Kolonializmas: apibrėžimas, istorija ir pasekmės
Kolonializmas: išsamus apibrėžimas, istorinė raida ir ilgalaikės socialinės, ekonominės bei politinės pasekmės — nuo užkariavimų iki dekolonizacijos poveikio šiandienai.
Kolonializmas pasireiškia tada, kai šalis ar tauta perima kitų žemių, regionų ar teritorijų, esančių už jos sienų (šalies ribų), kontrolę, paversdama tas kitas žemes, regionus ar teritorijas kolonijomis. Paprastai galingesnė, turtingesnė šalis perima mažesnio, mažiau galingo regiono ar teritorijos kontrolę. Kartais žodžiai "kolonializmas" ir "imperializmas" vartojami tam pačiam dalykui reikšti.
XVII a. ir XIX a. daugelis turtingesnių ir galingesnių Europos šalių (pvz., Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija ir Nyderlandai) įkūrė kolonijas Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos ir Karibų jūros žemynuose.
Kai kurios šalys naudojasi kolonializmu, kad gautų daugiau žemės savo žmonėms gyventi. Jos padėjo kolonistams persikelti į naują teritoriją. Vietos gyventojai, gyvenantys toje žemėje ar teritorijoje, paprastai būdavo iškeldinami naudojant kariuomenių jėgą ir smurtą. Siekdamos apsaugoti šiuos kolonistus nuo išstumtų vietinių gyventojų, kolonijinės valstybės dažnai įkurdavo karinius fortus arba kolonijinės policijos sistemą.
Kitos šalys naudojasi kolonializmu, kad gautų daugiau žemės ir galėtų ją naudoti ūkininkavimui arba išgauti (išvežti) išteklius, pavyzdžiui, medžius (medieną), anglis ar metalus, arba sukurti vietinę vyriausybę ar karinį fortą.
Kitos šalys naudojasi kolonializmu, kad galėtų į fabrikus ar ūkius (turtingesnėje arba skurdesnėje šalyje) įdarbinti darbininkus iš skurdesnės šalies. Praeityje galingos šalys, kolonizavusios skurdesnes šalis ar regionus, dažnai priversdavo žmones iš skurdesnių šalių dirbti vergais.
Istorinis kontekstas
Kolonializmo bangos prasidėjo XV–XVI a. su Didžiosios atradimų eros jūrų ekspedicijomis ir tęsėsi per XIX a. „Afrikos padalijimą“ (Scramble for Africa) iki XX a. vidurio. Per šį laikotarpį Europos valstybės plėtė prekybą, ieškojo naujų rinkų, strateginių uostų ir natūralių išteklių. Kolonializmas ėmėsi įvairių formų: nuo nustatytųjų kolonijų (settler colonies), kur kolonistai apsigyvendavo priešinėse žemėse, iki išnaudojimo kolonijų, skirtų žaliavoms ir darbui tiekti.
Motyvai ir metodai
- Ekonominiai motyvai: žaliavų gavimas, rinkos plėtra, prekybos keliai ir pelnas.
- Demografiniai motyvai: gyventojų perteklius ar socialinės grupės, ieškančios naujų žemių gyventi.
- Strateginiai bei karinio saugumo motyvai: uostų, fortų ir kelių kontrolė.
- Kultūriniai ir religiniai motyvai: misijų veikla, „civilizavimo“ pretekstai, kalbos ir institucijų diegimas.
Kolonijiniai metodai apėmė tiesioginę administraciją, netiesioginę valdymo per vietinius elitus formą, prievartinį žemės perdalijimą, vergovę ir priverstinį darbo režimą, taip pat teisinių bei švietimo sistemų perkėlimą į kolonizuotas teritorijas.
Pasekmės vietinėms bendruomenėms ir pasauliui
- Ekonominės pasekmės: daugelyje kolonijų ekonomika tapo orientuota į vienos ar kelių žaliavų eksportą, kas pavertė jas priklausomomis nuo metinės žaliavų kainos ir užkirto kelią įvairiapusiam vietos pramonės vystymuisi.
- Socialinės ir demografinės pasekmės: prievartinis iškeldinimas, epidemijos, vergovė ir prievartinis darbas smarkiai sumažino vietinių gyventojų skaičių ir pakeitė bendruomenių struktūras.
- Kultūrinės pasekmės: vietinės kalbos, papročiai ir religijos buvo griovimi arba transformuojami; dažnai įsigalėjo kolonistų kalbos, teisės sistemos ir institucijos.
- Politinės pasekmės: kolonijiniai sienų brėžiniai ir administraciniai sprendimai dažnai ignoravo etninius ir kultūrinius skirtumus, vėliau tapdami priežastimis konfliktams ir nestabilumui.
