Krikščionybė: apibrėžimas, istorija ir tikėjimo pagrindai

Pagrindinė krikščionybės dalis yra tikėjimas Jėzumi kaip Dievo Sūnumi ir Mesiju (Kristumi). Pavadinimas "Mesijas" kilęs iš hebrajiško žodžio מָשִׁיחַ (māšiáħ), reiškiančio pateptasis. Graikiškas vertimas Χριστός (Christos) yra angliško žodžio "Christ" šaltinis. Jozuė (Joshua) yra hebrajiško žodžio Ješua (Yeshua) angliškas atitikmuo.

Krikščionys tiki, kad Jėzus, kaip Mesijas, buvo Dievo pateptas visų žmonių valdovu ir gelbėtoju. Krikščionys taip pat tiki, kad Jėzaus atėjimas buvo Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Krikščionių tikėjimas Mesiju gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės žydųsampratos. Pagrindinis krikščionių tikėjimas yra tas, kad per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą nuodėmingi žmonės gali būti sutaikinti su Dievu. Jie tiki, kad per tai jiems suteikiamas išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas.

Per pirmuosius krikščionybės istorijos šimtmečius būta daug teologinių nesutarimų dėl Jėzaus prigimties. Tačiau krikščionys paprastai tiki, kad Jėzus yra įsikūnijęs Dievas ir "tikras Dievas ir tikras žmogus". Jėzus, tapęs visiškai žmogumi, patyrė mirtingo žmogaus skausmą ir pagundas, tačiau nenusidėjo. Būdamas visiškai Dievas, Jis nugalėjo mirtį ir vėl sugrįžo į gyvenimą. Pasak Biblijos, "Dievas prikėlė Jį iš numirusių", Jis įžengė į dangų, "sėdi Tėvo dešinėje" ir vėl sugrįš įvykdyti likusių mesijinių pranašysčių, tokių kaip mirusiųjų prikėlimas, Paskutinis teismas ir galutinis Dievo karalystės sukūrimas.

Mato ir Luko evangelijose sakoma, kad Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios ir gimė iš Mergelės Marijos. Apie Jėzaus vaikystę kanoninėse evangelijose rašoma nedaug, tačiau kūdikystės evangelijos buvo populiarios senovėje. Tačiau apie Jėzaus pilnametystės laiką savaitę prieš mirtį evangelijose rašoma daug. Kai kurie bibliniai Jėzaus tarnystės aprašymai: krikštas, stebuklai, pamokslavimas, mokymas ir darbai.

Krikščionys tiki, kad Jėzaus prisikėlimas yra pagrindinė jų tikėjimo dalis (žr. 1 Korintiečiams 15) ir svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje, nes jis parodo, kad Jėzus turi galią prieš mirtį ir gali suteikti žmonėms amžinąjį gyvenimą.

Tarp krikščioniškų tikėjimų Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra du pagrindiniai krikščioniškos doktrinos ir teologijos įvykiai. Naujajame Testamente rašoma, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, mirė fizine mirtimi, buvo palaidotas kape ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Dauguma krikščionių kasmet Jo mirtį priskiria penktadieniui, kuris yra pirmoji Jo mirties diena. Šeštadienis yra antroji diena, o sekmadienis - trečioji diena. Naujajame Testamente rašoma, kad prieš Jėzaus įžengimą į dangų Jėzus kelis kartus pasirodė dvylikai apaštalų ir mokinių, o vieną kartą - "daugiau kaip penkiems šimtams brolių vienu metu". Jėzaus mirtį ir prisikėlimą krikščionys prisimena savo pamaldose, o dažniausiai per Didžiąją savaitę, kurią sudaro Didysis penktadienis ir Velykų sekmadienis

Protestantizmas moko, kad amžinasis išgelbėjimas yra dovana, kuri žmogui suteikiama iš Dievo malonės. Kartais ji vadinama "neužtarnauta malone". Tai reikštų, kad išgelbėjimas yra Dievo atvedimas į teisingus santykius su Dievu per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tai tikėjimas, kad žmogus gali būti išgelbėtas (išgelbėtas) nuo nuodėmės ir amžinosios mirties. Daugelis protestantų tiki "išgelbėjimo užtikrinimu" - kad Dievas gali tikinčiajam suteikti pasitikėjimo, jog jis tikrai gavo išgelbėjimą iš Jėzaus Kristaus.

