Anglikonizmas ir Anglikonų Bažnyčia: kilmė, doktrina, organizacija

Sužinokite anglikonizmo kilmę, doktriną ir organizaciją — nuo Anglijos reformacijos iki globalios Anglikonų Bažnyčios tradicijų ir įtakos.

Autorius: Leandro Alegsa

Anglikonizmas yra krikščionybės denominacija, kurią sudaro Anglikonų bažnyčia ir tarptautinė Anglikonų bendrija – anglikoniškos bažnyčios iš daugelio šalių. Terminas anglikonybė apima tuos, kurie priėmė Anglijos reformaciją, įkūnytą Anglikonų Bažnyčioje arba kitų šalių bažnyčių atšakose, kurios išlaikė ir vystė jos doktrinas bei organizacinę struktūrą. Anglikonizmas yra teologiškai platus ir įvairus judėjimas, apimantis nuo konservatyvių evangelikų iki aukštųjų (anglo‑katalikų) tradicijų.

Kilmė ir istorinis kontekstas

Anglikonų bažnyčios susikūrimą ženklino pokyčiai XVI a. – svarbiausia priežastis buvo atviras popiežiaus autoriteto atmetimas Anglijoje. Procesą paskatino politiniai ir asmeniniai motyvai, dažniausiai siejami su karaliaus Henriko VIII sprendimu atsiriboti nuo Romos ir tapti Anglijos bažnyčios viršininku (per Act of Supremacy, 1534). Reformacijos laikotarpiu Anglijos Bažnyčia išlaikė ankstyvąją katalikiškąją vyskupų, kunigų, diakonų tarnystę, daug liturginių formų ir dalį tradicinės doktrinos, bet įvedė protestantiškas teologines nuotaikas. Svarbūs reformacijos veikėjai – tarp jų Tomas Kranmeris (Thomas Cranmer) – paruošė Book of Common Prayer (Bendroji maldaknygė), kuri ilgai formavo anglikonų liturgiją ir pamaldumo praktiką.

Doktrina ir liturgija

Anglikonų doktrina pasižymi derinimu tarp tradicijos ir reforma. Kartais anglikonizmas apibūdinamas kaip tarpinė srovė tarp Romos katalikybės ir protestantizmo, todėl jis ne visada laikomas vien tik protestantišku judėjimu. Terminas via media („tarpinis kelias“) apibūdina tokią poziciją: ji išlaiko bendruomeninę liturgiją, vyskupų ordination (apostolinę nuoseklumą) ir sakramentinę pasaulėjautą, kartu priimdama Biblijos autoritetą ir reformacijos principus.

Liturgija: centrinis elementas – Eucharistija (šv. Mišios arba Viešpaties vakarienė), reguliariai švenčiama pagal Bendrąją maldaknygę ir kitus liturginius knygų variantus. Anglikonai tradiciškai pripažįsta du „pamaldumo“ sakramentus – Krikštą ir Eucharistiją – kaip esminius išgelbėjimo sakramentus, tačiau taip pat vertina kitus apaštališkos tradicijos sakramentus ir šventimus (išpažintis, sutuoktinystė, laidotuvės, patepimas ir kt.).

Doktrininiai tekstai: svarbiausi istoriniai anglikonų doktrinai priklausė doktrinų sistemoms, kurias formavo toki dokumentai kaip Triumfo devyniolika ar Trisdešimt devyni straipsniai (Thirty-Nine Articles, 1571) bei Bendrosios maldaknygės teologinės nuostatos. Vietose doktrinos interpretacijos gali smarkiai skirtis – nuo aukštųjų (anglo‑katalikų) supratimo, artimo rytietiškai‑katalikiškai liturgijai, iki low‑church evangelikų pabrėžiančių asmeninę tikėjimo patirtį ir Šventojo Rašto autoritetą.

Organizacija ir bažnytinė struktūra

Anglikonų bažnyčios paprastai turi episkopalinę (vyskupinę) struktūrą: bažnyčia suskirstyta į provincijas, provincijos į diecezijas, o diecezijos į parapijas. Kiekviena provincija paprastai turi Kenterberio arkivyskupo bendrystėje esančią priklausomybę, bet reali autoriteto schema yra savarankiška – kiekviena nacionalinė arba regioninė bažnyčia yra autonomiška (autonomiška bažnytinė provincija).

Anglikonų bendrijos institucijos: tarptautinę bendriją jungia tokios institucijos kaip Lambeth konferencija (kas ketveri metai susirenkantys arkivyskupai), Anglican Consultative Council ir Primates’ Meeting. Archiepiskopo Kenterberio vaidmuo yra labiau simbolinis ir ekumeninis nei jurisdikcinis – jis yra „pirmas tarp lygų“ (primus inter pares), turintis moralinį ir vienijantį autoritetą visai bendrijai.