- Žmogaus teisių pažeidimai: genocidas, prievartinė migrantų politika, priverstinė darbo sistema ir rasinė diskriminacija kūrė ilgalaikes traumas.
Žinomi pavyzdžiai ir atminimo aspektai
Istorijoje yra daug konkrečių kolonializmo pavyzdžių: Ispanijos kolonizacija Amerikose (su dideliu vietinių gyventojų skaičiaus sumažėjimu), Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperijos Azijoje ir Afrikoje, Belgijos valdymas Konge (kur kilo smurto ir prievartos atvejų), Prancūzijos kova su Algerija ir t. t. Dabar daugelyje šalių vyksta diskusijos apie istorinę atmintį, paminklų prasmę, muziejų eksponatų grąžinimą ir apie reparacijų galimybes.
Dekolonizacija ir paveldas
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi dekolonizacija lėmė daugelio kolonijų nepriklausomybę. Tačiau nepriklausomybės gavimas nereiškė automatinio ekonominio ir politinio stabilumo – daugelis naujų valstybių paveldėjo iš silpną ekonomiką ir išorines priklausomybes. Iki šiol matome kolonializmo palikimą kalbų, teisės sistemų, žemės nuosavybės modelių, infrastruktūros ar socialinių nelygybių pavidalu.
Šiuolaikinės diskusijos
Dabartinėse viešose diskusijose kolonializmas aptariamas ir per socialinę, ir per ekonominę prizmę: kalbama apie istorinių neteisybių pripažinimą, istorinės medžiagos (meno kūrinių, ritualinių objektų) restituciją, reparacijas bei apie švietimo programų „dekolonizavimą“—t. y. mokymą apie istoriją be vienpusiškų pasakojimų.
Suprasti kolonializmą reiškia atpažinti, kaip praeities veiksmai formavo dabartinį pasaulį — politines ribas, ekonomines struktūras, kalbų ir kultūrų santykius. Tikslingas praeities analizavimas padeda ieškoti teisingesnių ir ilgalaikiškesnių sprendimų šiandienos problemoms spręsti.
Istorija
Finikiečiai įkūrė daug prekybos kolonijų Viduržemio jūros regione. Kartagina buvo didžiausia ir garsiausia kolonija, be to, jie įkūrė ir kitų kolonijų, įskaitant Kartageną Ispanijoje.
Vėliau senovės graikai išplėtė savo teritorijas kolonijomis. Senovės Graikijoje buvo daug miestų-valstybių. Kiekvienas miestas buvo nepriklausomas ir turėjo savo vyriausybę. Šie miestai taip pat kariavo tarpusavyje ir prekiavo prekėmis. Norėdamas įgyti daugiau įtakos arba užsitikrinti prekybos kelią, miestas siųsdavo kolonistus į naują vietą. Tada šie žmonės įkurdavo naują miestą, vadinamą kolonija. Kartais naujasis miestas mainais už apsaugą turėdavo mokėti tam tikrus mokesčius, pavyzdžiui, motininiam miestui. Tačiau kolonijos valdėsi pačios. Motininis miestas jiems nesiųsdavo valdytojo. Sirakūzai - garsiausia iš šių graikų kolonijų.
Jei graikų kolonistai rasdavo naujoje teritorijoje gyvenančią vietinę gentį, jie kovodavo, kad priverstų ją išvykti. Vietinė gentis paprastai būdavo paverčiama vergais. Naujoji kolonija išnaudodavo rastą žemę, augindama javus arba augindama galvijus.
Senovės Romoje žodis "kolonija" buvo kilęs iš žodžio "colonus", reiškiančio "žemdirbį". "Kolonija" tuo metu reiškė naują miestą, į kurį persikėlė kai kurie romėnai, tarp jų ir ūkininkai. Daugelis kolonistų buvo veteranai. Vėlesniais amžiais žodis "kolonija" rečiau reiškė atvykėlius, o dažniau reiškė užsieniečių valdymą.
Kolonializmo rūšys
Egzistuoja kelios skirtingos kolonializmo rūšys. Kai kurios šalys, išplėtusios savo teritoriją, tapo kolonijomis. Kai kurios šalys, pradėjusios savo veiklą kaip kolonijos kolonistės, yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Argentina. Visose šiose šalyse žmonės iš Europos šalių persikėlė į geriausias naujojo regiono dalis ir privertė vietinius gyventojus (pvz., indėnus, maorius ir kt.) persikelti. Kai vietiniams žmonėms ar gentims teko persikelti, kilo daug problemų.
Kai kuriuose kolonizuotuose regionuose kolonistai vedė vietinius gyventojus ir susilaukė su jais vaikų. Pavyzdys - Meksika, kur iš kolonistų ir vietinių genčių santuokų atsirado nauja tauta, vadinama metisais. Kituose kolonizuotuose regionuose kolonistai ir vietos gyventojai gyveno atskirose teritorijose, negyveno kartu ir nesituokė. Tokios situacijos pavyzdys - Prancūzijos Alžyras (kai Prancūzija kolonizavo Afrikos šalį Alžyrą) arba Pietų Rodezija.