Katalikybė moko, kad nors daugeliu atvejų, norint būti išgelbėtam, žmogus turi būti pakrikštytas kataliku, tačiau kartais gali būti išgelbėti žmonės, kurie nėra visiškai įstoję į Katalikų Bažnyčią. Katalikai paprastai tiki "tikėjimo, veikiančio per meilę" ir sakramentų svarba gaunant išganymą. Katalikų Bažnyčia moko, kad geri darbai ir pamaldumas, pavyzdžiui, paklusnumas įsakymams, sakramentų priėmimas, ėjimas į bažnyčią, atgailos darymas, išmaldos davimas, maldų sakymas ir kiti dalykai, yra svarbūs siekiant tapti šventu, tačiau griežtai pabrėžia, kad išganymas yra tik iš Dievo malonės, ir viskas, ką galime padaryti, yra ją priimti.

Įvairios krikščionybės konfesijos ir tradicijos tiki dieviškosios malonės formomis. Romos katalikybė ir Rytų ortodoksija moko, kad laisva valia yra labai svarbi kartu su malone. Reformuotoji teologija malonės svarbą aiškina mokydama, kad žmogus visiškai nepajėgus pats išsigelbėti, tačiau Dievo malonė įveikia net ir nenorinčią širdį. Arminianizmas tiki sinergetiniu požiūriu, o liuteronai ir dauguma kitų protestantų denominacijų moko išteisinimo iš malonės vien tik per tikėjimą.

Krikščionybėje naudojama Biblija - daugelio kanoninių knygų rinkinys, sudarytas iš dviejų dalių: Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Krikščionys tiki, kad jas parašė Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės, todėl dažniausiai tikima, kad tai yra Dievo žodis. Biblija išversta į daugiau kaip 600 kalbų. Vertėjai, naudodamiesi tūkstančiais rankraštinių Šventojo Rašto kopijų, išverstų originalo kalbomis - hebrajų, aramėjų ir graikų - gali patikrinti tikslumą.

Tikėjimo išpažinimai (iš lotynų kalbos credo - "tikiu") - tai tiesioginiai doktrininiai pareiškimai arba išpažinimai, paprastai religinių įsitikinimų. Pradžioje jie buvo formulės, naudojamos krikštijant žmogų. IV ir V a. vykstant kristologiniams ginčams, jie tapo tikėjimo pareiškimais.

Kai kurie pagrindiniai krikščionių tikėjimo išpažinimai:

• Apaštalų tikėjimo išpažinimas (Symbolum Apostolorum)
• Nikėjos tikėjimo išpažinimas

Daugelis krikščionių pritaria tikėjimo išpažinimams ir dažnai naudoja bent vieną iš pirmiau pateiktų tikėjimo išpažinimų. Mažesnė dalis protestantų, ypač restauracionistai - judėjimas, susiformavęs po Antrojo didžiojo prabudimo XIX a. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nepritaria tikėjimo išpažinimų vartojimui.

Biblijoje minimi Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia, tačiau krikščionys tiki, kad yra tik vienas Dievas. Ši idėja, vadinama Trejybe, buvo pradėta įgyvendinti 325 m. Nikėjos pirmajame susirinkime ir išplėtota per kelis bažnytinius susirinkimus ar tarybas. Šiandien daugelis krikščionių grupių jai pritaria. Rytų ortodoksų bažnyčios su šia idėja nesutiko ir po susirinkimo atsiskyrė. Didžiausia iš Rytų ortodoksų yra Koptų ortodoksų Bažnyčia. Rytų ortodoksų Bažnyčios sutinka su Nikėjos pirmojo susirinkimo idėjomis, tačiau nesutinka su kitų susirinkimų idėjomis. Trinitarizmas - tai mokymas, kad Dievas yra trys skirtingi asmenys arba turi tris skirtingus santykius viename Dieve: Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia. Atanazo tikėjimo išpažinimo žodžiais tariant, "Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, ir vis dėlto yra ne trys Dievai, bet vienas Dievas".