Vietinė valdymo praktika: daugelyje bažnyčių sprendimus priima sinodai (generaliniai ar provinciniai sinodai), kuriuose dalyvauja vyskupai, kunigai ir pasauliečiai. Parapijos yra bendruomenės lygis, kur veiklą koordinuoja parapijos kunigas ir vietinės tarybos.

Anglikonų bendrija pasaulyje

Pasaulinis mastas: Anglikonų bendrija apima dešimtis milijonų tikinčiųjų – apskaičiuojama apie 70–85 milijonus (skaičiai priklauso nuo šaltinių), ir ji yra reikšminga daugelyje žemynų: Didžiojoje Britanijoje, JAV (kur žinoma kaip Episcopal Church), Kanadoje, Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. Nacionalinės bažnyčios kartais vadinamos skirtingais pavadinimais (Church of England, Episcopal Church, Anglican Church of Australia ir kt.).

Komunikacija ir sprendimų priėmimas: nors egzistuoja bendri susitikimai ir rekomendacijos, Anglikonų bendrija neturi vieningos dogminės valdžios kaip Vatikano institucija; tai daugiau laisvų, kartais įtampų patiriančių, savarankiškų bažnyčių tinklas.

Vidiniai skirtumai ir šiuolaikinės temos

Anglikonų bažnyčia yra ideologiškai ir liturgiškai plati. Tradicijos dažnai skirstomos į tris pagrindines sroves: aukštąją (anglo‑katalikų), vidutinę (broad church) ir žemąją (evangelikų). Kiekviena jų pabrėžia skirtingus elementus: liturginę formą, teologinį tradicionalizmą arba asmeninio išganymo akcentus.

Svarbiausios šiuolaikinės diskusijos apima:

  • moters ordination (daugelyje angl. bažnyčių moterys gali būti kunigės ir vyskupės, tačiau kai kuriose vietose tai vis dar prieštaringa);
  • požiūrį į LGBTQ asmenų teises ir same‑sex santuokas (skirtingos provincijos priima skirtingus sprendimus, kas kartais kelia tarptautines įtampas);
  • ekumeninį dialogą su kitomis krikščionių denominacijomis ir su Romos katalikų bažnyčia;
  • svarstymai dėl tradicijų pritaikymo globaliame ir kultūriškai įvairiame kontekste.

Santrauka

Ecclesia anglicana — istorinis pavadinimas, iš kurio kilęs žodis anglikonas — atspindi ilgametę tradiciją. Terminas anglikonų vartojamas apibūdinti žmones, institucijas, bažnyčias, tradicijas ir idėjas, susijusias su valstybės įsteigta Anglikonų Bažnyčia ir Anglikonų bendrija. Ši bendrija yra teologiškai plati, o jos provincijų priklausomybė ir požiūriai gali smarkiai skirtis, tačiau jungia bendras istorinis paveldas, episkopalinė struktūra ir liturginė tradicija.

Garbinimas

Anglikonai gali turėti daug skirtingų tikėjimų. Pavyzdžiui, yra įvairių įsitikinimų apie Šventąją Komuniją. Kai kurie anglikonai tiki, kad duona ir vynas tampa tikruoju Kristaus Kūnu ir Krauju. Kiti anglikonai mano, kad Šventoji Komunija skirta Jėzaus Kristaus gyvenimui ir Jo mirčiai ant kryžiaus atminti. Pirmieji ("Aukštesnioji bažnyčia") sudaro mažumą. Ji panaši į Romos katalikų ir stačiatikių tikėjimą. Antrasis (daugumos "mažosios Bažnyčios") įsitikinimas panašus į daugumos protestantų tikėjimą. Iš esmės tai protestantų Bažnyčia, nes autoriteto šaltinis yra Biblija, o ne popiežius.

Kilmė

Šios Bažnyčios pavadinimas anglikonų kilęs iš lotyniško žodžio "angliškas", nes Bažnyčia prasidėjo Anglijoje. Britų salose anglikonybė vienu ar kitu metu visose dalyse buvo oficialioji arba valstybinė religija. Anglikonų Bažnyčios vadovai ir valstybė veikė kartu, vadinamojoje Sosto ir altoriaus arba Bažnyčios ir valstybės sąjungoje. Kartu jie stengėsi, kad anglikonų denominacija būtų kuo platesnė ir palankesnė įvairiems krikščionių tikintiesiems.

Taip jie stengėsi, kad kuo daugiau piliečių melstųsi oficialioje bažnyčioje.

Kilmė Didžiojoje Britanijoje

Kai Henrikas VIII norėjo išsiskirti su Kotryna Aragoniete, popiežius atsisakė jį išleisti. Dėl to karalius Henrikas atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė Anglikonų bažnyčią. Anglijos parlamentas Aukštybės aktu paskelbė karalių Henriką VIII "aukščiausia Anglijos Bažnyčios galva", siekdamas įgyvendinti "anglų troškimą religiškai ir politiškai būti nepriklausomiems nuo žemyninės Europos". Šiame akte sakoma, kad Anglijos Bažnyčios galva yra karalius, o ne popiežius. Šiuo aktu Henrikas VIII ne tik galėjo laisvai išsiskirti su žmona ir vėl vesti, bet ir išlaisvino Angliją nuo popiežiaus ir Romos katalikų bažnyčios kišimosi.

