Krikščionių bažnyčia: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės konfesijos

Krikščionių bažnyčia: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės konfesijos — nuo Jėzaus laikų iki katalikų, stačiatikių ir protestantų doktrinų, denominacijų ir jų skirtumų.

Šis straipsnis yra apie visuotinę religinę instituciją. Bendros informacijos apie krikščionybę arba informacijos apie konkrečias krikščioniškas konfesijas ieškokite atitinkamame puslapyje. Dėl kitų vartosenų žr. Bažnyčia (disambigvacija).

Krikščionių Bažnyčia, Katalikų Bažnyčia arba Viena Šventoji Katalikų ir Apaštalų Bažnyčia, kaip ji buvo vadinama iki 110 m., reiškia "visuotinę tikinčiųjų bendruomenę". Tai reiškia kiekvieną žmogų, kuris kada nors priėmė ar priims krikščionių tikėjimą. Mintis ta, kad visi šie žmonės kartu sudaro vieną "kūną", vadinamą Bažnyčia. "Bažnyčią" (šia prasme) krikščionys įsivaizduoja ne kaip paprastą žmogišką organizaciją. Ji laikoma dalimi Dievo būdo, kuriuo Dievas nori priartinti žmones prie savęs. "Bažnyčią" pradėjo kurti Jėzus I mūsų eros amžiuje. Ji vadinama "Krikščionių Bažnyčia", nes Jėzus buvo vadinamas "Kristumi" (arba šventuoju iš Dievo).

"Bažnyčias", kaip krikščioniškas organizacijas, pradėjo steigti Jėzaus sekėjai. Šiandien yra daug bažnyčių, suprantamų kaip "bažnytinės organizacijos". Skirtingos organizuotos bažnyčios vadinamos krikščioniškomis denominacijomis.

Pagrindinių krikščioniškų tikėjimų laikosi visos pagrindinės krikščionių konfesijos. Šiuos įsitikinimus krikščionys dažnai garsiai ištaria "tikėjimo pareiškime", kuris vadinamas tikėjimo išpažinimu. Romos katalikų, stačiatikių, liuteronų, anglikonų bendruomenės ir kitos protestantų bažnyčios tiki, kad Dievas yra "visų daiktų kūrėjas ir amžinasis tėvas", kad Jėzus buvo "Kristus" ir Dievo sūnus, kuris mirė, kad išgelbėtų žmones nuo bausmės už jų nuodėmes, ir kad Šventoji Dvasia yra Dievo dovana, padedanti ir guodžianti krikščionis. Krikščionys tiki, kad tai yra trys vieno Dievo dalys.

Įvairios konfesijos turi daugybę kitų tikėjimų, kurie skiriasi. Dėl šių skirtumų kartais kyla ginčų ir organizuota Bažnyčia skyla į denominacijas. Skirtingos nuomonės vadinamos kontroversijomis.

Apibrėžimas ir teologinė prasmė

Žodžiu „Bažnyčia“ krikščionybėje gali būti pažymimos kelios reikšmės: visuotinė tikinčiųjų bendruomenė (ta, kurią apibūdina pirmosios pastraipos mintis), atskira vietinė bendruomenė arba konkreti institucinė struktūra (pavyzdžiui, Romos katalikų Bažnyčia ar stačiatikių Bažnyčia). Teologiškai Bažnyčia dažnai suprantama kaip Kristaus kūnas – dvasinė realybė, kurioje tikintieji yra sujungti per tikėjimą, sakramentus ir bendrą liudijimą.

Trumpa istorinė apžvalga

• Pirmosios bendruomenės: Krikščionybė kilo I a. mūsų eros, kai Jėzaus mokiniai pradėjo skelbti jo mokymą ir pranešimą apie jo prisikėlimą. Pirmosios krikščionių bendruomenės formavosi Jeruzalėje ir kitose Romos imperijos miestuose.
• Kanoniškų tekstų formavimasis: Iki II–IV a. susiformavo Naujasis Testamentas ir pagrindiniai krikščionių doktrinai. Didėjant bendruomenėms, kilo poreikis aiškiai nustatyti autoritetingus raštus ir tikėjimo formulacijas.
• Institucionalizacija: Per keletą šimtmečių Bažnyčia įgijo hierarchinę struktūrą su vyskupais, kunigais ir diakonais. Konstantino teisinis pripažinimas IV a. prisidėjo prie Bažnyčios plėtros imperijoje.
• Didieji skilimai: Svarbiausi istoriniai skilimai yra Rytų ir Vakarų Bažnyčių skilimas 1054 m. (Didysis schizmas) ir Reformacija XVI a., kuri lėmė daugelį protestantiškų denominacijų atsiradimą.
• Modernus laikotarpis: XIX–XX a. išaugo misijų veikla, ekumeninis judėjimas, o XX–XXI a. — dialogas tarp konfesijų bei susirūpinimas socialinėmis problemomis.