Trinitarizmas - tai krikščionių, tikinčių Trejybės doktrina, grupė. Šiandien tuo tiki dauguma krikščioniškų denominacijų ir Bažnyčių. Bažnyčios skirtingai moko apie trejybės formulę. Vieni sako, kad Dvasia ateina tik iš Tėvo. Kiti sako, kad Dvasia ateina ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus. Tai vadinama filioque. Netrinitarizmas (dar vadinamas vienybe) - tai tikėjimo sistemos, atmetančios Trejybę. Ankstyvojoje krikščionybėje egzistavo daug įvairių netrinitarinių pažiūrų, tokių kaip adopcionizmas ar modalizmas, dėl kurių kilo ginčai dėl kristologijos.

Naujausio krikščioniško judėjimo, atmetančio trinitarizmą, pavyzdys yra Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Pastarųjų dienų šventieji atsirado XIX a. pirmoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Yra ir kitų mažesnių krikščionių grupių, kurios taip pat atmeta trinitarizmą.

Krikščionys tiki, kad žmonės sulauks Dievo nuosprendžio ir jiems bus suteiktas arba amžinasis gyvenimas, arba amžinasis pasmerkimas. Tai apima "Paskutinįjį teismą" ir tikėjimą, kad po mirties sielą ištiks ypatingas teismas.

Šis tikėjimas skiriasi ir tarp krikščionių. Pavyzdžiui, Romos katalikybėje tie, kurie miršta malonės būsenoje, patenka į skaistyklą, kur yra apvalomi prieš patekdami į dangų.

Krikščionys tiki, kad laikų pabaigoje antrą kartą atėjus Kristui, visi mirusieji bus prikelti iš numirusiųjų Paskutiniam teismui, kai Jėzus įsteigs Dievo karalystę. Taip pat tikima visuotiniu susitaikymu. Tai tikėjimas, kad visi žmonės vieną dieną bus išgelbėti ir kad pragaras nėra amžinas. Šiuo požiūriu tikintys krikščionys vadinami universalistais.

Krikščionys skirtingai kalba apie Jėzaus atėjimo tikslą:

• išmokti geriausio gyvenimo būdo ir sekti jo pavyzdžiu.
• sumokėti nuodėmės kainą už mūsų gyvenimus, būdamas tobula auka be nuodėmės. (Jono 3:16)
• sakyti žmonėms, kad jų klaidos ir nuodėmės bus atleistos ir jie bus išgelbėti, jei tikės ir tikės Viešpačiu Jėzumi ir išpažins, kad nusidėjo (1 Jono 1:9) (Jono 3:16) (Efeziečiams 1:7) (Romiečiams 10:9).
• mokyti žmones atleisti vieni kitiems ir atgailauti už savo nuodėmes per malonę. (Mato 6:14)
• "sunaikinti velnio darbus" (1 Jn 3, 8).
• padėti žmonėms dalytis jo gyvenimu per Dievo Dvasios dovaną.

Dauguma krikščionių mano, kad garbinimas yra labai svarbi krikščionybės dalis per visą jos istoriją. Daugelis krikščionių teologų žmoniją vadino homo adorans, o tai reiškia "garbinantis" , taigi Dievo garbinimas yra pats svarbiausias dalykas, ką reiškia būti žmogumi. Tai reikštų, kad kadangi Dievas sukūrė visą žmoniją, krikščionys turėtų garbinti ir šlovinti Dievą.