Kita kolonializmo rūšis - kai galinga šalis įsteigia (įkuria) priklausomas valstybes. Kolonizuojanti šalis nesiunčia tūkstančių kolonistų į naują teritoriją. Vietoj to kolonizuojanti šalis įsteigia administratorius (valdymo organizaciją), kurie kontroliuoja esamus vietinius gyventojus ar gentis. Kaip pavyzdžius galima paminėti Britų Radžą (geraldiną), kai britų vyriausybė kontroliavo Indiją; Nyderlandų Rytų Indiją, kai Nyderlandai kontroliavo dalį Rytų Indijos; Japonijos kolonijinę imperiją, kai Japonija kontroliavo Azijos teritorijas.
Plantacijų kolonijoje galinga ir turtinga šalis naudoja neturtingesnės šalies žemę pasėliams auginti. Vietos gyventojai verčiami tapti vergais ir dirbti ūkiuose. Plantacijų kolonijų pavyzdžiai: Barbadosas, Sen Domingas ir Jamaika.
Kitas kolonijų tipas - prekybos postų kolonijos. Turtingos ir galingos šalys steigė prekybos postų kolonijas, kad būtų teritorija, kurioje būtų galima prekiauti, parduoti ir užsiimti verslu. Turtingos ir galingos šalys paprastai įkurdavo karinius fortus arba policijos pajėgas, kad užtikrintų kolonizuojančios šalies taisyklių ir įstatymų vykdymą. Prekybos kolonijų pavyzdžiai: Makao, Malakka, Dešima ir Singapūras.
Masinė kolonizacija vyko ir Senovės Indijoje. Tačiau kolonizacijos istorija priskiriama tik Graikijai. Senovės Indijoje kolonizacija prasidėjo ne nuo politinio, o nuo kultūrinio užkariavimo. Pagrindiniu kolonizavimo šaltiniu tapo induizmas, o po šimtmečių - budizmas. Tai buvo kolonizacija, prasidėjusi nuo kultūrinės ekspansijos, peraugusios į ekonominę kolonizaciją. Keletą šimtmečių indai buvo šeimininkų vaidmenyje, o šimtmečius - vergų.
Pasaulio kolonializmo žemėlapis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1945 m.
Susiję puslapiai
- Kolonizacija
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kolonializmas?
A: Kolonializmas - tai kai galingesnė, turtingesnė šalis perima mažesnio, mažiau galingo regiono ar teritorijos už savo sienų kontrolę.
K: Kaip kolonijinės valstybės apsaugojo kolonistus nuo vietinių gyventojų, kurie buvo nustumti į šalį?
A: Kolonijinės tautos dažnai įkurdavo karines tvirtoves arba kolonijinės policijos sistemą, kad apsaugotų kolonistus nuo vietinių gyventojų, kurie buvo nustumti į šalį.
K: Kodėl kai kurios šalys naudojasi kolonializmu?
A: Kai kurios šalys naudojasi kolonializmu siekdamos gauti daugiau žemės savo žmonėms gyventi, išgauti tokius išteklius kaip medžiai (mediena), anglis ar metalai arba sukurti vietinę vyriausybę ar karinį fortą. Kitos šalys naudojasi kolonializmu, kad galėtų įdarbinti darbininkus iš skurdesnės šalies fabrikuose ar ūkiuose (turtingesnėje arba skurdesnėje šalyje).
Klausimas: Kuriais amžiais kolonializmas buvo ryškiausias?
Atsakymas: Kolonializmas buvo labiausiai paplitęs XV, XVI, XVII, XVIII ir XIX amžiuje.
K: Kurios Europos šalys šiuo laikotarpiu įkūrė kolonijas?
A: Šiuo laikotarpiu daugelis turtingesnių ir galingesnių Europos šalių, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija ir Nyderlandai, įkūrė kolonijas Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Karibų jūros regione.
K: Kaip šios Europos šalys įsigijo žemės savo kolonijoms?
A: Šios Europos šalys įsigijo žemės savo kolonijoms, padėdamos kolonistams įsikurti naujose teritorijose ir naudodamos jėgą bei smurtą prieš tose žemėse gyvenančius vietinius gyventojus.
K: Ar kolonijinės valstybės kada nors privertė žmones iš skurdesnių kolonizuotų regionų patekti į vergiją?
A: Taip, praeityje galingos kolonizuojančios valstybės kartais priversdavo žmones iš skurdesnių kolonizuotų regionų patekti į vergiją.
Ieškoti