Pagrindinės konfesijos

Pagrindinės krikščioniškos konfesijos skirstomos į kelias dideles grupes:

• Katalikų Bažnyčia (ypač Romos katalikų) — vieninga struktūra su popiežiumi Romoje kaip aukščiausiuoju Kristaus įžvelgiamu vadovu daugeliui tikinčiųjų (ypač Vakarų pasaulyje).
• Stačiatikių Bažnyčios — sudarytos iš tautinių ir regioninių bažnyčių, kurių kiekviena turi savo patriarchą ar autokefalinę valdžią; svarbus liturginis ir teologinis paveldas.
• Protestantizmas — susideda iš daugybės denominacijų (liuteronų, anglikonų, reformuotųjų, baptistų, metodistų, pentekostalų ir kt.). Protestantiškos bažnyčios pabrėžia Šventojo Rašto autoritetą, išganymą per tikėjimą ir parapijos savarankiškumą.
• Ortodoksinės bei senųjų Rytų Bažnyčios — įtraukia koptų, armėnų, sirų ir kitas tradicijas, kurios turi savitą liturgiją ir teologinį paveldą.

Tikėjimo pagrindai (bendri elementai)

• Dievas vienas, tačiau krikščionys tradiciškai pripažįsta Trejybę — Tėvą, Sūnų (Jėzų Kristų) ir Šventąją Dvasią.
• Jėzaus Kristaus asmens ir veiklos reikšmė: jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas – centrinis išganymo įvykis.
• Sakramentai arba šventos apeigos (kiek jų pripažįstama ir kaip jos aiškinamos, priklauso nuo konfesijos) — pvz., krikštas, Eucharistija (Švenčiausias Sakramentas/Komunija) ir kt.
• Šventasis Raštas (Biblija) kaip tikėjimo ir gyvenimo vadovas — knygų kanonas gali skirtis tarp konfesijų.

Bažnyčios struktūra ir institucijos

Organizuotų bažnyčių struktūra skiriasi: kai kurios turi centralizuotą valdžią (pvz., katalikų — popiežius, vyskupai), kitos remiasi sinodine ar parapijine valdžia (pvz., daugelis stačiatikių ir protestantų bendruomenių). Bendros institucijos apima vyskupiją, parapiją, vienuolynus, seminarijas, taip pat socialines ir švietimo organizacijas.

Sakramentai, liturgija ir pamaldų praktikos

Pamaldos ir liturgija gali skirtis nuo itin formalios ir ritualinės (rytų ortodoksų, katalikų Bažnyčios liturgijos) iki paprastesnių ir improvizuotesnių formų (daugelyje protestantų bažnyčių). Sakramentų skaičius ir reikšmė taip pat skiriasi: katalikai ir stačiatikiai pripažįsta šešis ar septynis sakramentus, dauguma protestantų – du (krikštas ir Vakarienė) arba akcentuoja dvasinę apeigų reikšmę.

Svarbiausi istorinių skilimų priežastys

• Teologiniai klausimai: pavyzdžiui, skirtumai dėl ikonos garbinimo, Trejybės aiškinimo, bažnytinės valdžios pobūdžio.
• Liturginės ir praktinės tradicijos: skirtingos liturginės kalbos, apeigų formos, celibato, mono/kalendoriaus klausimai.
• Politika ir kultūra: valstybės ir Bažnyčios santykiai, tautinių interesų įtaka, skirtingos civilizacijos įtakos.

Ekumenizmas ir tarpusavio dialogas

Nuo XX a. pradžios, o ypač po Antrajame Vatikano Susirinkimo (1962–1965), augo ekumeninis judėjimas — pastangos mažinti nesutarimus tarp konfesijų, skatinti bendradarbiavimą, bendras pamaldas ir dialogą. Ekumeninis dialogas apima teologinius susitikimus, socialinius projektus ir bendras iniciatyvas žmogaus teisių bei teisėtvarkos srityse.