Dauguma krikščioniškų pamaldų susideda iš Šventojo Rašto skaitymo, vadovo pokalbio apie Šventąjį Raštą, giedojimo, bendros maldos ir nedidelio laiko, skirto Bažnyčios darbui. Krikščionys gali susirinkti specialiuose pastatuose, dar vadinamuose bažnyčiomis, arba lauke, arba mokyklose, arba bet kur, kur krikščionys mano, kad jų reikia.

Katalikų bažnyčiose pagrindinės pamaldos yra Mišios, o daugelyje stačiatikių bažnyčių pagrindinės pamaldos vadinamos Dieviškąja liturgija. Abiejose šiose Bažnyčiose kartu su kitomis pamaldų dalimis svarbiausia yra Eucharistija arba Komunija. Čia kunigas malda prašo Dievo, kad nedidelį kiekį duonos ir vyno paverstų tuo, kas, katalikų ir stačiatikių tikėjimu, yra tikrasis Jėzaus kūnas ir kraujas, tačiau nekeičia duonos ir vyno atsitiktinumų (išvaizdos, skonio, spalvos ir t. t.). Tada žmonės gali gauti po dalį. Daugelyje protestantų bažnyčių vyksta į Mišias panašios pamaldos, kai kuriose - kiekvieną savaitę, kitose - kelis kartus per metus. Kai kurie protestantai tiki, kad Jėzus iš tikrųjų dalyvauja Komunijos pamaldose, o kai kurie mano, kad duona ir vynas yra simboliai, padedantys prisiminti, ką Jėzus padarė

Katalikų Bažnyčia yra sukūrusi trumpą ceremoniją - Eucharistinę benediktinę, kuria pagarbinamas Eucharistijoje esantis Jėzus. Jie taip pat gali apsilankyti Bažnyčios pastate ir melstis Eucharistijos akivaizdoje - Eucharistinė adoracija.

Ortodoksų ir Katalikų Bažnyčių dvasingumas teikia svarbą žmogaus pojūčiams, pavyzdžiui, regėjimui, ir gražių daiktų naudojimui. Katalikų dvasingumas dažnai apima statulų ir kitų meninių atvaizdų, žvakių, smilkalų ir kitų fizinių daiktų naudojimą kaip priminimus ar pagalbines maldos priemones. Ortodoksų Bažnyčios taip pat naudoja žvakes, smilkalus, varpus ir ikonas, bet ne statulas. Ortodoksų ir katalikų pamaldose taip pat naudojami judesiai, pavyzdžiui, kryžiaus ženklas, atliekamas kiekvienam asmeniui liečiant iš pradžių kaktą, paskui krūtinę, vieną petį, paskui kitą petį. Katalikų ir stačiatikių pamaldose taip pat lenkiamasi, klūpojama ir klūpima.

Sakramentai

Katalikų tikėjime ir praktikoje sakramentas yra religinis simbolis arba dažnai apeiga, rodanti dieviškąją malonę, palaiminimą ar šventumą jį priimančiam krikščioniui. Sakramentų pavyzdžiai yra Krikštas ir Mišios." Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio sacramentum, kuriuo buvo išverstas graikiškas žodis, reiškiantis slėpinį.

Du dažniausiai naudojami sakramentai yra Krikštas ir Eucharistija (Komunija). Dauguma katalikų naudoja septynis sakramentus: Krikštas - ritualinis kandidato panardinimas, kuriuo jis priimamas į Bažnyčią; Sutvirtinimas - Sandoros užantspaudavimas; Eucharistija - ritualas, kurio metu vartojama konsekruota duona (neraugintos, skrudintos duonos gabalėliai) ir vynas, simbolizuojantys Jėzaus kūną ir kraują; Šventimai, Atgailos sutaikinimas (išpažintis), Ligonių patepimas ir Santuoka. Kai kurios krikščionių konfesijos mieliau juos vadina šventimais. Tai yra Kristaus įsakymai visiems tikintiesiems, randami Naujajame Testamente.