Nors dabar Anglijos Bažnyčia buvo atsiskyrusi nuo Romos, šiuo istorijos laikotarpiu ji ir toliau laikėsi Romos katalikų teologijos, pavyzdžiui, sakramentų klausimais. Laikui bėgant Anglijos Bažnyčia buvo dar labiau reformuota per vadinamąją Anglijos reformaciją, kuri įgijo daugybę bruožų, galiausiai suformavusių šiuolaikinę anglikonų bendruomenę.

Britų salose ir ankstyvosiose britų kolonijose taip buvo bandoma nugalėti tiek Romos katalikų bažnyčios pasekėjus, tiek visų rūšių protestantus, įtraukiant geriausias jų idėjas, tradicijas ir praktiką į anglikonų bažnyčią. Dabar vienintelė vieta Jungtinėje Karalystėje, kur anglikonizmas tebėra oficiali religija, yra Anglija, kur monarchė karalienė Elžbieta II yra Anglikonų Bažnyčios aukščiausioji valdytoja žemėje. Faktiškai Bažnyčią valdo Kenterberioarkivyskupas ir teisėtas Bažnyčios parlamentas, vadinamas Generaliniu sinodu.

Įtakos sklaida

Likusioje pasaulio dalyje anglikonizmas plito per užjūrio kolonizaciją, apgyvendinimą ir misionierišką veiklą. Ten ji veikia kaip įprasta krikščionybės denominacija, neturinti ypatingo statuso. Visame pasaulyje anglikonai jungiasi į šalių, kuriose yra anglikonų bažnyčios, nacionalinių bažnyčių grupę, kuri sudaro pasaulinę anglikonų bendriją. Šiandien pasaulyje yra daugiau kaip 80 milijonų anglikonų. Dauguma jų gyvena Afrikoje ir Azijoje ir nebėra britų etninio paveldo.

Klausimai

Anglikonų bendrija šiandien kovoja su klausimais apie moterų ir gėjų vaidmenį Bažnyčioje. Anglikonų bendrijai sprendžiant šiuos rimtus klausimus, kai kurie jų suskilo į liberalias ir konservatyvias grupes. Jau yra anglikonų, kurie atsiskyrė nuo pagrindinių Bažnyčių ir susibūrė į atskiras tikinčiųjų grupes. Kai kurie anglikonų terminą vartoja kartu su žodžiu katalikų, krikščionių, reformatų ar episkopalų.

Tuo pat metu anglikonų bendruomenės vadovai veda derybas su Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčiomis, siekdami krikščionių vienybės. Kartais pavyksta pasiekti tam tikros pažangos. Be to, anglikonų ir liuteronų Bažnyčios susitarė dėl aukšto lygio bendrų įsitikinimų, vadovavimo ir praktikos, vadinamų interkomunija.

Susiję puslapiai

  • Istorija
  • Judėjimai ir denominacijos
    • Metodizmas
  • Žymūs anglikonų mąstytojai

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra anglikonybė?


A: Anglikonizmas yra krikščionybės denominacija, apimanti Anglikonų bažnyčią ir kitas susijusias bažnyčias iš daugelio šalių. Kartais ji laikoma viduriu tarp Romos katalikybės ir protestantizmo.

K: Kas lėmė anglikonų bažnyčios susikūrimą?


Atsakymas: Anglikonų bažnyčios susikūrimą lėmė tai, kad jie atvirai atmetė popiežių, o tai reiškia, kad jie atmetė ir Katalikų bažnyčią kaip organizaciją.

K: Iš kur kilęs terminas "anglikonas"?


A: Terminas "anglikonų" kilęs iš viduramžių lotyniškos frazės, datuojamos mažiausiai 1246 m., kuri reiškia "Anglijos Bažnyčia".

K: Kas arba ką reiškia "anglikonas"?


A: Terminas "anglikonas" reiškia žmones, institucijas, bažnyčias, tradicijas ir idėjas, kurias plėtoja tiek valstybės įsteigta Anglijos Bažnyčia, tiek su ja susijusios provincijos, esančios bendrystėje su Kenterberio arkivyskupu.

K: Kaip anglikonybė išsaugojo kai kuriuos katalikybės aspektus?


A: Anglikonai, Anglijos Reformacijos metu formuodami savo bažnyčią, išlaikė ankstyvąją katalikų tarnystę, pavyzdžiui, vyskupus, kunigus, diakonus, doktriną ir liturgiją.

K: Ar tai laikoma protestantizmu?


Atsakymas: Ne visada; kartais tai laikoma tarpine grandimi tarp katalikybės ir protestantizmo.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3