lyga, turėjusi užkirsti kelią karams ir spręsti tarptautines problemas taikiais būdais, tačiau ji pasirodė esanti silpna be JAV aktyvios įsitraukimo. Karo metu ir po jo žlugo tradicinės monarchijos bei imperijos: Rusija patyrė revoliuciją, Vokietijos imperija subyrėjo, Austrija-Vengrija likviduota, o Osmanų imperija prarado savo teritorijas, kurios vėliau tapo mandatų teritorijomis valdomomis sąjungininkių šalių.

Pasekmės buvo gilios:

  • Žmogiškoji kaina: milijonai žuvusių ir sužeistų, išvargintos ekonomikos, milijonai pabėgėlių.
  • Ekonomikos ir politikos permainos: ekonominis nuosmukis daugelyje šalių, revoliucijos ir pasikeitusios sienos Vidurio ir Rytų Europoje (atsirado naujos valstybės, pvz., Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija).
  • Socialinės permainos: moterų vaidmuo darbo rinkoje išaugo ir tai paskatino politinius pokyčius, įskaitant moterų rinkimų teisės išplėtimą kai kuriose šalyse.
  • Psichologinis palikimas: visuomenės šokas dėl karo masto ir aukų – daugelis tikėjo, kad tai bus karas, kuris užbaigs visus karus, tačiau po 21 metų prasidėjo dar didesnis konfliktas – Antrasis pasaulinis karas.
  • Tarptautinės valdymo ir teisės idėjos: Tautų Lyga ir Versalio sutartys paskatino diskusijas apie kolektyvinį saugumą, bet jų įgyvendinimas buvo ribotas.

Pirmasis pasaulinis karas buvo lūžis ne tik karinėje, bet ir visuomeninėje istorijoje: jis pakeitė imperijas, pramonės ir karo santykį, kilo naujų technologijų ir valstybių, o pasekmės formavo XX a. geopolitiką. Karo patirtis paskatino tiek tarptautinius mechanizmus, tiek ir naujas konfliktų priežastis, kurios galiausiai nuvedė į dar didesnį pasaulinį konfliktą XX a. viduryje.