Liturginis kalendorius

Romos katalikai, anglikonai, Rytų krikščionys ir tradicinės protestantų grupės savo pamaldas grindžia liturginiu kalendoriumi. Kai kurie šio kalendoriaus įvykiai yra "šventosios dienos", pavyzdžiui, iškilmės, kuriomis pagerbiamas Jėzaus ar šventųjų gyvenimo įvykis, pasninko laikai, pavyzdžiui, gavėnia, ir kiti įvykiai, pavyzdžiui, memoria. Krikščionių grupės, kurios nesilaiko liturginės tradicijos, dažnai švenčia kai kurias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, Velykas ir Sekmines. Kelios bažnyčios nesinaudoja liturginiu kalendoriumi.

Simboliai

Štai keletas simbolių, kuriuos gali naudoti kai kurios denominacijos ar atskiros bažnyčios:

• Alfa ir Omega - graikiškos raidės Alfa ir Omega yra pirmoji ir paskutinė graikų abėcėlės raidės. Alfa ir Omega yra nuoroda į Dievą, kuris Apreiškimo knygoje save vadina "Alfa ir Omega" (pirmoji ir paskutinė graikų abėcėlės raidė).
• Chi - graikų kalbos raidė Chi yra pirmoji "Kristaus" raidė (gr. Χριστός "Christos").
• Chi Rho - graikiškos raidės Chi ir Rho yra dvi pirmosios graikų kalbos raidės, iš kurių sudarytas žodis "Kristus": Christos. Paprastai ilgasis Rho (ρ) kotas eina aukštyn ir žemyn per Chi (χ) kryžių.
• Krikščioniškas kryžius - kryžius yra labiausiai paplitęs krikščionybės simbolis. Krikščionys tiki, kad jų gelbėtoją Jėzų Kristų nukryžiavo romėnai. Kryžius svarbus, nes Jėzus mirė kaip auka už tikinčiųjų nuodėmes. Jis simbolizuoja Dievo meilę žmonijai.
• Nukryžiuotasis - Nukryžiuotasis - tai kryžius su vis dar kabančiu Jėzaus kūnu. Tai populiaresnis katalikų ir Rytų ortodoksų simbolis. Jis turi tokią pačią reikšmę kaip ir kryžius.
• Balandis - Balandis yra paukštis ir Šventosios Dvasios simbolis. Kai Jėzus buvo pakrikštytas, Šventoji Dvasia atėjo pas Jį balandžio pavidalu ir nutūpė ant Jo.

• Ichthys - graikų kalboje žodis ichthys /iktheews/ reiškia "žuvis" ir sudaro akronimą: "Ίησοῦς Χριστός, Θεοῦ Υἱός, Σωτήρ", graikiškai reiškiantį "Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas".
• Avinėlis - Avinėlis gali būti paties Jėzaus, vaizduojamo kaip auka už žmones, simbolis.
• Ganytojas - Ganytojas taip pat yra paties Jėzaus simbolis, naudojamas ankstyviausiame krikščionių mene. Biblijoje Jėzus save vadina geruoju ganytoju, kuris rūpinasi savo avimis.
• INRI - INRI yra lotyniškas akronimas "Iēsus Nazarēnus, Rēx Iūdaeōrum", reiškiantis "Jėzus Nazarietis, žydų karalius". Tai žinia, kuri buvo užrašyta ant kryžiaus kaip nusikaltimas, už kurį jis buvo nubaustas. Dabar krikščionys ją naudoja kaip simbolį, kad Jėzus yra Mesijas, arba visų karalių Karalius.
• Trys susikibę žiedai - Trys susikibę žiedai yra Trejybės simbolis. Kiekvienas žiedas yra ištisas apskritimas, simbolizuojantis kiekvieną iš Trejybės asmenų. Tačiau kiekvienas žiedas yra surakintas su kitais dviem žiedais, taip parodant, kad kiekvienas dieviškasis asmuo negali būti atskirtas nuo Trejybės.

