Anglikonizmas yra krikščionybės denominacija, kurią sudaro Anglikonų bažnyčia ir tarptautinė Anglikonų bendrija – anglikoniškos bažnyčios iš daugelio šalių. Terminas anglikonybė apima tuos, kurie priėmė Anglijos reformaciją, įkūnytą Anglikonų Bažnyčioje arba kitų šalių bažnyčių atšakose, kurios išlaikė ir vystė jos doktrinas bei organizacinę struktūrą. Anglikonizmas yra teologiškai platus ir įvairus judėjimas, apimantis nuo konservatyvių evangelikų iki aukštųjų (anglo‑katalikų) tradicijų.

Kilmė ir istorinis kontekstas

Anglikonų bažnyčios susikūrimą ženklino pokyčiai XVI a. – svarbiausia priežastis buvo atviras popiežiaus autoriteto atmetimas Anglijoje. Procesą paskatino politiniai ir asmeniniai motyvai, dažniausiai siejami su karaliaus Henriko VIII sprendimu atsiriboti nuo Romos ir tapti Anglijos bažnyčios viršininku (per Act of Supremacy, 1534). Reformacijos laikotarpiu Anglijos Bažnyčia išlaikė ankstyvąją katalikiškąją vyskupų, kunigų, diakonų tarnystę, daug liturginių formų ir dalį tradicinės doktrinos, bet įvedė protestantiškas teologines nuotaikas. Svarbūs reformacijos veikėjai – tarp jų Tomas Kranmeris (Thomas Cranmer) – paruošė Book of Common Prayer (Bendroji maldaknygė), kuri ilgai formavo anglikonų liturgiją ir pamaldumo praktiką.

Doktrina ir liturgija

Anglikonų doktrina pasižymi derinimu tarp tradicijos ir reforma. Kartais anglikonizmas apibūdinamas kaip tarpinė srovė tarp Romos katalikybės ir protestantizmo, todėl jis ne visada laikomas vien tik protestantišku judėjimu. Terminas via media („tarpinis kelias“) apibūdina tokią poziciją: ji išlaiko bendruomeninę liturgiją, vyskupų ordination (apostolinę nuoseklumą) ir sakramentinę pasaulėjautą, kartu priimdama Biblijos autoritetą ir reformacijos principus.

Liturgija: centrinis elementas – Eucharistija (šv. Mišios arba Viešpaties vakarienė), reguliariai švenčiama pagal Bendrąją maldaknygę ir kitus liturginius knygų variantus. Anglikonai tradiciškai pripažįsta du „pamaldumo“ sakramentus – Krikštą ir Eucharistiją – kaip esminius išgelbėjimo sakramentus, tačiau taip pat vertina kitus apaštališkos tradicijos sakramentus ir šventimus (išpažintis, sutuoktinystė, laidotuvės, patepimas ir kt.).

Doktrininiai tekstai: svarbiausi istoriniai anglikonų doktrinai priklausė doktrinų sistemoms, kurias formavo toki dokumentai kaip Triumfo devyniolika ar Trisdešimt devyni straipsniai (Thirty-Nine Articles, 1571) bei Bendrosios maldaknygės teologinės nuostatos. Vietose doktrinos interpretacijos gali smarkiai skirtis – nuo aukštųjų (anglo‑katalikų) supratimo, artimo rytietiškai‑katalikiškai liturgijai, iki low‑church evangelikų pabrėžiančių asmeninę tikėjimo patirtį ir Šventojo Rašto autoritetą.

Organizacija ir bažnytinė struktūra

Anglikonų bažnyčios paprastai turi episkopalinę (vyskupinę) struktūrą: bažnyčia suskirstyta į provincijas, provincijos į diecezijas, o diecezijos į parapijas. Kiekviena provincija paprastai turi Kenterberio arkivyskupo bendrystėje esančią priklausomybę, bet reali autoriteto schema yra savarankiška – kiekviena nacionalinė arba regioninė bažnyčia yra autonomiška (autonomiška bažnytinė provincija).

Anglikonų bendrijos institucijos: tarptautinę bendriją jungia tokios institucijos kaip Lambeth konferencija (kas ketveri metai susirenkantys arkivyskupai), Anglican Consultative Council ir Primates’ Meeting. Archiepiskopo Kenterberio vaidmuo yra labiau simbolinis ir ekumeninis nei jurisdikcinis – jis yra „pirmas tarp lygų“ (primus inter pares), turintis moralinį ir vienijantį autoritetą visai bendrijai.

Vietinė valdymo praktika: daugelyje bažnyčių sprendimus priima sinodai (generaliniai ar provinciniai sinodai), kuriuose dalyvauja vyskupai, kunigai ir pasauliečiai. Parapijos yra bendruomenės lygis, kur veiklą koordinuoja parapijos kunigas ir vietinės tarybos.

Anglikonų bendrija pasaulyje

Pasaulinis mastas: Anglikonų bendrija apima dešimtis milijonų tikinčiųjų – apskaičiuojama apie 70–85 milijonus (skaičiai priklauso nuo šaltinių), ir ji yra reikšminga daugelyje žemynų: Didžiojoje Britanijoje, JAV (kur žinoma kaip Episcopal Church), Kanadoje, Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. Nacionalinės bažnyčios kartais vadinamos skirtingais pavadinimais (Church of England, Episcopal Church, Anglican Church of Australia ir kt.).

Komunikacija ir sprendimų priėmimas: nors egzistuoja bendri susitikimai ir rekomendacijos, Anglikonų bendrija neturi vieningos dogminės valdžios kaip Vatikano institucija; tai daugiau laisvų, kartais įtampų patiriančių, savarankiškų bažnyčių tinklas.

Vidiniai skirtumai ir šiuolaikinės temos

Anglikonų bažnyčia yra ideologiškai ir liturgiškai plati. Tradicijos dažnai skirstomos į tris pagrindines sroves: aukštąją (anglo‑katalikų), vidutinę (broad church) ir žemąją (evangelikų). Kiekviena jų pabrėžia skirtingus elementus: liturginę formą, teologinį tradicionalizmą arba asmeninio išganymo akcentus.

Svarbiausios šiuolaikinės diskusijos apima:

  • moters ordination (daugelyje angl. bažnyčių moterys gali būti kunigės ir vyskupės, tačiau kai kuriose vietose tai vis dar prieštaringa);
  • požiūrį į LGBTQ asmenų teises ir same‑sex santuokas (skirtingos provincijos priima skirtingus sprendimus, kas kartais kelia tarptautines įtampas);
  • ekumeninį dialogą su kitomis krikščionių denominacijomis ir su Romos katalikų bažnyčia;
  • svarstymai dėl tradicijų pritaikymo globaliame ir kultūriškai įvairiame kontekste.

Santrauka

Ecclesia anglicana — istorinis pavadinimas, iš kurio kilęs žodis anglikonas — atspindi ilgametę tradiciją. Terminas anglikonų vartojamas apibūdinti žmones, institucijas, bažnyčias, tradicijas ir idėjas, susijusias su valstybės įsteigta Anglikonų Bažnyčia ir Anglikonų bendrija. Ši bendrija yra teologiškai plati, o jos provincijų priklausomybė ir požiūriai gali smarkiai skirtis, tačiau jungia bendras istorinis paveldas, episkopalinė struktūra ir liturginė tradicija.