Bažnyčios vaidmuo visuomenėje

Bažnyčios dažnai atlieka reikšmingą socialinę funkciją: švietimas, sveikatos priežiūra, labdara, moralinis ir dvasinis palaikymas. Istoriškai Bažnyčia turėjo didelę įtaką kultūrai, menu, teisėms ir švietimui. Šiuolaikinėje visuomenėje bažnyčios susiduria su iššūkiais — sekuliarizacija, mažėjantis lankomumas Vakarų šalyse, bet tuo pat metu kai kuriose Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos dalyse krikščionybė tebėra auganti.

Statistika ir geografinė plėtra

Krikščionybė yra viena didžiausių pasaulio religijų pagal tikinčiųjų skaičių. Jos pasiskirstymas keičiasi: tradicinės „centrai“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje patiria mažėjimą, o Afrika, Lotynų Amerika ir Azija – augimą. Konkretūs skaičiai priklauso nuo šaltinio ir metų, bet svarbu suprasti, kad konfesių santykiai skiriasi priklausomai nuo regiono.

Šiuolaikiniai iššūkiai ir perspektyvos

• Sekuliarizacija ir religijos vaidmens pokyčiai viešajame gyvenime.
• Vidiniai teologiniai ginčai dėl etikinių, socialinių ir moralinių klausimų (pvz., lyčių vaidmenys, šeimos struktūra, žmogaus teisės).
• Dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis bei tarpreliginis bendradarbiavimas.
• Globalios migracijos įtaka bažnytinėms bendruomenėms ir jų mišrioms tradicijoms.

Išvados

Krikščionių Bažnyčia yra daugiasluoksnė reiškinys: ji vienija teologinę idėją apie Kristaus kūną, daugybę istorinių tradicijų, institucijų ir kasdienių bendruomenių, veikiančių visame pasaulyje. Nors tarp konfesijų yra reikšmingų skirtumų ir istorinių konfliktų, jas vienija pagrindiniai tikėjimo principai apie Dievą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Šiuolaikinė Bažnyčia susiduria su naujais iššūkiais, bet ir turi galimybių dalyvauti socialiniuose, kultūriniuose bei dvasiniuose pokyčiuose globalioje visuomenėje.

Ginčai

Vienas iš svarbių ginčų yra tiesiog krikščionių arba Katalikų Bažnyčios apibrėžimas. Tam tikra prasme šis ginčas kyla iš Nikėjos tikėjimo išpažinimo ir jo žodžių Viena šventa, katalikiška ir apaštalinė Bažnyčia, kurie reiškia visuotinę Bažnyčią. Daugelis konfesijų tiki, kad visos konfesijos yra pasaulinės krikščionių Bažnyčios dalis, ir mano, kad svarbiausia yra "bendras tikėjimas", o ne bendra organizacija ar tradicija. ("Bendras tikėjimas" reiškia "tas pats tikėjimas". Žodis "bendras" šia prasme nereiškia "įprastas").

Daugelį šimtų metų Romos Katalikų Bažnyčia save laikė vienintele krikščionių Bažnyčia ir vadino save Katalikų (arba "visuotine") Bažnyčia. Kitaip tariant, buvo manoma, kad visuotinei Bažnyčiai priklauso tik tie žmonės, kurie priklausė Romos Katalikų Bažnyčios organizacijai. XX a. šis požiūris ėmė keistis ir XX a. pabaigoje dalyje Romos Katalikų Bažnyčios dalių kilo stiprus judėjimas užmegzti ryšius su kitomis konfesijomis. Rytų Ortodoksų Bažnyčia apie save galvojo taip pat, tačiau XX a. pabaigoje tarp Ortodoksų Bažnyčios ir Romos katalikų, liuteronų bei anglikonų Bažnyčių kilo daug daugiau diskusijų. Kai kurios mažesnės denominacijos, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai, taip pat tiki, kad jie yra vienintelė tikroji krikščionių Bažnyčia.

Supaprastinta krikščionių Bažnyčios istorinių šakų schema.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Krikščionių bažnyčia?

Klausimas: Kas įkūrė krikščionių Bažnyčią?

K: Kokie tikėjimai būdingi visoms pagrindinėms konfesijoms?

Klausimas: Kas yra kontroversijos?

K: Kaip krikščionybė vėlyvosios antikos laikais tapo persekiojančia organizacija?

K: Kokią kitą informaciją apie krikščionybę galima rasti konkrečiuose puslapiuose?

Paieška pagal raidę