Krikščionybės istorija nuo Jėzaus ir jo apaštalų laikų iki šių dienų yra labai plati. Krikščionybė prasidėjo I mūsų eros amžiuje kaip žydų sekta, bet greitai paplito visame graikų-romėnų pasaulyje. Nors iš pradžių Romos imperijoje ji buvo persekiojama, vėliau tapo valstybine religija. Viduramžiais ji paplito Šiaurės Europoje ir Rusijoje. Tyrinėjimų epochoje krikščionybė išplito visame pasaulyje ir dabar yra didžiausia pasaulio religija.

Religijoje būta skilimų ir teologinių ginčų, dėl kurių susiformavo dešimt pagrindinių atšakų arba grupių: Katalikybė, Rytų ortodoksija, Rytų Bažnyčia (nestorianizmas), Rytų ortodoksija (miafizitizmas), liuteronizmas, reformatų bažnyčios (kalvinizmas), anglikonizmas, anabaptizmas, evangelikalizmas - pastarieji penki dažnai grupuojami ir vadinami protestantizmu - ir netrinitarizmas.

Krikščionimis save vadinantys žmonės savo tikėjimą gali rodyti ar išgyventi įvairiais būdais. Jie taip pat gali tikėti skirtingais dalykais. Istorijos bėgyje dešimt pagrindinių krikščionybės grupių arba "denominacijų" buvo (Rytų) stačiatikių, Rytų Bažnyčia (nestorijonų), Rytų stačiatikių (miafizitų), katalikų, anglikonų, liuteronų, reformatų, anabaptistų, evangelikų ir netrinitorių bažnyčios. Pastarosios šešios dažnai grupuojamos kartu kaip protestantai, tačiau netrinitarai dažniau grupuojami ir atskirai. Ne visi krikščionys vartoja šiuos pavadinimus. Kai kurie tiki, kad krikščionybė yra didesnė ir apima kitus. Kai kurie tiki, kad krikščionybė yra mažesnė ir neapima visų šių bažnyčių.

Nesutarimai

Kai kurios iš šių grupių negalėjo susitarti dėl tam tikrų krikščioniškojo mokymo (vadinamo "doktrina") ar praktikos dalykų. Pirmasis skilimas įvyko V a. po Efezo Bažnyčios susirinkimo. Susirinkimas sutiko, kad nestorianizmas yra klaidingas. Rytų asirų Bažnyčia su tuo nesutiko ir atsiskyrė nuo kitų. Ginčas kilo dėl Jėzaus prigimties. Ar Jis turėtų būti laikomas Dievu ir žmogumi vienoje jungtinėje prigimtyje, ar dviejose atskirose prigimtyse? Dauguma vyskupų, sekdami popiežiumi (Romos vyskupu), atsisakė palaikyti bendrystę su bet kuriuo vyskupu, kuris nesakytų "dvi atskiros prigimtys". Apie tai diskutuota ir Chalkedono susirinkime, maždaug po 20 metų. Krikščionys, kurie nesutiko su Susirinkimo sprendimu juos ekskomunikuoti, tapo ne chalkedoniečiais ortodoksais. Didžiausios nehalcedoniškosios Bažnyčios yra Egipto koptų ortodoksai, Etiopijos ortodoksai, Armėnijos ir kai kurios Libano ortodoksų Bažnyčios. Apskritai šios Bažnyčios vadinamos Rytų stačiatikių Bažnyčiomis. Neseniai vykusiose Romos katalikų popiežiaus Jono Pauliaus II ir koptų ortodoksų popiežiaus Šenudos III diskusijose prieita prie išvados, kad jie vis dėlto tiki daugeliu tų pačių dalykų, nors Koptų Bažnyčia nepripažįsta Romos popiežiaus savo vadovu.

Trečiasis skilimas įvyko XI amžiuje. Jis vadinamas Didžiąja schizma. Daugiausia jis kilo dėl neteisingo tikėjimo išpažinimo vertimo iš graikų į lotynų kalbą. Nesutarimai dar labiau paaštrėjo, nes abi kultūros dažnai nesuprato viena kitos. Be to, daugelis kryžiuočių iš Vakarų Europos elgėsi blogai. Vakarų Europos krikščionims vadovavo Romos vyskupas, dar vadinamas popiežiumi. Jie vadinami Katalikų Bažnyčia. Dauguma krikščionių Rytų Europoje, Rusijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje bei šiaurės rytų Afrikoje priklauso ortodoksų, nestorijonų ir miafizitų krikščionybei, kuriai vadovauja kitų miestų ar vietovių vyskupai.

