Senovės Roma - tai Italijos civilizacijos pavadinimas. Ji prasidėjo kaip nedidelė žemdirbių bendruomenė VIII a. pr. m. e. Ji tapo miestu ir nuo savo įkūrėjo Romulo gavo Romos vardą. Ji išaugo ir tapo didžiausia senovės pasaulio imperija. Ji prasidėjo kaip karalystė, paskui tapo respublika, o vėliau - imperija.

Kilmė ir legenda

Pasak senų legendų, Roma buvo įkurta 753 m. pr. m. e. balandžio 21 d.; šią datą romėnai švęsdavo kaip miesto gimtadienį. Romulo ir Remo istorija, jų išaugimą kartu su vilke ir Romulo veiksmai tapti miesto įkūrėju – tai pagrindinės romėnų mitologijos istorijos, aiškinančios Romos kilmę. Iš tiesų Roma pradžioje buvo viena iš daugelio mažų Italijos bendruomenių, tačiau palankus geografinis padėtis, upės (Tibras) ir geros žemės padėjo miestui plėstis.

Karalystė (VIII–VI a. pr. m. e.)

Pirmieji Romos gyventojai valdė karaliai. Per karališkąjį laikotarpį formavosi miesto institucionalūs pagrindai: teritorijų valdymas, religija, kariuomenės organizacija ir pradinės teisės normos. Tradiciškai laikoma, kad nuo maždaug 509 m. pr. m. e. Romos gyventojai nuvertė paskutinį karalių ir įkūrė respubliką.

Respublika (509–27 pr. m. e.)

Respublikos laikotarpiu Romos politinę sistemą sudarė rinktini pareigūnai (konsulai, senatas) ir įstatymų priėmimo procesai, kuriuose dalyvavo tam tikros piliečių grupės. Šis laikotarpis pasižymėjo spartaus teritorinio augimo pradžia – Roma palaipsniui užvaldė Italiją, vėliau Balkanus, Graikiją ir dalis Viduržemio jūros pakrančių. Respublikos pabaigą lėmė vidaus konfliktai, politinių ir karinių lyderių ambicijos (pvz., diktatoriaus įtaka, pilietiniai karai) ir galiausiai kertinis perėjimas į autoritarinę valdžią, kai vienas žmogus konsolidavo valdžią ir tapo pirmuoju imperatoriumi.

Imperija (nuo I a. pr. m. e.)

Imperijos laikotarpiu Roma tapo pasauline galybe. Imperatoriai centralizavo valdžią, išplėtė administracinius mechanizmus ir įtvirtino kariuomenės discipliną. Romos imperija apėmė didžiules teritorijas – nuo Britanijos iki Artimųjų Rytų. Tokiu mastu užvaldytose žemėse romėnų teisė, infrastruktūra (keliai, akvedukai), miestų planavimas ir ekonominė sistema turėjo ilgalaikį poveikį vietinėms tautoms.

Padalijimas ir Vakarų žlugimas

Valdant imperatoriui Diokletianui (III–IV a.) imperija 293 m. laikinai organizuotai padalinta, siekiant geriau valdyti didžiules teritorijas — jis įvedė tetrarchiją. Po kelių dešimtmečių, 395 m., imperija faktiškai pasidalijo į Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Vakarų imperija susidūrė su nuolatiniais išoriniais spaudimais ir vidaus krizėmis: įvairios germanų gentys, tokios kaip vizigotai, 410 m. puldinėjo ir net surengė Romos grobimus, o galutinis politinis lūžis tradiciškai datuojamas 476 m., kai paskutinysis Vakarų imperatoriaus tituluojamas Romulus Augustulus buvo nuverstas — tai žymi Vakarų Romos imperijos pabaigą. Rytinė imperijos dalis išliko gyvybinga ir vėliau plačiai žinoma kaip Bizantijos imperija, kuri gyvavo iki 1453 m., kada ją užėmė Osmanų imperija.

Administracija, kariuomenė ir teisė

Romos imperija išsiskyrė efektyvia administracija: provincijų valdymu, kelių tinklu, muitų sistemomis ir rinkliavomis. Romos kariuomenė buvo profesionali, griežtai organizuota ir disciplinuota — legionai leido imperijai tiek plėstis, tiek apsaugoti sienas. Romėnų teisė, ypač Romos civilinė teisė, tapo vienu svarbiausių palikimų Europai; daugelyje šiuolaikinių teisės sistemų matome romėniškų teisės principų įtaką.

Kultūra ir paveldas

Romos kultūra jungė lotynų tradicijas su įtakomis iš Graikijos ir kitų Viduržemio jūros regionų. Romėnai paliko ryškų architektūrinį paveldą (kolonados, amfiteatrai, forumai, akvedukai), taip pat raiškos formas: literatūrą, teisę, inžineriją ir kalbas (lotynų kalba tapo pagrindu daugeliui vakarų Europos kalbų). Romėnų urbanistikos sprendimai ir inžineriniai pasiekimai turėjo ilgalaikį poveikį vėlesnei civilizacijai.

Pabaigos nuoroda

Pasak legendos, Roma buvo įkurta 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e. ir Vakarų Romos politinė galia tradiciškai laikoma suirusi 476 m. po Kr.; realybėje romėnų civilizacija ir jos institucinės tradicijos gyvavo daug ilgiau per Rytų (Bizantijos) imperiją bei per teisės, kalbos ir kultūros paveldą, kuris formavo Europos raidą dar šimtmečiais po politinio Vakarų imperijos žlugimo. Dėl to Roma yra viena ilgiausiai gyvavusių ir labiausiai įtakingų civilizacijų senovėje.