XV amžiuje išradus spausdinimo mašiną, daugiau žmonių galėjo lengviau skaityti ir studijuoti Bibliją. Tai paskatino daugelį mąstytojų ilgainiui grįžti prie biblinių idėjų ir atsiskirti nuo Katalikų Bažnyčios. Jie pradėjo protestantų reformaciją. Svarbiausi protestantų lyderiai buvo Janas Husas, Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas. Vėliau kai kurios iš šių grupių nesutarė tarpusavyje, todėl šios konfesijos vėl suskilo į mažesnes grupes. Šiandien didžiausios protestantų konfesijos priklauso evangelikų, liuteronų ir reformatų krikščionybei. Anglijoje dėl panašaus protesto prieš popiežių, iš pradžių politinio, o vėliau religinio, susikūrė Anglijos bažnyčia, kuri turi vyskupus ir oficialiai vadinasi reformuota katalikų bažnyčia, tačiau dažnai vadinama protestantų bažnyčia. Anglikonų bažnyčių bendrijai priklauso kelios bažnyčios, vadinamos "episkopalinėmis" arba "episkopalinėmis", nes jos turi vyskupus. Kai kurių anglikonų bažnyčių pamaldų stilius artimesnis protestantų pamaldoms, kitų pamaldos labiau panašios į katalikų, tačiau nė viena iš jų nepripažįsta popiežiaus arba nėra jo pripažįstama. Anabaptistai taip pat atsirado dėl nesutarimų su liuteronais ir reformatais protestantais per tai, kas dažnai vadinama radikaliąja reformacija. Evangelikų bažnyčios atsirado kaip reakcija į, jų manymu, pagrindinėje protestantizmo srovėje būtiną reformą. Tai matyti iš nekonformistinių judėjimų, nukreiptų prieš anglikonų bažnyčią Didžiojoje Britanijoje, ir atgimimo judėjimų, ypač kelių Didžiųjų prabudimų Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Amerikoje, metu. Dėl šių evangelikų reformų, atsinaujinimo ir atgimimo sąjūdžių atsiradusios ar išaugusios denominacijos: kvakeriai, baptistai, moraviečiai, metodistai, Restauracijos (Stone'o-Kampbello) judėjimas, adventistai, Šventumo judėjimas, penkiasdešimtininkai, fundamentalistų judėjimas, charizmatinis judėjimas, mesijinis judaizmas ir kitos, įskaitant daugelį nepriklausomų ir nedenominacinių bažnyčių. Apskritai kai kurios protestantų denominacijos, ypač anabaptizmo ir evangelizmo, skiriasi nuo katalikų, ortodoksų, nestorijonų ir miafizitų bažnyčių tuo, kad atsisakė kai kurių tradicinių sakramentų, neturi įšventintos kunigystės ir ne taip pamilo Mariją, Jėzaus motiną, kaip katalikų ir Rytų bažnyčios.

• Grupės skirtingai suvokia Dievo prigimtį.
• Grupės skirtingai supranta Šventosios Dvasios prigimtį ir veikimą tikinčiojo gyvenime.
• Popiežius yra visų katalikų vadovas. Kitų bažnyčių vadovai yra panašūs į popiežių. Pavyzdžiui, Rytų Ortodoksų bažnyčioje jie vadinami patriarchais. Dar kitos grupės leidžia kiekvienai bažnyčiai pačiai nuspręsti, ką daryti.
• Kai kurie krikščionys sako, kad moterys negali tapti kunigais ar pastoriais.
• Kai kurie krikščionys sako, kad susituokę žmonės negali tapti kunigais.
• Vieni krikščionys sako, kad kunigai gali atleisti nuodėmes suteikdami Dievo atleidimą, kiti sako, kad tai gali padaryti tik Dievas.
• Naujaisiais laikais, įsigalėjus ateizmui ir moksliniams iššūkiams tradiciniam krikščioniškam pasakojimui apie sukūrimą, vieni tiki "jaunos žemės kreacionizmu" arba pažodiniu pirmųjų Biblijos skyrių aiškinimu, o kiti teigia, kad tos Biblijos dalys nėra pažodinės, o labiau primena poeziją.
• Dauguma krikščionių garbina sekmadienį, tačiau kai kurie tiki, kad šeštadienis yra tikrasis "šabas" ir jo reikia laikytis.
• Kai kurie krikščionys mano, kad krikštas turi reikšti visišką panirimą į vandenį, kiti - kad šiek tiek vandens užpilama ant galvos.
• Kai kurios krikščionių grupės krikštija kūdikius, o baptistai krikštija tik tuos asmenis, kurie patys pasirinko sekti Jėzumi.

Skaičiuojama, kad krikščionių yra apie 2,2 mlrd. ir jie yra suskirstyti į maždaug 34 000 skirtingų konfesijų, todėl krikščionybė yra didžiausia religija pasaulyje. Pastaruosius šimtą metų krikščionių dalis tarp pasaulio gyventojų sudarė apie 33 %. Dėl to krikščionybė išplito visame pasaulyje, daugiausia Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ji vis dar yra pagrindinė religija Europoje, Amerikoje, Filipinuose ir Pietų Afrikoje. Tačiau kai kuriuose regionuose ji tampa vis mažesnė, kai kurie iš jų: Okeanija (Australija ir Naujoji Zelandija), Šiaurės Europa (su Didžiąja Britanija, Skandinavija ir kitomis vietomis), Prancūzija, Vokietija, Kanados Ontarijo, Britų Kolumbijos ir Kvebeko provincijos, vakarinė ir šiaurinė Jungtinių Amerikos Valstijų dalis ir dalis Azijos (ypač Artimieji Rytai, Pietų Korėja, Taivanas ir Makao).

Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių per pastaruosius kelis dešimtmečius mažėjo žmonių, einančių į bažnyčią ir teigiančių, kad yra krikščionys. Vieni mano, kad taip yra tik todėl, kad daugelis nebesinaudoja nuolatine naryste vietose, pavyzdžiui, bažnyčiose, o kiti mano, kad taip yra todėl, jog žmonės galbūt galvoja, kad religija nebėra svarbi.

Dauguma bažnyčių ilgą laiką rodė, kad nori būti tolerantiškos kitoms tikėjimo sistemoms, o XX a. krikščioniškasis ekumenizmas (skirtingų pažiūrų krikščionių vienijimasis) vystėsi dviem kryptimis. Vienas būdas buvo glaudesnis grupių bendradarbiavimas, pavyzdžiui, 1910 m. protestantų Edinburgo misionierių konferencija, 1948 m. protestantų ir stačiatikių bažnyčių pradėta kurti Pasaulinės bažnyčių tarybos Teisingumo, taikos ir kūrinijos komisija ir panašios nacionalinės tarybos, pavyzdžiui, Australijos nacionalinė bažnyčių taryba su Romos katalikais.

Kitas būdas - kurti sąjungas, kad įvairios bažnyčios galėtų jungtis. 1925 m. kongregacionalistų, metodistų ir presbiterionų bažnyčios susijungė į Jungtinę Kanados bažnyčią, o 1977 m. - į Vieningąją bažnyčią Australijoje. Pietų Indijos Bažnyčia susikūrė 1947 m., susivienijus anglikonų, metodistų, kongregacionalistų, presbiterionų ir reformatų bažnyčioms. Ir kitų panašių susivienijimų per daugelį metų yra atlikusios įvairios krikščionių grupės.

• Christian
• Katalikybė
• Religijos laisvė
• Judaizmas
• Islamas